Sukurti originalų filmą Holivude yra sunkiau nei bet kada anksčiau. Tarp franšizių tęsinių ir nostalgiškų perdirbinių įsipainiojantys nauji filmai būna sutinkami kaip retenybė ir palydimi juos kūrusių režisierių komentarais apie tai, kaip jie penkiolika metų maldavo ant didžiųjų Holivudo studijų slenksčių, kad tik gautų kelis milijonus, „Transformeriuose“ ištaškomus per minutę.

Jeigu nori statyti šimtamilijoninį filmą, šiomis dienomis yra du pasirinkimai: kurti dar vieną originalų animacinį filmą apie kalbančius gyvūnus (kas jau yra paradoksas), arba tavo vardas turi būti Christopheris Nolanas (na, kartais dar Quentinas Tarantino arba, retu atveju, Jamesas Cameronas). Atitikti pastarąjį kriterijų yra kiek sunkiau, todėl apie liepos 21 d. pasirodysiančio filmo „Diunkerkas“ režisierių čia ir kalbėsime.

Pradžia

Gimęs reklamos srityje dirbusio anglo ir amerikietės lėktuvų palydovės šeimoje C. Nolanas užaugo tarp Londono ir Čikagos. C. Nolanas daugiau laiko visgi leido Didžiojoje Britanijoje, kas paaiškina, dėl ko jo britiškas akcentas skiriasi nuo jo brolio Jonathano (taip pat stambaus Holivudo scenaristo) amerikietiškojo, ir tai yra tik viena iš daugelio keistų režisieriaus asmeninių detalių.

Bendrai jo vaikystė nedaug kuo skiriasi nuo tradicinių kino kūrėjų, pradedant Stevenu Spielbergu ir baigiant J.J. Abramsu, istorijų: jis žavėjosi kinu (ypač „Žvaigždžių karais“ ir „2001“, kuriuos pagerbė pastatydamas filmą „Tarp žvaigždžių“) ir pats jį kūrė su senosiomis 8 milimetrų kameromis. C. Nolano dėdė, dirbęs prie „Apollo“ misijų, sūnėnui parveždavo juostas, kuriose būdavo filmuojamas raketų paleidimas, ir dar vaikystėje C. Nolanas bandė kurti savo kosminius epus.

Pirmąjį pilną filmą jis sukūrė 1998 metais. Londone už kelis tūkstančius svarų nufilmuotas „Following“ pasakojo apie į kriminalinį pasaulį netyčia įsitraukiantį vaikiną. Filmas primena vėlesnius C. Nolano darbus ir jau turi režisieriaus stiliaus užuomazgas, tokias kaip laike šokinėjantis pasakojimas ar palaipsniui tiek pagrindinį veikėją, tiek žiūrovus įtraukianti istorija, iš kurios galiausiai neįmanoma ištrūkti. Savo tamsumu ir įtampa Alfredo Hitchcocko darbus primenantis filmas yra eksperimentinis savo pastatymu ir stiliaus ieškojimu, tačiau akivaizdu, kad pasakojimą sukūrė vienas žmogus, užtikrintas savo idėjomis ir ieškantis, kaip jas pateikti kaip įmanoma įdomiau.

Atsakymą C. Nolanas rado su „Memento“ – pigiausiu (neskaičiuojant „Following“) ir turbūt daugiau klausimų už bet kurį kitą jo darbą vis dar keliančiu filmu. „Memento“ pasakoja apie sunkia amnezija sergantį vyrą, kurį vaidina Guy Pearce‘as. Jis ieško savo žmonos žudikų, tačiau vyrui trukdo tai, kad jis praktiškai negali kurti naujų prisiminimų.

Tai buvo pirmasis C. Nolano filmas, kurį jis sukūrė bendradarbiaudamas su savo broliu Jonathanu. „Memento“ yra visiškai unikalus savo struktūra kūrinys, pasakojantis anksčiau ir dabar vykstančius įvykius, ir sudėtingu būdu rodantis (pasak paties režisieriaus) paprastą istoriją. C. Nolanas čia parodo gebėjimą įvesti žiūrovus į savo filmų veikėjų protą, kas šiuo atveju buvo ypač svarbu – suskaldyta filmo struktūra yra geriausias būdas parodyti padriką pagrindinio veikėjo gyvenimą. Oskaru už geriausią scenarijų nominuotas filmas parodė paprastą faktą: C. Nolanas Holivude pasiliks dar ilgai.

Pradinis didžiojo Holivudo išbandymas C. Nolanui buvo „Nemiga“ (angl. „Insomnia“), psichologinis trileris su Alu Pacino ir Robinu Williamsu. „Memento“ susižavėjęs režisierius Stevenas Soderberghas praktiškai liepė „Warner Bros.“ studijai aklai pasitikėti C. Nolanu ir šis bendradarbiavimas atsipirko taip sėkmingai, kad „Warner Bros.“ galiausiai tapo nuolatiniais režisieriaus namais. Nepaisant to, kad „Nemiga“ iki šiol yra vienintelis C. Nolano filmas, kurio jis pats teoriškai neparašė (net jeigu į scenarijų pridėjo savų pakeitimų), tai neabejotinai yra jo kūrinys. Čia jis tiesmukiškiau nei bet kada anksčiau (ar iki šiol) pasakoja apie veikėjus ir tamsiąsias jų puses, o prieš didžiausius savo karjeros išbandymus parodo, kad geba sukurti epines istorijas specifiniame ir asmeniškame kontekste.

Tamsos riterio laikotarpis

C. Nolaną kino žvaigžde pilnai pavertė jo sukurti Betmeno filmai, dar vadinami „Tamsos riterio“ trilogija. Paauglystėje C. Nolanas su broliu mėgdavo skaityti Franko Millerio sukurtas Betmeno istorijas „Batman: Year One“ bei „The Dark Knight Returns“, kurios būdavo pastebimai tamsesnės už kitus Betmeno komiksus, todėl  režisierius nusprendė sukurti iki šiol nematytą tikrovišką Betmeno versiją. „Warner Bros.“ studijai jis pristatė savo Betmeną kaip tokį, kuris gali susižeisti ir kurio laipsnišką tapimą garsiuoju herojumi pamatys žiūrovai.

2005 metais su „Betmenu: pradžia“ (angl. „Batman Begins“) prasidėjusi istorija buvo sėkminga tiek finansiniu, tiek kritiniu atžvilgiu. Pirmasis filmas pristatė C. Nolano žadėtąjį epišką ir tuo pačiu tikrovišką Christiano Bale‘o įkūnijamo Briuso Veino pasaulį. Antrasis, pavadinimu „Tamsos riteris“ (angl. „The Dark Knight“), tą pasaulį tarytum sumažino nukeldamas visą veiksmą į Gotamą. Filmas parodė, iš ko yra sutvertas Betmenas, kuomet jam teko susidurti su pasaulį deginančiu Džokeriu, už kurio įkūnijimą Heathas Ledgeris, miręs iškart po juostos filmavimo, gavo Oskarą, atlikęs vieną įsimintiniausių vaidmenų šio amžiaus kine.

Trilogiją užbaigęs „Tamsos riterio sugrįžimas“ (angl. „The Dark Knight Rises“) buvo tiek epiškas, tiek emocionalus, nors ir nenoriai sugrąžinęs C. Nolaną į garsiąją franšizę dar vienam kartui bei pastatęs C. Bale‘o Betmeną į paskutinę kovą su Tomo Hardy įkūnijamu Beinu. Trijų dalių istorija uždirbo 2.5 mlrd. dolerių ir su „Tamsos riteriu“ pristatė ne tik vieną geriausių šio amžiaus filmų, tačiau ir sukūrė aukso standartą visoms pagal komiksus kuriamoms juostoms, kurias šiomis dienomis galima pamatyti kone kiekvieną savaitgalį ir kurias kritikai kone kaskart lygina su C. Nolano darbu.

Šio laikotarpio C. Nolano pasiekimai tuo nesibaigia. Nuo 2005 iki 2012 metų, kuomet pasirodė pirmasis ir paskutinis „Tamsos riterio“ filmai, jis sukūrė penkias juostas: Betmeno trilogiją, „Prestižą“ (angl. „The Prestige“) ir „Pradžią“ (angl. „Inception“). Mistinę istoriją apie nesutarimus tarp Hugh Jackmano ir C. Bale‘o įkūnijamų magų pasakojantis „Prestižas“ iki neregėtų aukštumų pakėlė C. Nolano taip mylimą savo darbu apsėstų žmonių temą (ir vėl parodė, kad Davidas Bowie buvo nuostabus aktorius), o „Pradžia“ yra C. Nolano intelektualinių temų kulminacija, pasakojanti sudėtingą ir užburiančiu būdu pateiktą istoriją, tapusią kasdienio leksikono dalimi. Per septynis metus sukurti penkis filmus jau yra sudėtingas darbas; per tiek laiko sukurti penkis filmus, kurie yra bene stipriausi savo žanrų atstovai, gali tik geriausieji.

Spragų kamšymas ir meistrystės įrodymai

Vienintelė rimtesnį pagrindą turėjusi kritika C. Nolano atžvilgiu ilgą laiką buvo tai, kad emocine prasme jo filmai dar turėjo kur stiebtis. Jo pagrindiniai veikėjai dažniausiai būdavo perdėtai rimti ir susitelkę savyje, tokiu būdu režisieriaus filmus paversdami labiau intelektualiniu nei emociniu reginiu. C. Nolanas į tai atsižvelgė ir 2014 metais pristatė „Tarp žvaigždžių“ (angl. „Interstellar“), ambicingą ir originalų pasakojimą apie epinę kosmoso kelionę ir žmonijos išgelbėjimą, kurio centre buvo tėvo ir dukros istorija.

Tikru mokslu paremta kelionė per erdvę ir laiką buvo visokeriopai unikali, pradedant tuo, kad tris valandas trunkantis originalus filmas sugebėjo uždirbti šimtus milijonų ir priminė originalumo svarbą Holivude, baigiant neregėtu dviejų studijų, „Paramount“ ir „Warner Bros.“, bendradarbiavimu vien tam, kad C. Nolanas galėtų sukurti vieną iš savo svajonių projektų. Holivude vis labiau įprasta, kad režisieriai nuolaidžiauja ir paklūsta studijoms, o C. Nolanas yra vienas tų retų pavyzdžių, kai kino gigantai lenkiasi jam.

Tai yra C. Nolano unikalumo pavyzdys kalbant apie jo santykius su didžiuoju Holivudu. Be Q. Tarantino jis yra turbūt vienintelis žmogus, galintis pasigirti galimybe kurti brangius originalius projektus, ir net jeigu jis tai daro dėl to, kad „Warner Bros.“ studijai uždirbo turtus su Betmeno filmais, tai vis tiek yra retas reiškinys. Tai kartu nėra atsitiktinumas: C. Nolanas sutaria su studijų vadovais ir neneigia kino bei verslo sąsajų. Nuolat atsiranda režisierių, besiskundžiančių tuo, kaip didžiosios studijos siekia sumenkinti jų filmus siūlydamos vis daugiau pakeitimų. C. Nolanas į tokius siūlymus atsižvelgia, o studijų vadovus laiko pirmaisiais savo filmų žiūrovais, kurių nuomonė yra ne ką mažiau svarbi nei jo paties ar kitų žiūrovų. Net jeigu jo filmai yra unikalūs savo istorija, idėjomis ir pastatymu, C. Nolanas supranta, kad meno iškėlimas ženkliai aukščiau pragmatiško verslo gali būti kenksmingas abiems Holivudo pusėms.

Toks pavyzdinis elgesys yra tik vienas iš daugelio C. Nolano įvaizdžio (nesvarbu, sukurto tyčia ar ne) elementų ir tiesiog prašosi, kad režisierius būtų vadinamas kino meistru. Jis, kaip senieji Holivudo kūrėjai (ar klišiniai Silicio slėnio verslininkai), turi savo išskirtinę aprangą – visada su kostiumu, – tarsi A. Hitchcockas ar kiti kino gigantai nuolat naudoja tuos pačius aktorius (vienintelė aiški siužeto detalė kiekviename C. Nolano filme yra tai, kad kažkuriuo momentu pasirodys Michaelas Caine‘as) ir galiausiai tarsi S. Spielbergas sugeba pateikti įdomias ir ambicingas idėjas unikaliu būdu, kad filmas būtų ne tik protingas, tačiau ir kiek įmanoma įdomesnis. Režisierius savo žinomumą išnaudoja vis svarbesniems tikslams, nuo labdaros iki bandymo iš paskutiniųjų išgelbėti mirštančią filmavimo su kino juostomis techniką, o atrasti kažką ryškiai neigiamo tiek jo kruopščiai slepiamame asmeniniame gyvenime (jo žmona Emma Thomas prodiusavo didžiąją dalį jo filmų), tiek karjeroje yra neįmanoma.

Dėl to jo ribos vis dar yra nežinomos, o kiekvienas filmas vis dar laukiamas su nekantrumu ir paslaptimi. Taip pat yra ir su tuoj pasirodysiančiu „Diunkerku“: net jeigu tai yra tikra Antrojo pasaulinio karo istorija paremtas filmas, niekas net negali spėlioti, kokia kryptimi jis bus pasakojamas. Belieka tik laukti, peržiūrėti filmą kelis kartus ir apsimesti, kad bent iš dalies supranti, ką režisierius norėjo pasakyti.

Pasiremta „The New York Times“, „The Guardian“, „The New Yorker“ straipsniais

Filmografija (apžvalgos):

1998 – „Persekiojimas“ (angl. „Following“)

2000 – „Memento“

2002 – „Nemiga“ (angl. „Insomnia“)

2005 – „Betmenas: Pradžia“ (angl. „Batman Begins“)

2006 – „Prestižas“ (angl. „The Prestige“)

2008 – „Tamsos riteris“ (angl. „The Dark Knight“)

2010 – „Pradžia“ (angl. „Inception“)

2012 – „Tamsos riterio sugrįžimas“ (angl. „The Dark Knight Rises“)

2014 – „Tarp žvaigždžių“ (angl. „Interstellar“)

2017 – „Diunkerkas“ (angl. „Dunkirk“)