Ryškiausias būdas, kaip Christopheris Nolanas savo filmuose paneigia vienintelio ir nenuginčijamo genijaus statusą, yra jo aktoriai. Režisierius yra pakankamai sumanus suprasti, kad net ir geriausią jo duodamą medžiagą aktoriai gali pakelti į naują lygį, dėl ko visuose jo filmuose (galbūt išskyrus pirmąjį „Persekiojimą“) veikėjai yra įkūnijami žinomų, savo vietą kine jau užsitikrinusių veidų.

Nenuostabu, kad pirmasis rimtas, didelės studijos finansuotas C. Nolano projektas yra vedamas dviejų kino istorijoje pasižymėjusių aktorių. Alas Pacino (čia pasirodantis geriau nei bet kur kitur šiame amžiuje) ir Robinas Williamsas (ramiausiame, nuožmiausiame ir pavojingiausiame vaidmenyje per visą karjerą) čia yra tokie stiprūs, kad turbūt pirmą ir vienintelį kartą tampa ryškesnėmis žvaigždėmis C. Nolano filme nei pats režisierius.

Tobulas duetas

„Nemiga“ veiksmas vyksta mažame Aliaskos miestelyje, kuriame nužudoma nepilnametė ir kurios nužudymą atvyksta tirti du detektyvai iš Los Andželo – Vilas (akt. Al Pacino) ir Hepas (akt. Martin Donovan). Kaip ir to paties pavadinimo norvegų filme, pagal kurį buvo sukurta šį juosta, tyrimas greitai pradeda vykti ne pagal planą, o Vilas nuo vietinės detektyvės Elės (akt. Hilary Swank) idealizuojamo tyrėjo greitai persimaino į sudėtingą personažą, kankinamą sąžinės graužaties ir nesuprantamos Aliaskos aplinkos.

Tai, kad viskas vyksta vietoje, kur niekad nenusileidžia saulė, yra tokia nuostabi smulki ir palaipsniui auganti filmo detalė, kad net saldu. Scenarijus (vienintelis C. Nolano karjeroje, prie kurio jis oficialiai neprisidėjo) tai visapusiškai išnaudoja parodydamas, kaip ne vietoje jaučiasi Vilas tiek fizine, tiek emocine prasme. Filmas po truputį vis labiau nagrinėja pavadinime minimą nemigą, kuri kankina Vilą, ir vis giliau klampina jį į situacijas, kuriose jis neturėtų įklimpti.

Bendrai scenarijus, kurio centre yra tik šiek tiek kitokia nei įprastai detektyvinė istorija, nėra pernelyg stiprus. A. Pacino herojus priima pernelyg kvailus sprendimus, kurių negalima paaiškinti net dėl nemigos ar patirtos traumos; R. Williamso veikėjas yra perspaustai protingas ir visažinis, netinkantis prie C. Nolano realizmo; H. Swank įkūnija moralinę pusę atstovaujančią, tačiau išties nelabai įdomią veikėją, kurią filmas desperatiškai bando paversti įdomesne.

Tačiau visa tai galima pamiršti, kuomet žiūri į A. Pacino. Jis palaipsniui perteikia veikėją kamuojančią nemigą, pradžioje galbūt tik stipriau spausdamas akis ar lėčiau kalbėdamas, vėliau pasižymėdamas tik tuneliniu mąstymu ir prarasdamas visą subtilumą kaip veikėjas, tačiau tikrai ne kaip aktorius. Kiekvienoje scenoje išsišoka jo nuolatinis erzulys bei ilgai nemiegojus išryškėjantis kūno aptirpimas, priverčiantis pasaulį plaukti aplink jį, ir net scenarijui judant nuspėjamai, A. Pacino veiksmai yra didžiausią įtampą filmą keliantis elementas.

Ne ką mažiau stebina R. Williamsas. Jis su A. Pacino filme susitinka vos kelis kartus ir kiekvienas kartas yra vis labiau įsimintinas nei ankstesnis. Pirmasis jų susitikimas atsitinka struktūriškai neaiškiausioje filmo vietoje, kurioje scenaristai tarytum rinkosi juostos kryptį, ir tai sukuria tobulą įtampą, šiek tiek mažesnę nei tuomet, kai „Karštyje“ susitiko A. Pacino ir Roberto De Niro herojai. Tikroviškumu nepasižymintį genialų rašytoją-strategą vaidinantis R. Williamsas yra įdomus tuo, kad jis yra akivaizdžiai pasirinktas dėl savo energingumo, kuris šiame filme yra užspaudžiamas kaip niekad. Tai yra genialus sprendimas, kuomet veikėjas, apie kurį žiūrovams papasakojama nedaug, visad yra pernelyg ramus, o R. Williamso noras pratrūkti karts nuo karto pasirodo ekrane ir sukuria netobulus, subtilius momentus.

Režisūrinio genialumo įrodymas

Pažiūrėjus visus C. Nolano filmus, būtent „Nemiga“ yra geriausias jo kaip aukšto lygio režisieriaus pavyzdys. Jis nesiverčia per galvą norėdamas parodyti savo režisūrinius sugebėjimus. Tokių detalių yra – įtempta scena rūke prastesnio režisieriaus rankose tiesiog neveiktų, o nemigą ir chaotišką mąstymą parodančios montažo detalės balansuoja tarp protingo ir nereikalingai įkyrėjančio sprendimo, – tiesiog jos neužgožia pagrindinės istorijos. Pati istorija išties yra tobulintina, sumaniai ir nevienpusiškai sukurianti Vilą bei kiek patinginti ties R. Williamso herojumi. Scenarijus galiausiai orientuojasi į atskirų žmonių moralės nagrinėjimą ir mažai dėmesio skiria jų tarpusavio dinamikai, tačiau daugybę skylių užkamšo būtent pagrindinio dueto vaidyba.

Kine yra buvę geresnių psichologinių trilerių (C. Nolano „Memento“ yra vienas jų), originalumo kitur taip pat būta daugiau nei čia. Ir visgi kažkas unikalaus ir stebuklingo yra tuose filmuose, kuriuose geriausiems aktoriams yra leidžiama įkūnyti kiek įmanoma labiau specifinius ir smulkmeniškus personažus. Nemigos kankinamas A. Pacino ir savo natūralius instinktus bandantis užspausti R. Williamsas yra dvi geriausios priežastys, dėl ko verta pamatyti šį filmą. C. Nolaną jo filmuose gali nustelbti retas aktorius, todėl tokie pasiekimai yra verti dėmesio.

8.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
10
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles