Ne investuotos kosminės sumos lemia filmo kokybę ir išliekamąją vertę. Šią aksiomą tik dar kartą patvirtina britų režisieriaus Christopherio Nolano atvejis. Žinoma, po gana neblogo ilgametražio debiuto 1998 su filmu „Persekiojimas“ (angl. „Following“), kurio biudžetą tesudarė mikroskopiniai 6 tūkstančiai JAV dolerių, kurie daugiausiai buvo paties režisieriaus lėšos, sekęs šuolis į 9 mln. JAV dolerių biudžetą atrodo milžiniškas, tačiau Holivudo mastais ir tie 9 milijonai (kurie dabar būtų maždaug 13 mln. JAV dolerių) vis tiek atrodo gana juokingai. Šiaip ar taip, C. Nolanas jau savo pirmuoju režisūriniu darbu įrodė turįs nepaprastą kino kūrėjo –būtent kūrėjo, menininko – talentą, prilygstantį ir niekuo nenusileidžiantį didžiausiems meistrams, o antrasis filmas „Memento“ (2000 m.) tą reputaciją tik patvirtino. Ką ten patvirtino – tapo aišku, kad kino pasaulyje užsižiebė viena unikaliausių, originaliausių, savąją pasaulio viziją ir novatoriškas idėjas nebijančių pateikti septintojo meno žvaigždžių.
Trumpai apie siužetą
Leonardas Šelbis (akt. Guy Pierce) trokšta surasti žmogų, kuris išžagino ir nužudė jo žmoną. Apie žudiką Leonardas žino tik tiek, kad tai yra baltaodis vyras, kurio vardas Džimis ar Džonas, o pavardė prasideda G raide. Tačiau vendetą labai pasunkina Leonardo būklė – jis kenčia nuo antergradinės amnezijos: Leonardas prisimena viską, kas įvyko, iki jo šeimą ištikusios tragedijos, tačiau visiškai nesugeba kurti naujų prisiminimų. Jis neatsimena, ką jau yra sakęs sutiktiems žmonėms, neatsimena, ar juos buvo susitikęs, neatsimena, ar juos iš viso pažįsta. Todėl momentinių nuotraukų fotoaparatu jis fiksuoja žmonių, kuriuos turėtų pažinoti, veidus, ir kitus svarbius objektus, palieka sau raštelius su priminimais ar pastabomis– tik susikūręs tokią sistemą jis gali toliau siekti savo tikslo. O pačius svarbiausius faktus Leonardas išsitatuiruoja ant kūno, todėl kiekvieną kartą pasižiūrėjęs į veidrodį gali perskaityti ant krūtinės ištatuiruotą priminimą: „Rask jį ir nužudyk“…
Regresinė kelionė po atminties užkaborius
Taigi, trumpai dar, ko gero, reikėtų prisiminti, kad „Memento“ dažnai tiek kritikų, tiek žiūrovų yra laikomas vienu geriausių filmų. Iš esmės, kaip pripažįsta pats režisierius, „Memento“ pasakoja paprastą istoriją. Tai kur slypi šio filmo jėga ir gerumas? Žinoma, vienareikšmiškai atsakyti sunku, juolab, kad dažniausiai tai yra visuma, o ne paskiri konkretūs elementai. Galbūt pirmiausiai reikėtų pradėti nuo paties akivaizdžiausio dalyko: montažo.
Galbūt kiek neįprasta aptariant filmą iš karto pereiti prie techninių dalykų – bet ar kas nors sakė, kad „Memento“ yra įprastas filmas? Būtent sudėtingas montažas yra viena pagrindinių priemonių dėl ko šiame filme pasakojama istorija įgyja tokios jėgos, taip įtraukia ir priverčia smegenis dirbti nuo pat pirmos iki paskutinės filmo minutės. Visų pirma – filmo intro rodomas atbuline tvarka (kaip grupės „Enigma“ dainos „Return to Innocence“ vaizdo klipe). Tada siužetinė linija skyla į dvi dalis – nespalvoti epizodai, kuriuose daugiausia matome Leonardą motelio kambaryje su kažkuo kalbantį telefonu, rodomi chronologine tvarka, o juos keičiantys spalvoti – atvirkštine chronologija (panaši atvirkštinės chronologijos montažo technika, kai pasekmė eina pirmiau už priežastį, panaudota Gasparo Noe filme „Nesugrąžinamas laikas“ (pranc. „Irreversible“, 2002 m.) Tam tikru momentu laiko riba išnyksta ir spalvoti bei nespalvoti epizodai susijungia į vieną.
Žinoma, tokios struktūros filmą sekti yra daug sunkiau nei paprastuoju chronologiniu montažu sumontuotą pasakojimą. Tačiau šiuo atveju toks montažas žiūrovus maksimaliai priartina prie pagrindinio personažo būsenos. „Tu piktas, bet nežinai dėl ko. Jautiesi kaltas, bet net neįsivaizduoji už ką“ tokiais žodžiais Leonardas nusako savo būklę. Kaip ir jis, žiūrovai nežino priežasčių – žino tik pasekmes, ir jas duotuoju momentu belieka analizuoti, geriausiu atveju darant miglotas prielaidas, kodėl taip atsitiko ir kas įvyko prieš tai. Žiūrint filmą nebe pirmą kartą, daug kas atrodo kitaip ir daug aiškiau, tačiau pirmas įspūdis, kurį sukelia nežinomybė ir įprastos tvarkos sugriovimas gana smarkiai trikdo.
Tokiu būdu C. Nolanas veda žiūrovus į painius ir kol kas dar nelabai pažinius žmogaus atminties ir sąmonės bei pasąmonės labirintus. Kitaip tariant, beveik suteikiama galimybė viso filmo metu pabūti Leonardo galvoje – žiūrovai mato tik tiek, kiek mato jis, ir žino tiek, kiek duotuoju momentu žino Leonardas. Daugumą vaizdų lydi Leonardo balsas – lyg vidinis balsas, skambantis kiekvieno mūsų galvoje (vidinis demonas, anot Philippo Pullmano), kas tik dar labiau sustiprina šį įspūdį. Vis tik viename dialoge su Tedžiu (akt. Joe Pantoliano) personažams leidžiama suabejoti tiek faktų, tiek atminties patikimumu. Kita vertus, filmo finalas aiškiai leidžia suprasti, kad nepakanka roboto tikslumu ar vien plika logika, be konteksto pasverti faktų – reikia tam tikros jungiamosios grandies. Ir ta grandis gali būti žmogaus atmintis. Net jei ji ir nėra šimtu procentų patikima.
„Kiekviename iš mūsų gyvena trys asmenys: tas, kuo mes norime būti, tas, kuo mes tikime esantys, ir tas, kas mes esame iš tikrųjų. Du pirmuosius mes gerai pažįstame, tačiau trečiasis mums yra nepažinus“, nuskamba frazė kiek vėlesniame – 2005 m. – Richardo Berry mistiniame trileryje „Juodoji dėžė“ (pranc. „La boit noir“), kuris taip pat klaidžioja po atminties ir prisiminimų užkaborius. Ir ji taip pat tinka pagrindiniam „Memento“ personažui ir jo veikimo filosofijai – tatuiruotės ir rašteliai pradeda prisiminti tai, kuo jis nori būti ir padeda (bent jau jo paties galvoje) paversti tuo, kuo jis tiki esąs, tačiau jis nė nenumano, kas yra iš tikrųjų.
Aktorių pasirodymas ir techninė pusė
Puikų darbą atliko šio filmo aktoriai – Pagrindinį personažą suvaidinęs Guy Pierce‘as, iš „Matricos“ (angl „The Matrix“, 1999 m.) persikėlę kolegos Carrie-Anne Moss (Natali) ir Joe Pantoliano (Tedis). Nors C. Nolanas pagrindiniam personažui norėjo žinomesnio aktoriaus (pavyzdžiui, Brado Pitto), tačiau akivaizdu, kad G. Pierce‘as buvo puikus pasirinkimas. Tą, ko gero, geriausiai patvirtina faktas, kad dauguma juodai baltų epizodų dialogų ir monologų buvo improvizuoti. Improvizavo ir Tedį suvaidinęs J. Pantoliano, pridėdamas savitų, į scenarijų neįrašytų štrichų savo personažui. C. A. Moss vaidyba taipogi apima gan skirtingas ir įtaigiai perteiktas emocijas.
Dar kartą tenka grįžti ir aptarti techninę pusę, nors montažas aukščiau nusipelnė jam priklausančio dėmesio. Galima paminėti lėtą ir tvarkingą kameros judesį, stabilius kadrus. Garso takelis subtilus, neįkyrus, palengva ir visai nejučiomis kuriantis įtampos atmosferą, kuri kulminaciją pasiekia filmo pabaigoje.
Reziumė
„Memento“ – tai C. Nolano kvietimas į žmogaus atminties ir užmaršties labirintus, į kuriuos patekę žiūrovai pasijunta tokie pat bejėgiai kaip ir nuo antergradinės amnezijos kenčiantis pagrindinis personažas. Suprasti, kas vyksta, bus nelengva, tačiau pasiryžę šiam iššūkiui neliks be pelnyto atpildo – „Memento“ yra puikus pavyzdys, kaip kino technikos priemonės pasitelkiamos kurti kino meną. Ir šiuo atveju kalbame apie vienos aukščiausių prabų kino meno grynuolį.
