Pirmas blynas prisvilo? Tikrai ne, jei kalbame apie savaitgaliais filmuotą, iš savo lėšų finansuotą darbą, kuris ne tik yra stebėtinai įtraukiantis, bet ir padėjo stilistinį pamatą režisūrinei manierai, kurią kai kurie vadina net viena geriausių šiame amžiuje. 1998 metais pasirodęs pirmasis Christopherio Nolano ilgo metro darbas „Persekiojimas“ (angl. „Following“) galėjo pasimesti tarp kitų nedidelio biudžeto juostų, kurias žino tik kūrėjų artimieji ar dūmais pritvinkusiuose mažuose kino teatruose su vyno taure rankoje žiūrintys kino snobai. Tačiau taip neatsitiko. Ir jeigu šis filmas sukūrė tokį C. Nolaną, kokį mes visi žinome, jame kažkas tikrai yra.

Trumpai apie filmą

Jaunas vyras (akt. Jeremy‘is Theobaldas) nori būti rašytoju ir ieškodamas įkvėpimo savo naujam romanui pradeda sekioti žmones. Vieną dieną vienas iš jo sekamų žmonių tai pastebi ir užkalbina jį. Nepažįstamasis prisistato Kobu (akt. Alexas Haw). Kobas atskleidžia, jog įsilaužinėja į žmonių namus. Tačiau pagrindinis jo tikslas yra ne pavogti kažkokius brangius daiktus, o sujaukti namų šeimininkų gyvenimus. Pagrindinis veikėjas nejučiomis pradeda sekti Kobo pėdomis ir įsitraukia į pavojingą žaidimą.

Savaitgalio užsiėmimas ir pietūs iš namų

„Persekiojimas“ trunka vos 70 minučių, tačiau jo kūrimas užtruko metus, kaip kokio išpūsto biudžeto ir nežmoniškos trukmės projekto. Kodėl? Visi kūrybinės grupės nariai, įskaitant ir patį Christopherį Nolaną, darbo dienomis dirbo kitus darbus, tad neturėjo laiko filmuotis šiokiadieniais. Filmo biudžetas – 6 tūkst. JAV dolerių, praktiškai visi iš režisieriaus kišenės. Kažkokių specialių dekoracijų ar lokacijų vietų statoma nebuvo, viskas buvo filmuojama realiose vietose, kai kurios scenos nufilmuotos C. Nolano bute, jo draugų ar šeimos narių namuose. Dėl ypatingai mažo biudžeto kūrybinės grupės nariai pietus nešdavosi iš namų.

Pripažinkit, skamba, kaip visiška chaltūrkė…

Mėgėjo klaidas paslėpė meistrystė

Skaitant visas tas detales atrodo, jog visiškas stebuklas, kad „Persekiojimas“ yra prisimenamas iki šių dienų ir net įtraukiamas į geriausių mažo biudžetų juostų sąrašus. Na, šio filmo kūrimo sąlygos, net ir kaip mažo biudžeto projektui, yra ganėtinai radikalios. Tačiau C. Nolanas, kuris buvo šio filmo smegenys ir širdis, įrodė, kad net ir turint apverktinai mažus resursus, galima išspausti intriguojantį rezultatą.

Filme mes išvystame nepilnavertį veikėją, kurį abstrakčiai galima būtų pavadinti nelaimėliu. Nors pavadinimas ir filmo pradžia lyg ir suferuoja, kad pagrindinis veikėjas yra persekiotojas, tačiau iš tikro visą laiką sekamas yra jis. Sekamas savo netvirto noro būti rašytoju. Sekamas savo apverktinos padėties. Vėliau sekamas savo naujai pasirinkto gyvenimo kelio, kuris jam trumpam suteikia pilnatvės ir savivertės džiaugsmą, bet galiausiai paskandina jį. Pagrindinis veikėjas norėjo būti stebėtoju, tačiau tapo ne žiūrinčiu, o veikiančiu žmogumi. Mes kartais elgiamės nedorai, neteisingai, nors žinome, jog tai blogai. Mes bijome pasekmių, tačiau ir toliau klimstame į nedorą, kuri suteikia mums džiaugsmą, adrenaliną. C. Nolanas tikrai nežinojo, kad jo filmo pavadinimas „Persekiojimas“ ir viena iš siunčiamų žinučių apie nuolat persekiojančias pasekmes taip žaismingai dėrės lietuvių kalboje.

Nors filmas tetrunka tik kiek daugiau nei valandą, C. Nolanas sugeba atskleisti ne vien pagrindinį veikėją. Į namus įsilaužiantis Kobas yra įvairiaspalvis, žaismingas ir žavus veikėjas, kuris įneša šiokio tokio džiazo į iš pradžių monotonišku atrodžiusį kūrinį. Iš pirmo žvilgsnio Kobas atrodo tik kaip manieringas ir kiek komiškas šalutinis veikėjas. Jo įnešama gyvybė filmą pripildė ir keliais šlakeliais humoro, kurių nedidelis ir saikingas vartojimas tikrai nekliudė. Tačiau vystantis istorijai galima pamatyti, kad Kobas ir yra ta kibirkštis, kuri keičia pagrindinio veikėjo istoriją ir visą filmo tėkmę. Ne pagrindinis veikėjas, o Kobas yra ašis, aplink kurią sukasi visi įvykiai. Pagrindinio veikėjo žodžiai pradžioje apie žmonių įsiliejimą į minią tarsi aidas atvaizduojami ir filmo pabaigoje, kurioje matome Kobą. Filmo ašis, rėmas… vadinkime kaip norime, tačiau Kobas yra puikus veikėjas, kurio manierų kartais norėtųsi ir kituose C. Nolano darbuose.

Šiame filme režisierius naudoja nelinijinį pasakojimą, kuomet filme rodomi epizodai iš skirtingų laiko tarpsnių. Šiuos epizodus režisierius išmėto tarsi dėliones detales. Mes žiūrime juos tarsi imdami po vieną detalę. Lyg ir suprantame ką matome, tačiau kol kas nežinome koks yra visas paveikslas. Taip C. Nolanas įtraukia mus į siužetą ir jo padedami, mes po truputį lipiname detalę prie detalės, kol viskas susidėlioja. Tokius dėlionių surinkimus režisierius naudos ir vėlesnėje savo kūryboje. Jis, nors ir nevisada, bet dažniausiai sudeda visą paveikslą, dėl to kartais yra kaltinamas, kad arogantiškai sukramto turinį ir pateikia jį žiūrovui taip, kaip mato jis. Be terpės interpretacijai ar leidimo žiūrovui įsivaizduoti ir įjungti fantaziją. C. Nolanas viską sustato į lentynėles, dėl to jis internetuose net buvo pavadintas režisieriumi, kuris kuria mindfuck‘us (vertimo, tikriausiai, nereikia) kvailiems žmonėms. Taip iš dalies yra, nes C. Nolano išaiškinimai kartais tikrai atrodo kiek biurokratiškai tikslūs. Vis tik, pirmajame jo darbe šis bruožas išėjo į naudą. Pabaiga buvo netikėta, sulipdyta dėlionė nustebina ir neatrodo, kad C. Nolanas viską suvirškino už žiūrovą. Kaip tik, jautiesi pats išnarpliojęs mįslę, nors ir nejučia tave vedė globėjiška režisieriaus ranka.

Filmo vizualinė ir stilistinė pusė tikrai nustebina, žinant biudžeto dydį. Tačiau tai galima laikyti laimingu atsitiktinumu. Dėl mažo pinigų kiekio, C. Nolanas nusprendė naudoti tik natūralią šviesą, o visus netobulumus paslėpti po juodai baltomis spalvomis. Galbūt piniginė injekcija būtų pakeitusi režisieriaus nuomonę ir filmas būtų nusidažęs visomis vaivorykštės splavomis. Tačiau galime dėkoti, jog taip neatsitiko. Juodai baltas „Persekiojimas“ primena praėjusio amžiaus šešto ir aštunto dešimtmečio detektyvus ir mistinius filmus, kas suteikia papildomą prieskonį filmo nuotaikai. Prie noir‘inės stilistikos prisideda ir minimalistinės muzikinės kompoicijos. Atrodytų, išgirsti tik kelis garsinius saskambius, bet iškart pasijaučia įtampa ir kažkur esančios ir į tave įsmeigtos akys.

Įdomūs veikėjai, intriguojantis siužetas ir (netikėtai) puiki stilistika maskuoja filmo trūkumus. Pirmiausiai, į akis krenta motažas, kuris kai kurias scenas tarsi kirviu nukerta. Staigūs peršokimai ir scenos, pasibaigiančios ties paskutiniu veikėjo žodžio garsu, neatrodo profesionaliai.

Šis filmas padėjo pamatą ne tik C. Nolano stilistikai ir kūrybinėms manieroms, bet ir silpniausiai režisieriaus vietai. Nors „Tamsos riterio“ (angl. „The Dark Knight“) trilogija yra liaupsinama ir vadinama viena iš geriausių visų laikų komiksų ekranizacijų, dauguma sutinka, kad kovos scenos atrodo liūdnai. Nors šiame filme ir nekovoja Betmenas su Beinu ar Džokeriu, tačiau kelios muštynių scenos atrodo daugiau mažiau graudžiai.  Tačiau, tai, palyginus, nedidelės smulkmenos, kurios pasislepia po besikalančiais C. Nolano meistrystės žiedais.

Teatras kine

Filmas buvo filmuojamas tik savaitgaliais, dažniausiai šeštadieniais. Dėl ir taip išsitęsusios kūrimo trukmės, C. Nolanas negalėjo sau leisti žaisti su daugybę dublių, tad aktoriai visas scenas be priekaištų turėjo būti susirepetavę iki užsidegant raudonai kameros lemputei. Visos „Persekiojimo“ secnos yra nufilmuotos iš pirmo-antro karto. Visa tai, labiau primena pjesės statymą teatro scenoje nei filmo kūrimą.

Dažnai kine vaidinantys lietuvių aktoriai apkaltinami teatrališka vaidyba, nors, turbūt, turi nemažai dublių skirtingoms scenoms. Nors darbas vyko teatrinėmis sąlygomis, „Persekiojimo“ aktoriai negali būti apkaltiniti perspaustu emociju reiškimu ar nieko neveikimu ekrane.

Pagrindiniam juostos aktoriui Jeremy‘iui Theobaldui pavyksta pademontruoti veikėjo transformaciją ekrane.  Alexo Haw vaidinamam Kobui liaupsės išsakytos kiek aukščiau, tačiau, neabejotina, jog kitose, nenagingose rankose, šis personažas nebūtų taip sužydėjęs. Lucy Russell suvaidinta Blondinė buvo filmo femme fatale, vis tik, ar aktorei, ar veikėjai kažko pritrūko. Tačiau L. Russel tikrai nebuvo akmuo, tempiantis visą aktorių kolektyvą į dugną.

Summa summarum…

„Persekiojimo“ aktoriai netapo pasaulinio garso žvaigždėmis. Filmas irgi nėra įvardijamas šedevrų kategorijoje. Tačiau šis darbas leido į kino elitą įžengti Christopheriui Nolanui. Šiame jo kūrinyje, nors kartais ir grubokai pateiktos, tačiau slepiasi režisieriaus kūrybos vizitinės kortelės, kurios lydi jį iki šių dienų. Jos nutiesė jam kelią, kuriame jis iš jaunuolio, savo alga finansavusio filmo kūrimą, tapo vienu didžiausių šiuolaikinio kino vardų, kurio filmo biudžetai viršija šimtus milijonų JAV dolerių. C. Nolano nostalgija ir sentimentai  pirmajam ilgametražiui filmui atsispindi ir kituose jo darbuose. Filme „Betmenas: Pradžia“ (angl. „Batman Begins“) pasirodė „Persekiojime“ vaidinę Jeremy‘is Theobaldas, Lucy Russell bei režisieriaus dėdė Johnas Nolanas, o apie Leonardo DiCaprio „Pradžioje“ (angl. „Inception“) vaidintą Kobą tikriausiai ir patys atsiminėte. Gal tai sutapimas. O gal šilti jausmai filmui, kuris, žinant visas aplinkybes, turėjo būti tragedija, tačiau tapo puikia paspirtimi įspūdingai karjerai. Tikrai, skanus blynas.