Kino portalas „Buvau Kine“ pristato blogiausius 2022-ųjų metų filmus

Kino portalas „Buvau Kine“ pristato blogiausius 2022-ųjų metų filmus

Turime jums dvi naujienas – vieną gerą ir vieną blogą. Pradėsim nuo geros. Geroji naujiena yra ta, kad nuslopus COVID-19 pandemijai kino rinka atsigavo ir grįžo į savo ankstesnį ritmą– kitaip tariant, filmavimai nebestabdomi, premjeros nenukeliamos, festivaliai vyksta taip, kaip visada buvo įprasta. Blogoji naujiena yra ta, kad su didesniu filmų srautu padidėjo ne tik gerų, bet ir blogų filmų kiekis – tad šiemet nusprendėme grąžinti ir blogiausių filmų dešimtuką (ar beveik).

Galima juokauti, kad kaip Lukas Skaivokeris negali egzistuoti be Darto Veiderio, ar Frodas nebūtų savo misijos įvykdęs be Golumo, taip ir šalia puikių filmų egzistuoja tokie, kuriuos norėtume „atmatyti“, kuo greičiau pamiršti arba neišlaukę pabaigos išeiname iš kino salės. Tačiau čia verta prisiminti animacinio filmo „Išvirkščias pasaulis“ (angl. „Inside Out“, 2015 m.) išmintį, teigiančią, kad blogi gyvenimo momentai mums padeda geriau suprasti ir labiau branginti tai, kas mus džiugina.

Tai kokie buvo tie blogi filmai, kurių šiaip jau niekam nerekomenduojame, bet po kurių, norėdami atsigauti, galbūt pamatėme bent keletą gerų? Beje, balsavusių komandos narių nuomonės buvo pakankamai skirtingos, tad blogų filmų priskaičiavom šiek tiek daugiau nei dešimt.

14 – 10 vieta. „Brolis ir sesuo“ (pranc. „Frére et soeur“)

Kokia yra gero filmo formulė? Na, bent teoriškai atrodo, kad paėmus gerą režisierių ir gerus aktorius turėtume gauti neblogą reginį. Deja, šio Kanų kino festivalio pagrindinėje konkursinėje programoje rodyto filmo atveju toks receptas nesuveikė. Atrodo, tokios pavardės kaip Oskaro laureatė Marion Cotillard, Cezario nominantas Melvilis Poupaud, Cezario nominantė Goldshifteh Farahani Cezario laureatas režisierius Arnaud Desplechinas bei brolio ir sesers disfunkcinių santykių tema turėtų žadėti stiprią europietišką dramą. Nieko panašaus. Kad ir kokie talentingi aktoriai bebūtų, jie čia nuolat perspaudžia ir pervaidina, jų reiškiamos emocijos yra nenatūralios, reakcijos – neadekvačios ir hiperbolizuotos. Pati filmo tema – kine mažai eksploatuota – būtų įdomi, tačiau šiame filme ji lieka mažai atskleista ir paaiškinta. Todėl nieko keisto, kad Kanuose šitas filmas buvo gana stipriai „nubaubtas“, o kino kritikai ir žurnalistai jį iš karto priskyrė prie autsaiderių. Tą darome ir mes.

14 – 10 vieta. „Gėrio ir blogio mokykla“
(angl. „The School for Good and Evil“)

Visai įdomų aktorių kolektyvą (Laurence Fishburn, Charlize Theron, Cate Blanchett) surinkusi juosta mus nukelia į kažkur jau matytus istorijos vingius. Trumpai tariant, juosta yra nevykusi Narnijos kronikų ir Hario Poterio istorijų mišinių pynė, žiūrovus vedžiojanti gan pigiais vingiais. Peržiūros metu pagrindinių aktorių vaidyba (Sophia Anne Caruso ir Sofia Wylie) taip pat vertė griebtis už galvų. Žinant, kad juostos režisierius Paulas Feigas pastaraisiais metais išleido tokias lėkštas komedijas, kaip „Paskutinės Kalėdos“ (angl. „Last Christmas“) ar moterišką „Vaiduoklių medžiotojų“ (angl. „Ghostbusters“) versiją, nelabai ir stebina, kad ir šis jo kūrybinis produktas nėra pasisekęs.

14 – 10 vieta. „Pakalikai 2“ (angl. „Minions: The Rise of Gru“)

Pripažinkime – kartais tie maži geltoni nesuprantama greitakalbe balbatuojantys niekšeliai būna visai žavūs. Su sąlyga, kad ne per daug ir ne per ilgai. Tą patį buvo galima sakyti ir apie pirmąjį „Pakalikų“ (angl. „Minions“, 2015 m.) filmą, tas pats galioja ir jo tęsiniui. Pimpačkiukų efektas veikia, bet būtina jį dozuoti – jie idealūs antraplaniai personažai, bet kai tik užima pagrindines pozicijas ir daugiausiai laiko ekrane, labai greitai jų primityvus humoras pabosta, o viskas pavirsta į didesnį ar mažesnį chaosą. Ir gal net ne tai būtų didžiausia šio filmo bėda – scenaristai nesugeba pasiūlyti įdomios ir bent kiek ilgiau įsimenančios istorijos. Tad net netikėtas Lietuvos paminėjimas neišgelbsti šio filmo. Taigi, bi do, muchachos, tulaliloo ti amo, bet tikrai ne šįkart.

14 – 10 vieta. „Uždegančioji žvilgsniu“ (angl. „Firestarter“)

Stepheno Kingo knygos ekranizacija, kurią reikėtų aplenkti kuo toliau. 1984 m. pasirodžiusi ankstesnė versija gal ir nebuvo šedevras, bet bent buvo galima ją žiūrėti. Šis 2022 m. filmas nesisieja nei su pačia knyga, nei su originaliu filmu. Viską gadina prastas scenarijus, vaidyba, specialieji efektai. Tai filmas perdirbinys, kuris nei buvo reikalingas, nei verta bandyti jį žiūrėti. Geriau paskaityti pačia knygą ar žiūrėti 1984 m. filmą.

6 – 9 vieta. „Pinokis“ (angl. „Pinocchio“)

„Disney“ „Pinokis“ (nepainioti su nuostabiu Guilermo del Toro animaciniu filmu apie tą patį medinuką!) keista, kad būtent ta studija, kuri išleido klasikinę Pinokio istoriją, sugebėjo perdirbdama ją taip sumauti. Bandymas perkelti Pinokį į realų pasaulį baigiasi katastrofa, nes pieštiniai efektai atrodo itin dirbtiniai, o siužetas – absurdiškas. Jau nekalbant apie populiarios kultūros užuominas, senstančias minutėmis. Kaip jums atrodo influenceris Pinokis? Tai filmas, kuris sugebėjo sumenkinti net Tomą Hanksą, o tai yra nelengva užduotis. Vienas didžiausių 2022 m. košmarų, kurių nerekomenduotume niekam.

6 – 9 vieta. „Juodasis Adamas“ (angl. „Black Adam“)

Va čia tai nesėkmė. 15 metų kurtas ir šiuo metu pelningiausio Holivudo aktoriaus Dwayne’o Johnsono varomas superherojų projektas „Juodasis Adamas“ nesurinko žiūrovų bei nesulaukė kritikų susidomėjimo ir po dviejų mėnesių visiškai prarado svarbą, kai naujieji „DC“ atstovai paskelbė visatos perkrovimą. Juodojo Adamo daugiau nebematysime, bet jo praradimas liūdesio nekelia, kai jo pirmas ir paskutinis pasirodymas buvo toks standartiškai neįdomus. Išvis sunku prisiminti, apie ką buvo tas „Juodasis Adamas“, nes viskas susilieja į kompiuterines trankynes, sprogimus, žaibus ir tą įkyrų vaiką, kuris nenulipo nuo riedlentės. Labai tinkama, kad „Juodasis Adamas“ tapo vienu paskutiniu dabartinės „DC“ visatos projektų, nes šis filmas yra sudarytas iš visko blogiausio, ką joje galima rasti.

6 – 9 vieta. „Donžuanas“ (pranc. „Don Juan“)

Būna, pasitaiko, net ir į prestižinius festivalius patenka tokie filmai, kuriuos pamačius tenka tik gūžčioti pečiais: „Kaip, po galais, juos iš viso atrinko?“, juolab, kai už festivalio durų lieka tiek gerų filmų. Tokia yra ši, Serge’o Bozono režisuota juosta, kurią Kanų festivalio generalinis delegatas Thierry Fremaux  pristatė kaip bandymą atgaivinti klasikinį prancūzišką miuziklą ir tuo pačiu – nežinia kelintąją taip pat klasikų klasikos – „Donžuano“ re-reinterpretaciją. Bėda ta, kad čia šiaip jau nerasta nei vieno, nei kito. Tos kelios – beje, daugiausiai visiškai nevykusios ir neįsimenančios – dainos (ar kaip pavadinti tuos bandymus) toli gražu netraukia iki miuziklo kategorijos. O tradicinė Donžuano – serijinio moterų suvedžiotojo – linija čia išvirsta kone į savo antonimą. Negelbsti ir aktorių Taharo Rahimo ir Virginie Efiros pastangos, o tai, kad filme dominuoja teatras, galutinai paskandina šį ambicingą nesusipratimą. Tad džiaukitės, kad nė vienas lietuviškas festivalis šio filmo nerodė Lietuvoje.

6 – 9 vieta „Burbulas“ (angl. „The Bubble“)

Į blogiausių metų filmų sąrašą taip pat patenka ir „Netflix“ platformoje šiais metais pasirodęs „Burbulas“. Surinkęs visai neprastą aktorių kolektyvą, tarp kurių buvo Davidas Duchovny, James’as McAvoy, Karen Gillan ar Leslie Mann, žiūrovus juosta ir vėl nukelia į koronaviruso pradžios periodą, kuomet užsidarė viskas, įskaitant ir kino studijos, o juostos buvo filmuojamos uždaruose burbuluose. Idėja įdomi, bet pats scenarijus yra tiesiog tragiškas. Turėjusi virsti nuotaikinga komedija, juosta transformavosi į visišką nesusipratimą su totaliai nevykusiu humoru ir situacijos rutuliojimusi.

5 vieta. „Purpurinės širdys“ (angl. „Purple Hearts“)

Nežinia, kuo šis filmas sužavėjo visus „Netflix“ platformos žiūrovus. Visiškai standartinė romantinės dramos linija, su kiek pasikėlusia mergina ir visišku išsišokėliu kariu. Viena prasta dainuoja, kitas prastai kariauja. Galiausiai jų keliai susieina, o filmas įgyvendina visas įmanomas romantinių dramų klišes. Su skubėjimu, bėgimu paskutinę sekundę, visų aplaidumą dėl naujos meilės ir panašiai. Visiškai paviršutiniška istorija, neverta ekrano laiko. Pagarba nebent dėl originalaus garso takelio, bet jis filmo negelbsti.

4 vieta. „Helovinas baigiasi“ (angl. „Halloween Ends“)

Ši, jau visišku finalu turėjusi tapti trilogija, tapo absoliučiu košmaru tiems, kurie mėgo klasikinį „Heloviną“ (angl. „Halloween“, 1978 m.). Jau pirmoji trilogijos dalis buvo silpna, bet finalas išvis tapo apgailėtinas. Nė vienas iš dviejų pagrindinių veikėjų… nebuvo pagrindinis. Laikas buvo skirtas naujiems, visai netikusiems veikėjams, kurie nei gerai vaidino, nei perteikė ką nors. Tai, kas turėjo būti baisu, buvo juokinga, o pats siužetas – tiesiog apverktinas. Tad siūlome aplenkti šią traukinio katastrofą.

3 vieta. „Laikas man“ (angl. „Me Time“)

Sunku net pasakyti, ko buvo galima tikėtis to paties „Netflix“ komedijoje, kurios plakate Markas Wahlbergas ir Kevinas Hartas laiko vėžlį. Standartinis, kvailas, bereikšmis pasakojimas, tapęs visišku laiko švaistymu. Net liūdna, kaip čia nei Wahlbergas, nei Hartas nesugebėjo pavaidinti, o viską užgožė nenutylantis Kevino rėkimas. Šio filmo siūlome net su 5 m ilgio lazda neliesti.

2 vieta. „Juros periodo pasaulis. Viešpatavimas“
(angl. „Jurassic World: Dominion“)

Tiek dešimtmečių vystyta istorija, tiek dirbta kuriant visą legendą ir jau naujosios trilogijos kulminacija tapęs „Viešpatavimas“, iš esmės pasakojo net ne apie dinozaurus. Ir nors šiame filme dinozaurų buvo daugiausiai, siužeto lėkštumas ir aktorių netikėjimas projektu nuvylė net ir didžiausius entuziastus. Vienas didžiausių šių metų nusivylimų, turėjęs labai daug potencialo, bet iššvaistęs jį ant tų pačių klišių ir skėrių.

1 vieta. „Morbijus“ (angl. „Morbius“)

Pagal planą „Morbijus“, šių metų „Sony“ studijos indėlis į superherojų žanrą, turėjo būti stiprus Žmogaus-voro priešų visatos, į kurią žiūrovai nekantraus sugrįžti, papildymas. Vietoj to, tai tapo vienu didžiausių metų kuriozų. Tragiški įvertinimai pavertė šį filmą pajuokų objektu, o kai „Sony“ nusprendė pasipelnyti iš naujai įgyto populiarumo antrą kartą išleisdama „Morbijų“ į kino teatrus, rezultatai buvo dar prastesni. Kino bendruomenė vieningu balsu pareiškė, kad ši Žmogaus-voro priešų visata be Žmogaus-voro nekelia jokio susidomėjimo ir tai yra tinkama pabaiga tokiam filmui kaip „Morbijus“, kuris buvo kurtas tik pasipelnyti iš populiaresnių „Marvel“ projektų. Į kokybę investuota tikrai nebuvo: pati sausiausia ir atmestinai papsakota superherojaus gimimo istorija su tokiais pat neemocingais veikėjais, kompiuterinės mėsmalės vietoj veiksmo scenų ir studijos reikalavimai iškarpyti filmą dėl menkesnio amžiaus cenzo bei glaudesnio prisijungimo prie „Marvel“ Žmogaus-voro visatos pavertė „Morbijų“ siaubingai nuobodžiu reginiu ir tikrai pelnytu kandidatu į blogiausius metų filmus.

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles