Prireikė net keturiasdešimt keturių metų, kad Lorė Stroud ir Maiklas Majersas susikirstų dar vieną paskutinį kartą, bet užteko tik vieno filmo, kuris numuštų „Helovino“ (angl. „Halloween“) franšizės kokybę atgal į dugną. Tas filmas yra praėjusių metų „Helovinas žudo“ (angl. „Halloween Kills“) ir kodėl jis toks nevykęs, nuspėti nesunku. Po sėkmingo, ir svarbiau, labai pelningo serijos atgaivinimo su 2018-ų metų perdirbiniu „Helovinas“, studija užsimanė pratęsti istoriją su visa trilogija. Bet viena priežasčių kodėl 1978-ų metų originalas tapo siaubo žanro klasika yra jo paprastumas, ir jei kuriant perdirbinį po keturiasdešimt metų dar buvo galima sukrapštyti turinio naujai istorijai, po jo sekantis „Helovinas žudo“ parodė, kad kūrėjai visiškai nežinojo ką daryti su visa trilogija. Ir paskutinysis jos filmas „Helovinas baigiasi“ (angl. „Halloween Ends“) patvirtina, kad jie ir nežino kaip tą trilogiją užbaigti, arba kad ji nelabai jau ir terūpi.
Siužetas
Praėjus keturiems metams po „Helovinas žudo“ įvykių, Lorė Stroud (Jamie Lee Curtis) bei jos anūkė Alison (Andi Matichak) susitaikė su praeities traumomis ir mėgaujasi paprasta kasdienybe. Nors Maiklas Majersas dingo po paskutinio filmo, Hadonfildo miestelis dar neatsikratė paranojos ir Helovino šventės metu vis dar įvyksta tragedijos. Viena jų nutinka paprastam vaikinui Koriui (Rohan Campbell), po prieš tris metus įvykusio tragiško įvykio jį atstumia vietos gyventojai. Lorė padeda jam atsitiesti ir supažindina su Alison, kurie randa bendrą ryšį kartu, tačiau neapykanta miesteliui nuveda Korį tamsiu keliu.
Filmas
Pirminė idėja buvo, kad visa trilogija vyktų per vieną naktį, tačiau „Helovinas baigiasi“ atmeta tai (tikriausiai dėl COVID sukeltų problemų) peršokdamas kelis metus į priekį. Tad jei pirmi du filmai, 2018-ų „Helovinas“ bei tęsinys „Helovinas žudo“, yra glaudžiai surišti, trilogijos finalas yra visiškai atsiskyręs ir labai lengvai nusiplauna nuo paskutinio filmo įvykių pasekmių. Užtat geriausia ką galima pasakyti apie „Helovinas baigiasi“, kad jis bando daryti kažką kitokio. Įvadinis segmentas prieš titrus yra kitoks nei tikėtasi ir bent jau pradžioje filmas suintriguoja, kai nežinai apie ką iš tikrųjų bus ši istorija.
Tačiau intriga ilgai netrunka, kai siužetas pradeda mėtyti įdomias, bet nevykusias idėjas. Paskutinė dalis yra statoma ant visai naujo veikėjo, jo romantinės istorijos bei charakterio pasikeitimo. Ant popieriaus, tai yra nebloga kryptis, kuri įprasmina šio filmo pagrindines idėjas, tačiau jos įgyvendinimas, kaip ir visas siužetas, yra siaubingai kvailas. Tiek centrinė romantika, tiek šio veikėjo transformacija yra per daug paskubėti, todėl neįtikinantys, ir tokia istorija apskritai reikalauja kur kas protingesnio filmo nei šis. Nes ko jau ko, bet kvailysčių šiame filme tikrai netrūksta. Yra klasikinės siaubo klišės kur būsimos aukos nesikviečia pagalbos ir labaaaaaai lėtai eina patikrinti įtartinų garsų arba veikėjai atsiduriantys tinkamu momentu tinkamoj vietoj, kad sukurtų konfliktą. Taip pat netrūksta ir sprendimų, kurie visiškai kertasi su praeitų dalių logika ar įvykiais (pavyzdžiui, kad ir kaip filmas stengiasi tai prakišti, tiesiog neina patikėti, kad po keturiasdešimt metų paranojos ir „Helovinas žudo“ įvykių Lorė taip paprastai gali pavirsti linksma, moliūgų pyragus kepančia močiute). Ir tada yra momentai, tokie absurdiški, kad žiūrint norisi susiimti už galvos.
Panašiai kaip „Helovinas žudo“, trilogijos finalas yra toks pat netvarkingas. Jis nori parodyti daug ir pasakyti kažką prasmingo, tačiau neskirdamas reikiamo laiko nė vienam istorijos aspektui filmas tampa beprasmiškų įvykių mėsmale. Ar „Helovinas baigiasi“ yra istorija apie blogio ištakas, ar apie ilgalaikes praeities traumas ir kaip jos pereina iš kartos į kartą ar tiesiog virtinė žiaurių skerdynių ir nieko daugiau? Ar šios serijos antagonistas Maiklas Majersas yra tikras blogio įsikūnijimas, ar kokia nesustabdoma antgamtinė būtybė ar tik žmogus su kauke? Atsakymas į viską yra „Taip“ ir kai viskas yra netvarkingai sugrūsta, galutinis rezultatas yra apie nieką. Nes jei filmas ir apsiima gvildenti kažkokias temas ar naujus veikėjus, pabaigoje jis turi mesti juos lauk, kad pateiktų šitaip reklamuojamą finalinį susidūrimą tarp Maiklo ir Lorės, kuris vis tiek jau nebeturi tokio emocinio svorio ar paruošimo kaip 2018-ų metų perdirbinys.
Taip ir atrodo, kad visas filmas egzistuoja tik dėl šios akistatos. Ne todėl, kad istorija to reikalautų, bet kad kažkaip užbaigtų tą trilogiją, kuri išvis buvo pradėta tik dėl finansinio 2018-ų perdirbinio pasisekimo. Ir palyginus su tuo perdirbiniu, „Helovinas baigiasi“ jaučiasi padarytas atmestinai, turint galvoje nuvalkiotus siužeto sprendimus, atšipusius žudynių momentus ir koks nevykęs Maiklas Majersas yra šioje dalyje. Visai pamiršta kas jį pavertė ikonišku siaubo žanro monstru. Nėra jokio sėlinimo ar įtampos kėlimo prieš jo pasirodymą. Žiauresniems momentams trūksta kūrybiškumo, skerdynės yra pateikiamos paprastai ir neįdomiai. Nėra net ir paties Helovino – įvykiai nors ir vyksta spalio 31-ą dieną, bet be vieno kito moliūgo, dėmesio pačiai šventei ar jos atributikai neskiriama. Jokio rudeninio šaltumo, vaikų lakstančių su kaukėmis ar tuščių gatvių, kur tolumoje gali matyti aukštą kaukėtą žmogų.
Išvada
Visa tai sudėjus, toks ir išeina tas trilogijos finalas – sausas, kvailas, neįdomus ir egzistuojantis tik tam, kad užbaigtų Lorės ir Maiklo istoriją. Čia jis bent laikosi savo žodžio – naivu manyti, kad tai yra ilgalaikės franšizės pabaiga (ar kitą „Heloviną“ gausim anksčiau ar vėliau parodys finansiniai rezultatai), bet pagrindiniams veikėjams Helovinas tikrai baigiasi. Vis dėlto, po tokios pabaigos jau geriau įsivaizduoti, kad jų konfliktas išsisprendė su padoresniu 2018-ų perdirbiniu arba dar geriau, su 1978-ųjų originalu.
