Emilis Vėlyvis be jokios abejonės yra vienas žinomiausių režisierių, kurio vardą ir bent vieną ar du filmus galėtų įvardinti turbūt bet kuris gatvėje sutiktas žmogus. Itin plačiai auditorijai skirti jo filmai ilgą laiką karaliavo žiūrimiausių lietuviškų filmų topuose ir, aišku, kaip daugiausiai pajamų kino teatruose sugeneravę darbai. Taip pat, visi jau kaip ir įpratę, kad šio režisieriaus braižas – absurdiškai komiškos kriminalinės komedijos, kurios remiasi smurtu, necenzūriniu leksikonu ir itin paprastomis, bet veiksmo kupinomis istorijomis. Tačiau dabar kine pasirodo naujasis jo filmas „Piktųjų karta“, su kuriuo režisierius žengia kitu keliu.
Ramaus miestelio gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, kai vienas po kito pradedami žudyti įtakingi teisėsaugos bei politinio gyvenimo atstovai. Įvykių centre atsiduria gerai žinomas policijos komisaras Gintas, kuris kaip tik paskelbė apie planus siekti politiko karjeros. Visi įvykiai persipina į kruviną detektyvą, kuriame nuolat besikeičiantys įvykiai glumina ne tik miestelio gyventojus, bet ir potencialius žudiko taikinius.
Apie patį režisierių jau kaip ir kalbėjome. Ko dar nepaminėjau, tai kad iki šiol nebuvau itin didelis jo darbų gerbėjas, išskyrus „Redirected“, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko gal ir ne pirmo ryškumo, tačiau itin gerai vaidinti gebantys britų aktoriai. Tuo tarpu „Piktųjų karta“ yra visiškai vietinis projektas su viena, pavadinkime, praktiškai „importine“, nors ir lietuve, aktore. Bet įdomu tai, kad E. Vėlyvis šįkart pasirinko kiek kitokį žanrą, nors ir smarkiai nenutolusį nuo jo tradicinio kriminalinio pasaulio. Jei anksčiau jis bandydavo prajuokinti komedijose, tai šįkart staigiai pasineriame į kriminalinį trilerį, kuris praktiškai nepalieka laiko atsikvėpti.
Ir būtent po pirmo įkvėpimo iškart neriame į purvinus ir korumpuotus galingųjų gyvenimo užkulisius su pačiomis įvairiausiomis ir pavojingiausiomis paslaptimis. Be galo norisi pasidžiaugti filmo scenarijumi, kuris sukurtas taip, lyg būtų gero skandinaviško detektyvo versija. Jis niūrus, su destrukcinėmis potekstėmis, bet tuo pačiu ir savotišku šviesos krislu pabaigoje, kurios tikrai neketinu išduoti. Turbūt kiekvienas žiūrovas supras savaip, bet mano nuomone būtent filmo pabaiga, kuri šiaip jau akylai žiūrintiems filmą tikrai nebus netikėta, buvo lyg savotiškas siaubingų įvykių rato uždarymas. O gal kaip tik – naujo ciklo pradžia? Velniai ten žino, bet esmė yra ta, kad tai yra vienas iš retų atvejų, kai kiekvienas elementas filmo eigoje yra taip gerai apgalvotas ir sukomponuotas, puikiai sumontuotas, kad atsiskleidžiant įvykiams norisi net aikčioti. Taip būna žiūrint kokį norvegų ar net Holivudo trilerį, o ne lietuvišką kiną.
Bene didžiausią įspūdį paliko ne tiek originalumas, kiek išmanumas ir gebėjimas mokytis iš tų, kurie dirba didžiausiuose vandenyse. Kitaip tariant, šis filmas yra itin smarkiai pastatytas ant mistinio žudiko ir bandymo išsiaiškinti, kas jis yra, o filmo kūrybinė komanda visus žiūrovus kaip kvailus peliukus vedžioja už nosies visą laiką. Ir nors pats esminis įvykis atskleidžiamas gerokai per anksti, žudiko paslaptis išlieka ganėtinai ilgai. Žinau, kad gali skambėti keistai, bet patikėkit, pamatę filmą suprasit, apie ką aš. Taigi, nors ir su menkais trūkumais, pasakojimas yra netikėtai sklandus ir sukaustęs dėmesį nepaleidžia iki pat pabaigos.
Trumpas akcentas į komediją. Anksčiau režisieriaus filmuose ji dominavo, o šiame filme jos praktiškai nebuvo. Turbūt galėčiau išskirti vieną sceną maždaug filmo viduryje, kuri buvo pakankamai juokinga dėl savo nekaltumo ir natūralumo. Tai buvo lyg šerbetas tarp vakarienės ir deserto, kuris nuvalo skonių paletę. Lyg trumpas atsikvėpimo laikotarpis tarp to, kas jau buvo ir to, kas dar laukia. Labai tinkamu metu panaudotas intarpas, leidęs atsileisti kūnui ir vėl iš naujo panirti į kriminalinį pasaulį.
Iškart norisi pakalbėti ir apie aktorius. Turbūt neperspausiu pasakydamas, kad Vytautas Kaniušonis dabar yra geriausias kino aktorius Lietuvoje. Gebėjimų perteikti tokį platų emocijų spektrą man dar neteko matyti jokiam kitame lietuviškame kine. Be to, tai neatrodė dirbtina, pritempta ar perspausta, kaip neretai pasitaiko mūsų filmuose. Vytauto suvaidintas Gintas buvo toks įtikinamas, kad galėjai jausti jo laimę, neviltį, įsiūtį ir tragišką skausmą bet kurioje filmo scenoje. Kartu prie jo prisideda ir ištikimą bičiulį ir padėjėją suvaidinęs Donatas Šimukauskas. Tai turbūt vienas geriausių mano matytų jo vaidmenų kine. Pagyrų turbūt galėtų sulaukti ir Ainis Storpirštis, kurio natūralumas kartais šlubavo, bet bendrame vaizde jis vis tiek susižiūrėjo gerai. Taip pat gerai ir įtikinamai pasirodė Vaidotas Martinaitis bei Toma Vaškevičiūtė. Tai bene daugiausiai ekrano laiko gavę aktoriai, kurie įtikinamai atliko savo darbą ir drįsčiau teigti, kad geriausiai savo karjerose. Jei visi Lietuvos aktoriai gebėtų taip suvaidinti, būtų tiesiog puiku.
Kaskart kritikuodamas lietuvišką kiną ar jo aktorius žinau, kad tai asmeniškai palies tuos žmones, mat jie gal netyčia perskaitys ką rašau. Todėl noriu pabrėžti, kad visa kritika nėra asmeniška ir nėra nutaikyta prieš juos, kaip žmones, o tiesiog prieš jų konkrečiai filme sukurtus personažus. Aišku, negailėsiu kritikos strėlių, kurios šįkart beveik visos sminga į Ingeborgą Dapkūnaitę. Bene didžiausia mūsų kino legenda, kuri kadaise gavo paragauti ir Holivudo duonos šalia Brado Pitto, buvo visiškai nušluota nuo vaizdo. Lyginant su kolegomis, jos pasirodymas buvo silpnas, teatrinis ir itin forsuotas. Tam tikros scenos dėl tokio nesugebėjimo normaliai įsijausti ir perteikti savo veikėjos tapo net komiškomis. Ne ką labiau sužavėjo ir dar viena aktorė, kurios intensyvus monologas atrodė lyg nutrauktas nuo teatro scenos. Tai Greta Petrovskytė, kuriai rodyti dalykus sekasi kur kas geriau, nei kalbėti prieš kameras. Turiu omenyje vieną sceną, kuri buvo tokia žiauri, kad net užėmė kvapą ir jos rodoma emocija buvo itin skausminga, tuo tarpu monologas prie stalo buvo it eilėraščio deklamavimas trečioje klasėje su vis labiau kylančia balso intonacija. Sąmoningai nevertinsiu Juliaus Prakopavičiaus pasirodymo filme vien dėl to, kad tikiu, kad šis jaunasis aktorius dar turės ne vieną šansą tobulinti savo aktorystės sugebėjimus ir tapti naujosios aktorių kartos atstovu.
Grynai iš techninės pusės filmas mane tikrai sužavėjo. Tiek istorijos bei vaizdų montažas, tiek nuostabiai parinktas garso takelis, kuris kaitino kraują ir vietomis net užėmė kvapą. Šioje srityje smarkiai nesiplėtosiu, bet didesnių problemų tikrai nebuvo, o paminėti pridėtą efektą būtina. Techniškai – tikrai įspūdingai atliktas darbas.
Reziumuojant, „Piktųjų karta“ vienareikšmiškai geriausias Emilio Vėlyvio filmas. Jis gerokai brandesnis, rimtesnis ir visomis įmanomomis prasmėmis geresnis už 95% visų kitų lietuviškų filmų. Tai nuo pat pirmų minučių įtraukiantis trileris, verčiantis galvoti, kvestionuoti galvoje kylančias ir vis sugriaunamas versijas. Tai itin sunkaus turinio detektyvas su vos keliais komiškais elementais ir aukščiausio lygio vaidyba, kai gali mėgautis kinu nesinervindamas dėl aktorių. Emilis Vėlyvis užkelia naują kartelę ne tik kriminalinio, bet ir kitų žanrų filmams bei jų kūrėjams, o ją pasiekti nebus lengva.
