Juodasis Adamas

Jei „Marvel“ kokybiškumo kreivė su minimaliais pakeitimais išlieka vidutiniškai stabili, „DC“ kreivė banguoja aštriais kampais. Tai tikra loterija – už kiekvieną įdomų ir pavykusį superherojų filmą, atsiranda ir visiškai nevykęs projektas. Tad šių metų pradžioje pakėlusi kartelę su atmosferišku „Betmenu“ (angl. „The Batman“), „DC“ dabar muša ją žemyn. „Juodasis Adamas“ (angl. „Black Adam“) atstovauja nuobodžiausių superherojų filmų kategorijai, kur viskas jau matyta ir žinoma, todėl bandoma suteikti šiokią tokią pramogą per bombastiškas veiksmo scenas.

Siužetas

Įvadas trumpam nukelia į Kandako miestą prieš 5000 metų, kuriame galios ištroškęs karalius pavergė savo pavaldinius ir pagrindinis veikėjas Tetas Adamas (Dwayne „Rock“ Johnson) gauna savo galias jam pasipriešindamas, tačiau po kovos lieka įkalintas kape. Persikeliant į šiuos laikus, Kandakas yra okupuotas svetimšalių samdinių ir vietinė kovotojų grupė išlaisvina Adamą iš jo kapo, kad padėtų su jais susidoroti.

Filmas

Iš pradžių „Juodasis Adamas“ smogia su didžiule informacijos bomba. Žiūrint įvadinį pasakojimą, pagalvoji, kad iš viso šito galima daryti atskirą filmą – tikrąją šio superherojaus atsiradimo istoriją, kaip jis gavo galias, kaip jos buvo panaudotos, kaip veikėjas pasikeitė ir taip toliau. Ne, filmas visa tai išvemia per kelias minutes, po to iškart nukelia į modernius laikus, ir mes jau sekam kažkokius naujus veikėjus, kurie kažkodėl ieško blogo daikto ir turi įveikti kažkokius blogiečius. Nespėji susigaudyti kas vyksta ir kodėl tau visa tai turėtų rūpėti, žiūrėk, atsiranda Dwayne Johnsonas, įsijungia tranki muzika, viskas žaibuoja ir sprogsta. Filmas dar tik įsibėgėja, o smegenys jau atsijungusios.

„Juodasis Adamas“ turi daug triukšmo, bet mažai filmo. Siužetas čia antraeilis, labiau skirtas išrasti priežastis veikėjams pasidaužyti ir užkelti kuo didesnę sąskaitą miesto rekonstrukcijai. Kiek tos istorijos tėra, tai tik standartinis naujo superherojaus atsiradimo šablonas, kuris yra pateiktas sausai ir su perimtais aspektais iš blogiausių „DC“ filmų.  Blogas tempas parodo daug įvykių per trumpą laiko tarpą, o po to yra ilgi segmentai kai siužetas neprogresuoja. Jei yra kokie aštresni istorijos aspektai, kurie visą reikalą paverstų truputį rimtesniu (pavyzdžiui, pagrindinio veikėjo riba tarp didvyrio ir reikalingo blogio, arba kaip superherojai savavališkai atskubėjo daryti tvarkos į atsiskyrusį pasaulio kampelį, kur tos pagalbos reikėjo anksčiau), jie yra skubiai nušlifuojami, kad visas reginys susivirškintų kuo paprasčiau. Ir net nespėjus deramai supažindinti su Juodoju Adamu bei jį supančiais gerais ar blogais veikėjais, filmas įmeta dar vieną visą superherojų komandą, pristatydamas ją taip pat atsainiai kaip „Savižudžių būryje“ (angl. „Suicide Squad“). Gal „DC“ gerbėjai ir bus patenkinti matydami dar daugiau naujų komiksų herojų, perkeltų į didįjį ekraną, tuo tarpu, paprasti žiūrovai gali susimaišyti ar nepraleido kokio ankstesnio filmo, kuriame tie veikėjai jau buvo parodyti.

Bet kaip minėta, siužetas nėra svarbus, „Juodasis Adamas“ yra varomas veiksmo, kurio čia tikrai daug. Veiksmo scenos vėl perima kautynių stilių, kurį pradėjo Zackas Snyderis su pirmaisiais „DC“ filmais: negražiai tamsūs atspalviai, sulėtinimai, masinis naikinimas, trankūs smūgiai, siaubingai daug garso, žalio ekrano ir kompiuterinių efektų. Yra šioks toks malonumas žiūrint šitas „Drakonų kovos Z“  (angl. „Dragon Ball Z“) pobūdžio skraidynes ir trankynes, nes jos gerai išreiškia masinę superherojų jėgą ir parodo keletą smagių galių ar triukų. Bet malonumas išblėsta greitai. Pati pirma veiksmo scena jau jaučiasi kaip garso ir sprogimų perdozavimas su tokiais akivaizdžiais efektais, kad jau net nebežiūri filmą, o kompiuterinio žaidimo vaizdo intarpą. Tada kita veiksmo scena yra tokia pati. Ir kita veiksmo scena yra tokia pati. Ir kita… Kaip dideliam veiksmo kiekiui, ne tik trūksta įvairovės, bet, panašiai kaip Michael Bay‘aus filmuose, kai viskas yra maksimaliai tranku, visas reginys labai greitai atsibosta ir prailgsta. Vienu momentu atrodė, kad filmas jau priėjo šiokią tokią pabaigą ir tuoj nusileis titrai, tačiau tuomet jis iš oro ištraukė blogietį ir paleido trečiąjį aktą, silpnesnį už praeitus du, bet su dar daugiau to paties turinio. Ir blogiausia ką galima pasakyti apie „Juodojo Adamo“ veiksmo scenas yra kokios jos galų gale yra beprasmiškos, triukšmas vardan triukšmo. Šitiek daug laiko skirta kautynėms, bet nei veikėjai kažką jomis išsprendžia, nei rimtai į jas žiūri, viskas yra nuleidžiama su humoru ir juokeliais. Galėtų jie bent nusibrozdinti ar išsipurvinti, kai gauna į nosį taip stipriai, kad nuskrenda atgal per kelis pastatus, bet net ir tiek pasekmių šiose veiksmo scenose nėra.

Sunku patikėti, kad toks sausas produktas kaip „Juodasis Adamas“ užtruko produkcijos orkaitėje net penkiolika metų. Bet D. Johnsonas jau ilgą laiką buvo priklijuotas prie šios rolės ir aistringai prisidėjo prie vis besikeičiančio projekto įgyvendinimo. Originaliai turėjęs atlikti šalutinį vaidmenį kaip pagrindinio superherojaus Šazamo (angl. „Shazam“) priešininkas, augant aktoriaus populiarumui buvo sutarta su prodiuseriais, kad tokio statuso žvaigždė negali atlikti tokio menko vaidmens ir taip jis gavo savo atskirą filmą „DC“ visatoje. Todėl vėlgi, sunku patikėti, kai aktorius įdėjo šitiek įdirbio ir entuziazmo į šią rolę ir žiūrint filmą matosi, kad ji jam tiesiog netinka. Bet plačiau apie tai.

D. Johnsonas superherojaus rolę atlieka nuo „Greiti ir įsiutę 5“ (angl. „Fast Five“). Net keista, kad tik dabar jis pasirodė tikrame komiksiniame filme. Ir jis tą rolę atlieka tikrai gerai. Be įspūdingos figūros, jis taip pat yra išskirtinai charizmatiškas, paverčiantis kiekvieną rolę smagiausiu filmo veikėju. Ir nuolatos vaidinant tokį patį charakterį, šios savybės tapo aktoriaus savotišku prekės ženklu. Su augančiu populiarumu D. Johnsonas dabar yra patikimiausias Holivudo aktorius, iš kurio žiūrovai tikrai žino ką gaus. Ir pats aktorius užtvirtino šią reputaciją imdamas saugias roles kaip visad herojiškas, šmaikštus ir visas kovas laimintis didvyris. Kai jis vaidina, matosi ne jo personažas, o Holivudo žvaigždė D. Johnsonas.

O koks veikėjas yra Juodasis Adamas? Jis yra antiherojus su tragiška praeitimi, išstumtas iš savo namų į nežinomą modernų laikmetį, kuriame jis visiškai nepritampa su savo vertybėmis bei pasaulio supratimu. Atrodo, toks teoriškai turėtų būti veikėjas, tačiau jis toks nėra, kai jį vaidina D. Johnsonas. Jo Juodasis Adamas iškart užmezga draugystę su vaiku ir imasi ieškoti savo superherojaus frazės. Jis nuolatos bus piktas ir paniuręs, bet reikalui esant suskaldys juokelį. Jis be gailesčio paskers visus bevardžius, beveidžius piktadarius ir atrodys kietai tai darant, bet ir gelbės paprastus nelaimėlius, nes taip gi reikia tokiame filme. Juodasis Adamas turėjo potencialo būti kur kas įdomesnis, tačiau jo tamsesnės charakteristikos yra nugludintos, kad suformuotų kaip galima standartiškesnį superherojų, kuris labiau tiktų D. Johnsono prekės ženklui, nors ta rolė visiškai neišnaudoja jo stiprybių. Žiūrint Juodąjį Adamą, tu nematai tragiško antiherojaus, tu matai Holivudo žvaigždę D. Johnsoną. Ir vis tiek, jis yra vienas geresnių filmo aspektų, nes net ir visą laiką suraukęs nosį, aktorius geba pataikyti su humoru ir įkvėpti kažkiek gyvybės. Bet čia labiau dėl to, nes visi kiti aktoriai atlieka paprastai neįdomias roles, išskyrus lengvabūdišką ir charizmatišką Pierce Brosnaną.

Išvada

„Juodasis Adamas“ atrodo ir jaučiasi kaip tikras 200 milijonų dolerių vertės korporacinis produktas visais blogiausiais aspektais. Reklamuojamas kaip naujas, šviežias žingsnis „DC“ visatoje, jis iš tiesų yra suklijuotas iš prasčiausių jos dalių, be jokios kūrybiškumo kibirkšties ar įdomių idėjų. Tai yra tik įprastai standartinis ir brangiai kainuojantis kompiuterinis triukšmas, tempiantis laiką iki vienintelės kažką reiškiančios scenos po titrų, kviečiančios žiūrovus sugrįžti kitam filmui.