Mėnesio režisierius. Timas Burtonas

Tęsiame sausį pradėtą naują rubriką „Mėnesio režisierius“. Vasarį, kai visi su nekantrumu ima laukti kino apdovanojimų dalybų, o kino sales trumpam ištinka lengvas štilis, nusprendėme dedikuoti labai savitam ir savo originaliu, su niekuo nesupainiojamu stiliumi išsiskiriančiam amerikiečių režisieriui Timui Burtonui. Vasario 6 dieną kino teatruose pristatomas naujas šio išskirtinio režisieriaus darbas „Didelės akys“ (angl. „Big Eyes“).

Vaikystė Burbanke

Timotis WIlliamas Burtonas gimė 1958 m. rugpjūčio 25 d. Burbanke, nedideliame Kalifornijos miestelyje, įsikūrusiame netoli Los Andželo. Nors šio miesto pavadinimas savaime neįžiebia tiesioginės asociacijos kaip Holivudas, tačiau būtent čia yra įsikūrusios keletas didelių kino kompanijų – „Columbia“, „Warner Bros.“ , „NBC“, „Disney“ ir kitos. Pats Burtonas savo vaikystės miestą prisimena kaip „ramų, tačiau be sielos, pilną kuklių, paprastų, savo darbus dirbančių žmonių“. Nedaug kas, ko gero, tikėjosi, kad toks kuklus ir uždaras vaikas, koks vaikystėje buvo Timas Burtonas, ateityje taps pasaulinio garso režisieriumi. Mokslai mokykloje jam sekėsi ne itin gerai, o labiau už knygas jam patiko piešti ir žiūrėti filmus – ypač siaubo ir monstrų: „Godzila“ („Gojira“, 1954 m.), britų „Hammer Horror“ studijos mažo biudžeto gotikinės stilistikos siaubo filmus, Ray‘aus Harryhausen‘o darbus. Mėgstamiausiu Timo Burtonu aktoriumi tapo Vincentas Price’as, o režisieriumi – Edas Woodas. Burtonas su Price’u vėliau tapo draugais, o apie Edą Woodą 1994 m. pastatė filmą.

Timo Burtono meninis talentas neliko nepastebėtas – 1972 m. miesto valdžia tuomet devintokui Burtonui patikėjo sukurti miestą aptarnaujančios šiukšlių išvežimo kompanijos emblemą.

Piešimas intravertiškajam Timui Burtonui buvo tiek būdas pabėgti nuo realybės, tiek priemonė išreikšti save. Kartu su meniniu skoniu dailės srityje augo ir jo kinematografinis skonis. Paveiktas kino ir televizijos filmų, „apsiginklavęs“ „Super 8“ kamera su keliais draugais jis pradėjo kurti trumpametražius filmus – daugiausia lėlinius animacinius filmus su filmuotais realios aplinkos intarpais. Nors šiuos filmus pats režisierius dabar vertina tik kaip menkaverčius bandymus, tačiau iš esmės tai buvo pirmieji jo žingsniai kine.

Burtonas Disnėjaus stebuklų šalyje

Baigęs vidurinę mokyklą 1976 m. Timas Burtonas įstojo į Kalifornijos Menų institutą (Cal Arts – California Institute of the Arts). Šią mokymo įstaigą, kaip naujų animatorių ruošimo kalvę, įkūrė „Disney“ kino studija, nors Cal Arts buvo siūloma ne tik animacijos studijų programa. Čia besimokydamas Timas Burtonas sutiko ne vieną dabartinės animacijos įžymybę (Johną„Pixar“ Lasseterį, Bradą Birdą, Johną Muskerį, Gleną Kaene‘ą…) ir keletą savo ateities kolegų – Rick‘ą Heinrichs‘ą ir Henry‘į Selick‘ą. 1979 m. Timas Burtonas jau buvo pasiruošęs papildyti „Disney“ animatorių gretas.

„Disney“ kompanijoje Burtonas dirbo kaip animatorius prie įvairių projektų, tačiau nei darbo koncepcija, nei specifika, nei ritmas jam nepatiko. Ne ką geriau buvo ir tada, kai „Disney“ studija, supratusi, kad Timo Burtono talentas nepakankamai išnaudojamas, pasiūlė meno direktoriaus pareigas kuriant animacinį filmą „Juodasis katilas“ („The Black Cauldron“, 1985 m.). Niekada prie saldaus Disney‘aus stiliaus nesitaikęs Burtonas pateikė savąją filmo viziją… Tačiau studija nusprendė, kad vaikams to netinka rodyti, todėl nei viena Burtono idėja nebuvo panaudota, kas pačiam Burtonui emociškai ir morališkai atsiliepė ne į gera.

Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera – per šį sudėtingą periodą gimusias idėjas Timas Burtonas panaudojo savo filmams – 1982 m. sukurtam lėliniam trumpametražiui „Vincentas“ („Vincent“), 1984 m. pasirodžiusiam trumpametražiui „Frankenvynis“ („Frankenweenie“), kurie tapo postūmiu jo tolesnei karjerai. Filmuodamas „Vincentą“, pasakojantį apie svajoklį berniuką Vincentą Malloy‘ų, susitapatinusį su Burtono vaikystės herojumi aktoriumi Vincentu Price‘u, Timas Burtonas susipažino su šiuo savo dievuku ir jie tapo draugais. Tuo tarpu „Frankenvynis“ tapo savotišku tramplinu, leidusiu atsisveikinti su „Disney“ studija, kuri nepripažino savito „per daug intelektualaus“ Burtono stiliaus, nesiderinančio su bendra studijos linija.

Pirmasis ilgametražis režisūrinis darbas

Taip su keletu rekomendacijų (pradedant Stevenu Kingu) 1985 m. Timas Burtonas atsidūrė „Warner Bros“ studijoje filmuojamo „Py –Vy didysis nuotykis“ („Pee-Wee‘s Big Adventure“) režisieriaus kėdėje. Muziką šiam filmui kurti Timas Burtonas pakvietė grupės „Oingo Boingo“ narį Danny Elfman‘ą. Bendras darbas kuriant „Py –Vy didįjį nuotykį“ peraugo į vieną stipriausių režisieriaus – kompozitoriaus tandemą, palyginamą su Jacques‘o Demy – Michel‘io Legrand‘o, Alfredo Hitchckock‘o – Bernardo Herrmann‘o, Federico Fellini‘o – Nino Rota, Steveno Spielbergo – John‘o Williams‘o ar Pedro Almodóvar‘o – Alberto Iglesias duetais.

Nors ir nebuvo kino šedevras, „Py- Vy didydis nuotykis“ sulaukė gana didelio pasisekimo. Tačiau Timas Burtonas kuriam laikui nesiėmė naujo didelio projekto. 1986 m. epizodiškai dirbo prie televizijos serialų, o į didžiuosius ekranus grįžo po trejų metų pertaukos – 1988 m.

Burtonas įžengia į aukščiausiąją lygą

Du vienas kitą sekę projektai leido Timui Burtonui galutinai įsitvirtinti Holivude įrodant, kad net ir sudėtingus projektus gali paversti pasaulinį pripažinimą pelnančiais darbais.

Po neįtikėtinos „Py-Vy didžiojo nuotykio“ sėkmės Timas Burtonas kito režisūrinio darbo ėmėsi tik gavęs anarchistinį scenarijų, pagal kurį pastatė netgi dar sėkmingesnį filmą „Vabalų sultys“ („Beetlejuice“), kuriame vaidino tokie garsūs aktoriai kaip Alecas Boldwinas, Geena Davis, Michaelas Keatonas, Winona Ryder. Šis mažo biudžeto filmas pelnė Oskarą už geriausią grimą.

Po šio darbo „Warner Bros.“ studija, įsigijusi komikso ekranizacijos teises, Timui Burtonui pasiūlė režisuoti filmą apie Betmeną. Tai buvo pirmas Burtono režisuotas didelio biudžeto filmas, tačiau ir pirmasis, kurį kurdamas neišvengė konfliktų su studijos vadovais. Visų pirma, studija nepritarė Betmeno vaidmeniui pasirinkto Michaelo Keatono kandidatūrai – aktorius nepasižymėjo stereotipine superheroajus išvaizda, be to buvo žinomas kaip komikas, kas, vėlgi, su kuriamo didvyrio įvaizdžiu nelabai derinosi. Antra, Burtonas atsisakė kičinio Betmeno vaizdavimo – jo Betmenas yra tamsus ir kenčiantis. Visa tai Burtonas aiškino tuo, jog iš esmės nelaiko Betmeno superherojumi tikrąja to žodžio prasme (t. y. antžmogiu, žmogumi, įgijusiu antgamtiškų galių), jam Betmenas – paprastas eilinis žmogus, toks kaip visi – tiek išvaizda, tiek charakteriu.

Taigi, nepaisant studijos nepritarimo Burtonas sugebėjo sukurti savitą „Betmeną“. Šis filmas laikomas vienu įtakingiausių Holivudo filmų per keletą paskutinių dešimtmečių. Būtent Burtono Betmeno versija pakeitė superherojų vaizdavimą Holivudo filmuose – ši tendencija ryški iki pat dabar.

„Edvardas Žirkliarankis“: …ir Burtonas sutiko Deppą

Užuot ėmęsis kito grandiozinio projekto, po „Betmeno“ Timas Burtonas pasirinko kitą kryptį. 1990 m. pasirodęs „Edvardas Žirkliarankis“ („Edward Scissrhands“) buvo absoliutus vieno Burtono fantazijos ir kūrybos rezultatas – Burtonas yra šio filmo režisierius, prodiuseris ir scenarijaus autorius. Šiame viename autobiografiškiausių filmų, po kurio Burtonas imtas vertinti kaip meno kūrėjas, jaučiama ryški tokių klasikinių literatūros kūrinių kaip „Gražuolė ir pabaisa“, Mary Wollstonecraft Shelley „Frankenšteinas“, Gastono Leroux „Operos vaiduoklis“, galiausiai XIX a. Heinricho Hoffmano pasakos „Joniukas kudliukas“ įtaka. Gotiškos stilistikos persmelktas filmas pasakoja apie keistą vienišą būtybę – Edvardą, gyvenantį nuošalioje pilyje. Edvardas atrodo kaip žmogus, tačiau vietoj rankų turi žirkles, kadangi kūrėjas nespėjo jo pabaigti. Manoma, kad filmas parodo paties Burtono paauglystėje patirtas bendravimo problemas.

„Warner Bros.“ neparodė susidomėjimo šiuo Burtono projektu, tačiau „Fox“ studija atkreipė dėmesį. Deja, Burtonas vėl susidūrė su studijos užgaidomis – pagrindiniam vaidmeniui studija pasiūlė Tomo Cruise’o kandidatūrą. Burtonas nusileido, sutikdamas pasimatyti su aktoriumi, tačiau turėjo savo kandidatą – Johnny Deppą. Būtent nuo „Edvardo Žirkliarankio“ prasidėjo jų bendradarbiavimas, besitęsiantis iki pat dabar ir vėlgi sukuriantis stiprų šįkart režisieriaus – aktoriaus tandemą. Vaidmuo šiame filme išgarsino Johnny Deppą kaip aktorių. Vėliau Timo Burtono bendradarbiavimas su Johnny Deppu tęsėsi dar septyniuose filmuose: „Edas Vudas“ („Ed Wood“), „Raitelis be galvos“ („Sleepy Hollow“), „Čarlis ir šokolado fabrikas“ („Charlie and the Chocolate Factory“), „Mirusi nuotaka“ („Corpse Bride“), „Svynis Todas: demoniškas Flyto gatvės kirpėjas“ („Sweeney Todd: The Demon Barber of Fleet Street“), „Alisa Stebuklų šalyje“ („Alice in Wonderland“), „Nakties šešėliai“ („Dark Shadows“).

Vaidinti šiame filme taip pat pakviesta Wynona Ryder, su režisieriumi dirbusi jo ankstesnėje juostoje „Vabalų sultys“. Taip pat tai buvo paskutinė proga Burtonui į filmą pakviesti savo vaikystės herojų aktorių Vincentą Price‘ą, kuriam pasiūlytas Edvardo kūrėjo vaidmuo. Be to, nuo „Edvardo Žirkliarankio“ prasidėjo dar viena ilgametė Burtono partnerystė – šiuo atveju kalbama apie jo ir kostiumų dailininkės Colleen Atwood bendradarbiavimą.

Pasižymintis ypatinga estetika, poetiškumu, vizualumu ir nuostabia muzika, „Edvardas Žirkliarankis“ laikomas vienu geriausių Timo Burtono filmų.

Burtonas grįžta prie Betmeno

1991 m. „Warner Bros.“ pakvietė Burtoną grįžti režisuoti „Betmeno sugrįžimą“. Po ilgų diskusijų ir tik išsiderėjęs dideles kontribucijas ir pažadą, kad studija nesikiš į jo darbą ir suteiks visišką kūrybinę laisvę (bent jau reliatyviai), Burtonas sutiko režisuoti „Betmeno“ – filmo kurį laiko mažiausiai asmenišku ir kurio filmavimas privedė režisierių prie depresijos – tęsinį. Antrasis Burtono filmas apie Betmeną tapo asmeniškesniu ir dar tamsesniu darbu nei pirmoji dalis.

Tačiau dėl itin seksualaus Moters – katės personažo (akt. Michelle Pfeiffer) greitojo maisto restoranų tinklas „McDonalds“, spaudžiamas tėvų asociacijų, atšaukė savo bendradarbiavimą reklaminėje kampanijoje, kadangi filmas buvo pripažintas kaip „netinkamas vaikams“.

„Betmeno sugrįžimas“ pačiam Timui Burtonui tapo sunkiausiai filmuotu darbu. 24 filmavimo savaites vėliau jis įvardijo kaip „košmarą“. Viską dar labiau apsunkino Timo Burtono draugo Antono Fursto (pirmos „Betmeno“ dalies dekoratoriaus) savižudybė. Režisierius išgyveno depresiją, tuo metu jo niekas, išskyrus piešimą, nedomino; jis netgi svarstė nutraukti filmavimą.

„Betmeno sugrįžimas“ sulaukė daugiau kritikos ir mažesnio pasisekimo nei jo pirmtakas, tačiau iš esmės vis tiek buvo pakankamai sėkmingas. Tačiau studija režisuoti tolesnius tęsinius pakvietė nebe Burtoną, Joelį Schumacherį. Timas Burtonas kaip vykdantysis prodiuseris dalyvavo kuriant „Betmenas amžiams“ („Batman Forever“, 1995 m. – kaip pats pakomentavo: „Filmo pavadinimas primena tatuiruotę, padarytą apsvaigus nuo narkotikų“), tačiau visiškai nesusidomėjo „Betmenu ir Robinu“ („Batman & Robin“, 1997 m.), kurio net neprisivertė pažiūrėti.

Realizuota svajonė: „Košmaras prieš Kalėdas“

1982 m. dirbdamas „Disney“ studijoje Timas Burtonas parašė poemą, pasakojančią Helovino šalies karaliaus Džeko Skelingtono nuotykius. Įkvėptas Dr. Seusso stiliaus, o ypač jo pasakojimo „Kaip Grinčas Kalėdas vogė“ projektas „Disney“ studijos taip pat buvo pripažintas kaip per daug niūrus, o Timas Burtonas jo realizavimui stokojo lėšų, tad koncepcija taip ir liko popieriuje.

Tačiau praėjus geram dešimtmečiui Burtonas grįžo prie šio projekto. Bet ne kaip režisierius, kadangi buvo užsiėmęs „Betmeno sugrįžimo“ filmavimu, bet kaip prodiuseris. Dar viena priežastis, dėl ko Burtonas šio savo svajonių projekto režisūrą patikėjo Henry‘iui Selick‘ui buvo ta, kad Burtonas nesijautė turįs pakankamai patirties tam, kad galėtų realizuoti tokį didelį lėlinės animacijos projektą. Tačiau savo pasakojimu, personažais, estetika ir vizija „Košmaras prieš Kalėdas“ yra visiškai „burtoniškas“ filmas.

Be to, šiame filme ypatingai svarbus tampa muzikinis takelis – muziką kurti buvo vėl pakviestas kompozitorius Danny Elfmanas. „Košmaras prieš Kalėdas“ yra muzikinis filmas, tad viską paėmus, filmo autorystė vienodai priklauso Timui Burtonui, Henry‘iui Selickui ir Danny‘iui Elfmanui.

Duoklė vaikystės herojams

Po realizuoto „Košmaro prieš Kalėdas“, prie kurio keturiolika animatorių dvejus metus dirbo pasikeisdami po dvylika valandų per dieną šešias dienas per savaitę, Timas Burtonas ėmėsi mažesnio projekto. 1994 m. ir 1996 m. sukurti filmai tapo savotiška duokle jo vaikystės dievukui režisieriui Edui Woodui (beje, neretai laikomam vienu blogiausių režisierių). 1994 m. pastatytas juodai baltas biografinis filmas „Edas Vudas“ („Ed Wood“), kuriame vaidino Johnny Deppas, apdovanotas dviem Oskarais (už geriausią antraplanį aktorių ir geriausią grimą), yra vertinamas kaip itin įdomus filmas. Tiesa, nespalvoto filmo pasirinkimą lėmė ne tik (ar ne tiek) estetiniai kriterijai, bet ir sumažintas finansavimas. Šis filmas atskleidžia Burtono įvairiapusiškumą ir parodo, kad jis gali kurti ne tik gotiškus filmus.

Po šios biografinės juostos 1996 m. Timas Burtonas dar sukūrė netiesioginę dedikaciją Edui Wood‘ui – fantastinę komediją „Marsas atakuoja“ („Mars attacks!“). Nors į filmą buvo sukviestas visas Holivudo žvaigždynas: Jackas Nicholsonas, Glenn Close, Pierce‘as Brosnan, Denny‘is DeVito, Michaelas, Natalie Portman, Sarah Jessica Parker, Tomas Jonesas ir kiti, JAV ypatingos sėkmės šis Burtono darbas nesulaukė (nors Europoje buvo sutiktas šilčiau). Ne visiems buvo priimtinas savotiškas humoras. Be to, praktiškai tuo pačiu metu kino teatruose pasirodė Rolando Emmerich‘o režisuota „Nerpriklausomybės diena“ į panašią „problemą“ pažvelgusi kitokiu kampu.

Be to, 1994 m. Timas Burtonas dar išleido dokumentinį filmą „Pokalbiai su Vincentu“ („Conversations with Vincent“) – duoklę kitam savo vaikystės idealui aktoriui Vincentui Price‘ui. Nors iš tikrųjų filmas taip ir liko nebaigtas.

Nauji vėjai

Po to, kai nepatenkintas scenarijumi metė filmo apie Supermeną kūrimą, pasiūlymas režisuoti „Raitelį be galvos“ („Sleepy Hollow“, 1999 m.) Timui Burtonui buvo tarsi gaivas oro gūsis. Juo labiau, kad jis, kaip didelis siaubo filmų mėgėjas, iki tol neturėjo progos pastatyti tikro siaubo filmo. Be to, paslaptingas raitelis, be gailesčio žudantis taikaus miestelio gyventojus, tapo prodiuserių, neleidusių Burtonui plėtoti savos Supermeno vizijos, metafora. Po ilgų filmavimo vietos paieškų 99 proc. filmo nufilmuota Anglijos studijose, kas leido Burtonui ir dekoratoriams iki smulkmenų suderinti visas detales.

Po šio niūraus, kapinių estetika persmelkto filmo paveiktas asmeninio gyvenimo pokyčių 2001 m. Timas Burtonas dar kartą radikaliai pakeitė stilių ir ėmėsi mokslinės fantastikos projekto – 1968 m. „Beždžionių planeta“ perdirbinio. Ambicingas projektas sulaukė finansinės sėkmės, tačiau kritikai priekaištavo praradus ankstesnės versijos atmosferą. Pačiam Burtonui šis filmas tapo ypatingas tuo, kad filmuodamas jį susipažino su būsima (trečiąja) žmona ir mūza aktore Helena Bonham Carter.

2003 m. pasirodė, ko gero šviesiausias ir mažiausiai „burtoniškas“ filmas – „Mano gyvenimo žuvis“ („Big Fish“). Filmas, pastatytas pagal rašytojo Danielio Wallace‘o romaną, pasakojantis apie vyrą, bandantį susitaikyti su savo mirštančiu tėvu ir bandančiu pažinti jo gyvenimo istoriją, vėlgi yra laikomas vienu asmeniškiausių ir emocionaliausių Burtono filmų. Šiame filme nebelieka gotikinės estetikos, niūrios nuotaikos, dominuoja ne juoda, o ryškios, gyvos spalvos, šešėlius, debesis ir rūką keičia saulė, o vietoj amžinojo nepamainomojo Deppo pagrindinį vaidmenį atlieka Ewanas McGregoras. Toks kardinalus stiliaus pasikeitimas aiškinamas pokyčiais asmeniniame Timo Burtono gyvenime – režisierius tuo metu pats tapo tėvu, todėl ir iki tol ypatingai svarbus buvęs tėvo – sūnaus ryšys įgijo dar didesnę prasmę.

Tai patvirtina ir tolesnė Burtono kūryba – 2005 m. pasirodžiusi Roaldo Dahlio knygos ekranizacija „Čarlis ir šokolado fabrikas“ („Charlie and the Chocolate Factory“ – prieš tai ši knyga pirmą kartą ekranizuota 1968 m.). Šiek tiek niūresnis nei „Mano gvenimo žuvis“, su slogesne atmosfera, „burtoniškomis“ dekoracijomis ir detalėmis ir Johnny Deppu, vaidinančiu šokolado fabriko savininką keistuolį Vilį Vonką. Filmas tampa didaktiniu pasakojimu apie neturtingą berniuką Čarlį, tampantį vienu iš penkių laimingųjų viso pasaulio vaikų, kuriems Vilis Vonka atveria šokolado fabriko vartus ir pakviečia į ekskursiją, parodančią, kas yra kas. Be kitų temų šiame filme taip pat svarbus tėvo – sūnaus ryšys.

2005 m. Burtonas taip pat vėl trumpam grįžo prie gotikos, kapinių estetikos ir animacijos sukurdamas „Mirusią nuotaką“ („Corpse Bride“). Balsą pagrindiniam personažui jaunam įsimylėjėliui Viktorui „paskolino“ Johnny Deppas. Filmas nominuotas Oskarui kaip geriausias animacinis filmas.

2007 m. – naujas filmas, naujas žanras, Timas Burtonas pristato dar iki išleidimo gandais spėjusį apaugti kriminalinį miuziklą „Svynis Todas: demoniškas Flyto gatvės kirpėjas“ („Sweeney Todd: The Demon Barber of the Fleet Street“). Johnny Deppas už Svynio Todo vaidmenį pelnė Oskaro nominaciją.

2010 m. statydamas filmą „Alisa Stebuklų šalyje“ („Alice in Wonderland“) Burtonas vėl neapsiėjo be naujovių. „Alisa Stebuklų šalyje“ – pirmasis Burtono 3D formato filmas. Šis filmas – labai savotiška Louiso Carroll‘io knygos interpretacija, iš esmės gali būti laikomas klasikinės istorijos tęsiniu, kadangi veiksmas vyksta praėjus trylikai metų nuo knygoje aprašomų įvykių, o Alisa – jau nebe maža mergaitė, o sužadėtuvėms besiruošianti jauna mergina, paskui baltą triušį grįžta į vaikystėje lankytą Stebuklų šalį. Be to, Skrybėlininkas, kurį vaidina Johny Deppas tampa netgi svarbesniu personažu nei Alisa (akt. Mia Wasikowska).

Galiausiai 2012 m. pasirodė du (iki šiol) naujausi Timo Burtono filmai – gotikinė muilo opera „Nakties šešėliai“ („Dark Shadows“) ir lėlinis animacinis juodai baltas ilgametražis filmas „Frankenvynis“ („Frankenweenie“). Jei pigių vampyrų jau gerokai po „Saulėlydžio“ ir jo tęsinių atsikandę tiek kritikai, tiek žiūrovai buvo gana skeptiški įvertino „Nakties šešėlius“, kur pagrindinius vaidmenis vėl atliko Johnny Deppas ir Helena Bonham Carter (šįkart prie jų prisidėjo ir Eva Green), tai stilingas „Frankenvynis“ buvo įvertintas gerai. Timas Burtonas realizavo vieną iš savo ankstyvųjų projektų – 1984 statytą trumpametražį išplėtojo į pilno metro juostą, kuri buvo įvertinta Oskaro nominacija.

Šis tas asmeniško…

Timas Burtonas 1989 m. vedė vokiečių kilmės aktorę Lena Giesek, su kuria išsiskyrė 1991 m. (iš viso pora kartu praleido ketverius metus). Po nelengvų skyrybų Burtono gyvenime atsirado manekenė Lisa Marie, kuri, Henry Selick‘o teigimu, netgi galbūt išgelbėjo Burtono gyvybę, kadangi po Antono Fursto savižudybės Burtonas išgyveno depresiją ir pats turėjo minčių sekti paskui Antoną. Timas Burtonas ir Lisa Marie, kuri tapo režisieriaus mūza, kartu buvo devynerius metus. Ji buvo jo įkvėpimo šaltinis, ypač kuriant eilėraščių knygą „Liūdnas austrės berniuko galas ir kitos istorijos“, kuri yra jai dedikuota. Lisa Marie taip pat vaidino keturiuose Timo Burtono filmuose: „Edas Vudas“, „Marsas atakuoja“, „Raitelis be galvos“, „Beždžionių planeta“.

Netrukus po to, kai baigė filmuoti „Beždžionių planetą“, Burtonas išsiskyrė su Liza Marie ir iš JAV persikėlė į Didžiąją Britaniją, kur labai greitai pradėjo rimtus santykius su Helena Bonham Carter – aktore, su kuria susipažino filmuodamas „Beždžionių planetą“. Pora turi sūnų ir dukrą. Helena Bonham Carter vaidino visuos T. Burtono filmuose, pradedant 2003 m. „Mano gyvenimo žuvis“ ir tapo beveik neatsiejama nuo burtoniškosios estetikos. Timas Burtonas ir Helenas Bohman Carter išsiskyrė 2014 m. pabaigoje.

Ir dar šis tas

2009 m. Timas Burtonas buvo pakviestas pirmininkauti prestižinio Kanų kino festivalio žiuri. Ir net jei nuo 2010 m. pastebimas šioks toks kūrybinis smuktelėjimas (neskaitant animacinio „Frankenvynio“), su kiekvienu nauju filmu Timas Burtonas įrodo du aspektus: tai, kad nebijo imtis naujovių ir tai, kad praktiškai bet kokiame projekte išlaiko savitą ryškų stilių – o tai, sutikite, sugeba ne kiekvienas.

Filmografija:

1988 m. „Vabalų sultys“ (angl. „Beetle Juice“)

1989 m. „Betmenas“ (angl. „Batman“)

1991 m. „Edvardas Žirkliarankis“ (angl. „Edward Scissorhands“)

1992 m. „Betmeno sugrįžimas“ (angl. „Batman Returns“)

1994 m. „Edas Vudas“ (angl. „Ed Wood“)

1996 m. „Marsas atakuoja“ (angl. „Mars Attacks!“)

1999 m. „Raitelis be galvos“ (angl. „Sleepy Hollow“)

2003 m. „Mano gyvenimo žuvis“ (angl. „Big Fish“)

2004 m. „Čarlis ir šokolado fabrikas“ (angl. „Charlie and the Chocolate Factory“)

2007 m. „Svynis Todas: demoniškasis Flyto gatvės kirpėjas“ (angl. „Sweeney Todd: The Demon Barber of Fleet Street“)

2010 m. „Alisa Stebuklų šalyje“ (angl. „Alice in Wonderland“)

2012 m. „Nakties šešėliai“ (angl. „Dark Shadows“)

2012 m. „Frankenvynis“ (angl. „Frankenweenie“)

2014 m. „Didelės akys“ (angl. „Big Eyes“)