Nenuostabu, kad į daugybę apdovanojimų pretenduojančių filmų sąrašuose dominuoja dramos. Šiemet išskirtinai daug biografinių darbų, kurie dažnai būna įvertinami gerai todėl, kad yra labai artimi mūsų gyvenimams, neišgalvoti. Jei sausį buvo net keturios, tai vasarį bus bent dvi tikrai. Žinoma, didžioji dauguma jų yra praėjusių metų filmai, o pas mus, deja, rodomi tik naujaisiais metais, prieš pat prestižinius JAV kino ir meno akademijos apdovanojimus. Vienas tokių filmų – jau trims Auksiniams gaubliams nominuotas ir greičiausiai į auksines Oskarų statulėles pretenduosiantis filmas „Didelės akys“.
Turinys
Praėjusio amžiaus šeštasis ir septintasis dešimtmečiai – ne patys lengviausi laikai nepriklausomoms moterims. Tuo metu įsigalėjęs patriarchatas neleido net ir išsilavinusioms moterims gyvenime pasiekti daug, nes į jas buvo žiūrima kaip į namų tvarkytojas, o ne karjeristes. Išskirtinį talentą piešti vaikus su didelėmis akimis turinti Margaret pasaulyje yra viena su dukra. Ji vis bando rasti būda prasimanyti pinigų ir taip sutinka Valterį Kyną, kuris sužavi vienišą motiną ir greit su ja susituokia. Valteris suvokia, kad atrado tikrą aukso gyslą ir ima pardavinėti žmonos nutapytus paveikslus teigdamas, kad tai jo darbai. Margaret yra laikoma teisinių pančių, kurie gerą dešimtmetį neleidžia jai išsivaduoti iš vyro priespaudos ir katorgą primenančio darbo štampuojant vis daugiau didžiaakių vaikų.
Po labai ilgo laikotarpio režisierius Timas Burtonas, garsėjantis tikrai keistokais ir groteskiškais filmais, galiausiai grįžta į sau įprastas vėžes ir pristato dar vieną, sąlyginai normalų, bet ir šiek tiek kraupoką filmą. Tai darbas, kuris gražina režisierių į jo auksinius laikus, kai siužetas būdavo įdomus, o istorija nenuobodi ir nesupopuliarinta. Svarbiausia – nuo pat pirmos akimirkos sukuriama drama išlaikoma iki pat pabaigos. Tiesa, ši drama yra kitokia nei kituose filmuose. Ji –Burtoniška. Kiekvienas šio režisieriaus gerbėjas tikrai supras, apie ką yra kalbama. Dar vienas didelis pliusas – T. Burtonas galiausiai atsisako į dar vieną filmą įkišti Johnny‘į Deppą ir Helena Bonham Carter. Nors, pripažinsiu, buvau nusiteikęs sulaukti tos akimirkos, kada jie pasirodys ir labai apsidžiaugiau nepamatęs nė vieno šių aktorių.
Filmo siužetinė linija yra visiškai aiški, tačiau nė kiek nenuobodi. Akivaizdu, kad filmo metu pagrindinė veikėja tikrai užšoks nuo vilko ant meškos ir darosi savotiškai įdomu stebėti, kaip naivi moteris papuola į jai spendžiamus spąstus. Dar įdomiau, kai ji, įkliuvusi į šį liūną, kasdien grimzta vis giliau, o jokios išeities beveik nėra. Toks pasakojimas kelia gailesti silpniems žmonėms, kurie, apakinti meilės, neria į klastas ir susipranta, kai būna gerokai per vėlu. Tačiau veikėja randa būdą, kaip save perlipti ir tai papasakojama labai stilingai ir įdomiai.
Scenarijus sukurtas pakankamai gerai, o dialogai yra pritaikyti prie to laikmečio madų. Kiek keistai skamba ir jau praėjusiu šimtmečiu kvepia tradicinis kalbėtojas už kadro, į kurį sunku reaguoti teigiamai. Suprantama, kad tai tik dar labiau priartina mus prie tų laikų, tačiau tokie kalbėtojai yra gerai atsibodę ir dabar kiekvienas jų yra daugiau nuodėmė, nei pliusas.
Filmas žavi sukurta atmosfera. Tačiau tuo nereiktų stebėtis, nes būtent šį laikotarpį Timas Burtonas jau yra labai vaizdžiai atvaizdavęs „Edvarde Žirkliarankyje“, taigi jam tai nebuvo visiškai nauja patirtis. Pradžioje rodomi kartoniniai spalvoti nameliai, vėliau – prabangūs namai, veikėjų išvaizda, šešto dešimtmečio automobiliai, kalbėjimo manieros ir visa kita – atkurta labai tikroviškai. Toks kokybiškas aplinkos sukūrimas leidžia įsijausti į veikėjų gyvenimus ir pačiam jaustis juostos dalimi.
Juostos veikėjai labai charizmatiški. Galima sakyti, kad patys pagrindiniai veikėjai turėjo laiko atsiskleisti ir perteikti savo dramatizmą. Margaret – drovi, naivi moteris, kuriai kūryba yra jos išgyvenimai. Ji savo darbais perteikia savo emocinę būseną, ko niekaip negali padaryti realiame gyvenime. Ir tai atsispindi viename pokalbyje su galerijos lankytoju, susidomėjusiu jos tapytu kūriniu. Tuo tarpu jos vyras Valteris – visiška priešingybė. Jis turi talentą savo liežuviu apsukti protą visiems sutiktiems žmonėms, ypatingai moterims. Puikaus manipuliatoriaus portretas, tam tikrai momentais filme sukeliantis neapykantą. Kiti veikėjai taip pat turi savo savybių, kurios stipriai išryškina jų charakterį.
Techninė pusė
Akivaizdžiai matosi, kad į visas dekoracijas įdėta tikrai nemažai darbo. Autentika atsiduodančios aplinkos sukuria tikrumo atmosferą ir leidžia įsijausti į juostą nepametant dėmesio. Ar tai būtų paprasti namai, ar tiesiog butukas San Franciske, ar naktinis klubas, kuriame skamba bliuzas. Taip pat pasistengta ir su veikėjų grimu.
Operatoriaus darbas filme nėra iš pačių geriausių. Taip, jis geras, įtraukiantis, bet vietom pasirenkamas kiek keistas filmavimo kampas, kuris ne visiškai atskleidžia scenas ir jų svarbą bendroje istorijoje. Tiesa, buvo ir tokių scenų, kurios atrodė be galo didingai. Reiktų pasidžiaugti ir dėl aplinkos, gamtos vaizdų pateikimą, kuris buvo tiesiog nuostabus. Ypatingai mažame rojaus kampelyje Havajuose.
Filmas dar gali pasigirti ir labai ryškia spalvų palete. Galbūt toks pasirinkimas grindžiamas istorija apie menininkus, o gal tai tiesiog T. Burtonas, grįžtantis į savo senąjį stilių. Kad ir kaip ten bebūtų, viso filmo metu praktiškai nėra nė vienos niūrios scenos. Ir tai yra savotiška atgaiva po tikros lavinos niūrių ir slegiančių juostų.
Garso takelis filme yra toks… Pusėtinas. Viso filmo metu skamba bliuzas, kartais fortepijonu kurtos muzikinės kompozicijos ir dar du teminiai kūriniai, kuriuos filmui parašė Lana Del Rey. Jos darbai bene labiausiai ir tiko visam filmui, taip atskleisdami veikėjų emocijas ir papildant atmosferą.
Vaizdo ir garso montažas juostoje yra tikrai geras. Visos scenos, net ir labai skirtingos, sujungiamos aiškiai ir gerai, nešokinėjama tarp veikėjų ir taip nesustabdoma nuosekli įvykių tėkmė. Su garsu viskas taip pat gerai.
Aktoriai
Beveik visi aktorių šio juostoje buvo charizmatiški ir labai gerai sukūrė savo veikėjus, bet beveik visiems jiems trūko ugnelės, galinčios sujaudinti ir sukelti tikrą emocijų bangą.
Pagrindinė juostos moterį vaidinusi Amy Adams jau ne kartą pasirodo Osakarams nominuojamuose filmuose. Pernai sukūrusi vaidmenį filme „Ji“, aktorė, galimai vėl bus juostoje, kuri pretenduos į auksinę statulėlę. Šioje juostoje ji labai gerai sukūrė savo veikėją, gyvenime besiblaškančią moterį, nežinančią, kaip pasipriešinti valdingam ir, galima sakyti, iš jos vagiančiam vyrui. Nepaisant to, ji atrodė šaltoka, todėl nors kartais ir kildavo gailesčio jausmas jos kuriamai veikėjai, tai tik dėl aktorės gilių, liūdnų ir didelių akių. Ir galiausiai, aktorė sugebėjo perteikti moters evoliuciją, kaip ji tapydama sugeba rastis savyje jėgų kovoti su ją supančiais pančiais ir nugalėti.
Valdingą ir sukčių vyrą Valterį įkūnijęs Christophas Waltzas pirmąją filmo dalį atrodė labai matytas. Kitaip tariant, jo vaidyba persikėlė iš ankstesniuose filmuose matytų veikėjų. Ir tai šiek tiek erzino, nes „Negarbinguose šunsnukiuose“ suvaidintas pulkininkas Landa čia visiškai nesižiūrėjo. Ir, nors pradžioje aktoriaus vaidyba kiek erzino, antroje filmo pusėje jis galiausiai prisitaikė prie vaidmens ir atrodė visiškai kitoks – emocionalesnis, tikresnis, žlugdomas, bet nepasiduodantis vyras. Toks veikėjo portretas ėmė kelti neapykantą ir tai yra gerai.
Antraplaniuose vaidmenyse pasirodę Krysten Ritter ir Danny‘is Houstonas gana neblogai atliko savo vaidmenis ir gerai papildė bendrą aktorių pasirodymą viso filmo metu.
Verdiktas
„Didelės akys“ sugeba sužavėti savo įdomia istorija, kurią apsupa magiškas spalvų rinkinys, meistriškos dekoracijos ir gana nebloga aktorių vaidyba. Tai labai paprastas filmas, su neypatingai gilia potekste, kuris sugrąžina Tima Burtoną į senuosius, auksinius jo filmų kūrimo metus. Galbūt tai ne geriausias praėjusių metų filmas, bet tikrai vertas kiekvieno gauto apdovanojimo.
