Alisa Stebuklų šalyje

Alice in Wonderland

1865 m. anglų matematiko, logiko, anglikonų bažnyčios pastoriaus rašytojo Lewisso Carroll‘io išleistas fantastinis pasakojimas „Alisa ,Stebuklų šalyje“ ir jo tęsinys „Veidrodžio karalystėje ir ką Alisa ten pamatė“ (išleista 1871 m.) jau pusantro šimto metų laikomas viena įtakingiausių knygų per visą istoriją. Iš pažiūros vaikiška pasaka, iš tiesų tampa groteskiška satyra, kritikuojančia ne tik griežtą Viktorijos epochos vaikų auklėjimą, bet, pasitelkus absurdiškus personažus, pašiepiančia visuomenės ydas. Dar įdomiau tai, kad praktiškai kiekviena nauja karta, veikiama vyraujančių aktualių filosofinių ar socialinių idėjų, šį kūrinį interpretuodavo savaip. Turbūt nieko keisto, kad ši knyga sulaukė virš dvidešimties kino ir televizijos ekranizacijų. 2010 m. į šį klasikinį kūrinį pro savą prizmę pažvelgė ir Timas Burtonas.

Šešerių metų Alisą (akt. Mairi Ella Challen) kamuoja tas pats sapnas – lyg ji kristų į gilią tamsią olą. Košmarus trumpam nuvaiko jos tėvo – Čarlzo Kingslio (akt. Marton Csokas) pasakojimai. Deja, praėjus trylikai metų Čarlzo Kingslio gyvųjų tarpe nebėra, o suaugusios Alisos (akt. Mia Wasikowska) vaikystės košmarai ir vizijos neapleidžia. Atvykusi, kaip pati netikėtai sužino, į savo sužadėtuvių pokylį, kur jai ruošiasi pasipiršti turtingos ir garbingos Askotų šeimos atžala visiškas liurbis Heimišas (akt. Leo Bill), Alisa vis pastebi keistas, nors ir netiesiogines užuominas, kurios jai kažką primena. Galiausiai, kai Heimišas visų susirinkusių svečių akivaizdoje iškilmingai pasiperša, Alisa tikrai išvysta Baltąjį triušį – taip tą patį, su liemene ir kišeniniu laikrodžiu, kurį jis vis nerimastingai tikrina – nes juk vėluoja, siaubingai vėluoja. Alisa negali paleisti keistojo padarėlio iš akių – sužadėtuvės palauks, o tokie triušiai sutinkami toli gražu ne kasdien, tad skubiai atsiprašiusi susirinkusiųjų ji leidžiasi Baltąjam triušiui iš paskos. Tiesiai į triušio olą, kur, atrodo, klasikinė istorija kartojasi iš naujo.

Būtent kartojasi. Alisa dar kartą eina tais pačiais, prieš trylika metų jau vaikščiotais takais, daro tas pačias klaidas, visko mokosi iš naujo, ir neprisimena jau kartą buvusi Stebuklų šalyje. Tačiau Stebuklų šalis ją prisimena. Jie jos laukė. Tiesa, ne visi – kad Alisa grįš, skelbė Stebuklų šalies pranašystės, tačiau jos sugrįžimas sujauks visus nedorosios Raudonosios Širdžių karalienės (akt. Helena Bonham Carter) planus. Todėl ši bando neleisti pranašystei išsipildyti ir paskelbia Alisos paiešką. Tik padedama senųjų naujai atrastų draugų – Skrybėliaus (akt. Johnny Depp), Češyro katino, Vikšro, Miegapelės, Dudučio ir Tutučio (akt. Matt Lucas), šuns Bajardo Alisa galės įvykdyti savo misiją Stebuklų šalyje ir pagelbėti Baltajai šachmatų karalienei (akt. Anne Hathaway).

Be vizualinių detalių Timo Burtono filmams būdingas retrospektyvumas – personažai labai dažnai leidžiasi į prisiminimus. Kai kada prisiminimai įsiterpia į filmo „dabartį“ (pvz. „Čarlis ir Šokolado fabrikas“ („Charlie and the Chocolate Factory“, 2005 m.), „Svynis Todas: demoniškas Flyto gatvės kirpėjas“ („Sweeney Todd: The Demon Barber of Fleet Street“, 2007 m.)), o kai kurie iš esmės ir yra vien prisiminimai (pvz. „Mano gyvenimo žuvis“ („Big Fish“ 2003 m. ) ar „Edvardas Žirkliarankis“ („Edward Scissorhands“, 1991 m.). Būtent tokia yra ir jo Alisa – per prisiminimus, virtusius košmarais, grįžtama į pasakišką pasaulį, kuriame tarsi viskas pažįstama, tačiau vėl atrandama iš naujo. T. Burtono „Alisos“ versija, sujungusi tiek pirmosios, tiek antrosios knygos elementus bei pateikta iš retrospektyvinės pozicijos, yra tokia savita, kad gali būti laikoma nebent labai laisva originalios istorijos interpretacija.

Taip, Timas Burtonas kartu su scenariste Linda Woolverton išlaiko kai kuriuos tuos pačius personažus, kuriuos galime sutikti knygose (pvz. senas šuo Bajardas knygose neminimas, tačiau greičiausiai tai yra užaugęs knygos „Alisa Stebuklų šalyje“ ketvirtame skyriuje minimas jaunas šunytis). Kai ką tenka patirti antrą kartą – gėrimo iš buteliuko su užrašu „Išgerk mane“ ir pyragaičio, ant kurio užrašyta „Suvalgyk mane“, poveikį, neaiškius ir kaljano dūmų apipintus miglotus Vikšro atsakymus, dingstantį Češyro katiną ir nedingstančią jo šypseną, raudonai perdažomas baltas rožes, galiausiai – beprotišką arbatėlę pas pakvaišusį Skrybėlių ir jo kompaniją, amžinai pasmerktus šiai ceremonijai. Tačiau kai kurių personažų svarbumas yra gana smarkiai „perskirstytas“, o apie daugelį tolesnių nuotykių, kuriuos Alisai šįkart teks patirti stebuklų šalyje ponas L. Carrollis nei rašė, nei sapnavo.

Gerai tai ar blogai – hipotetinis klausimas. Tiems, kas tikisi klasikinės istorijos ekranizacijos daugiau (pageidautina) mažiau laikantis knygos siužeto ir rašytojo nustatytų personažų ribų, Timo Burtono Alisos interpretacija gali pasirodyti per daug laisva ir per daug nutolusi nuo originalo. Pagrindinė kritika būtų ta, kad iš esmės šis filmas tampa jau net ne „Alisa Stebuklų šalyje“, o „Skrybėliumi Stebuklų šalyje“. Gal ir nieko keisto, žinant ilgus metus besitęsiančią profesinę T. Burtono ir Johnny Deppo partnerystę, tačiau… Knygoje Skrybėlius tėra vienas iš daugelio spalvingų personažų, kuriuos Alisa sutinka Stebuklų šalyje, tačiau tikrai ne pagrindinis veikėjas ir ne didvyris (ar bent jau pretenduojantis į tokius), kokį jį galima išvysti šiame filme. Trumpai tariant – Skrybėliaus, kurį vaidina Johnny Deppas personažas yra labai smarkiai sureikšmintas ir išplėtotas – tiek, kad nustelbia pačią Alisą. Karalienių – Raudonosios Širdžių ir Baltosios šachmatų – nesantaika išsprendžiama gana banaliu mūšiu, kuriame, deja, beveik netenka išvysti grakščiosios šachmatų simbolikos, kuri dominuoja knygoje „Veidrodžio karalystėje ir ką Alisa ten pamatė“. Taigi – klasikinių istorijų mėgėjams ir tiems, kurie mėgsta, kad knygos ekranizacija pažodžiui atsikartotų filme Timo Burtono „Alisa“ gali pasirodyti kiek per daug ekstravagantiška. Tačiau jei šį filmą vertinsime neprisirišę prie originalaus pasakojimo kaip atskirą istoriją, savotišką „o kaip buvo po to“, Timas Burtonas vėl nukels mus į savo kiek keistokų fantazijų pasaulį ir papasakos dar vieną stebuklingą istoriją.

Todėl, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą pastabą, galima visai pagrįstai teigti, kad pagrindinį vaidmenį šiame filme atlieka ne Alisą vaidinusi Mia Wasikowska, o Burtono nepamainomasis Johny Deppas, įkūnijęs pakvaišusį Skrybėlių. Tiek Burtonas, tiek Deppas labai stengėsi suteikti savitumo šiam personažui – ne tik parodyti beprotystę, bet ir atskleisti humaniškąją pusę. Įspūdinga išvaizda – ugniniai oranžiniai plaukai (turintys tapti aliuzija į Viktorijos laikų skrybėlininkus, naudojusius gyvsidabrį veltinio apdirbimui, nežinant apie nuodingą šio metalo poveikį), didelės, ryškiai žalios čia šviesesnio, čia tamsesnio atspalvio akys, apjuostos tokių pačių oranžinių blakstienų vainiku, alebastro baltumo oda, mimui tinkamas grimas, spalvingi drabužiai ir, žinoma, aukšta skrybėlė, su paslaptinguoju rašteliu „In this style 10/6“ – atrodo, viskas apgalvota iki smulkmenų. Kurdamas Skrybėlių Johnny Deppas stengėsi kalbėti minkštu balsu, o akcentas keitėsi per visą filmą, taip atspindint paties personažo evoliuciją. Deja, nepaisant visų, atrodytų, grandiozinių pastangų, Skrybėlius tapo savotiška trečioje Karibų piratų dalyje „Karibų piratai: pasaulio pakrašty“ („Pirates of the Caribbean: At the World‘s End“) haliucinuojančio kapitono Džeko Sperou variacija. T. y. vien įspūdingos išvaizdos neužteko siekiant sukurti naują įtikinantį personažą, kuriam aiškiai trūko kūrinio „realybės“ pagrindo (t. y. didžiąja dalimi filme šis personažas kuriamas iš nieko – maždaug kaip nykštukas Kilis „Hobito“ („The Hobbit“) trilogijoje), o iš garsiojo (ir, beje, taip pat gerokai kuoktelėjusio) kapitono perimti judesiai Skrybėliui, kaip personažui, nieko naujo nesuteikė.

Jaunoji australė Mia Wasikowska ypatinga vaidyba gal ir neišsisikiria, tačiau tokia jau jos Alisa – pro lengvai surauktus antakius stebinti ir vertinanti Anglijos visuomenę ir jos stereotipus, vėliau lygiai taip pat ji viską stebi ir vertina Stebuklų šalyje – tačiau jei „realybėje“ jos labai smarkiai nenustebina ir nesujaudina Heimišo piršlybos, tai ir Stebuklų šalyje M. Wasikowskos Alisa emocijomis nesitaško – ar kalbėtųsi su mįslingai kalbančiu (būtent, kalbančiu!) mėlynu Vikšru Absalomu, ar stotų vienas prieš vieną su Stebuklų šalies pabaisomis. Jos Alisa pakankamai „žemiška“ – būtent dėl savo „žemiškumo“ M. Wasikowska ir buvo pasirinkta šiam vaidmeniui.

Dar viena ilgalaikė nepakeičiamoji T. Burtono filmuose buvusi Helena Bonham Carter vaidina Raudonąją širdžių karalienę. Iš tiesų, tai į vieną sulipdyti du atskiri knygos personažai – Širdžių karalienė iš knygos „Alisa Stebuklų šalyje“ ir Juodoji karalienė (angliškame knygos originale – Raudonoji karalienė, skirtingas lietuviškas vertimas pasirinktas greičiausiai todėl, kad mums įprastinės šachmatų figūros yra baltos ir juodos, o ne baltos ir raudonos spalvos). Tiesą sakant, Širdžių karalienė ir Juodoji šachmatų karalienė ir taip yra pakankamai dažnai painiojamos dėl to, kad abi vaizduojamos kaip griežtos karalienės. L. Carroll‘is šiuos du savo personažus gana aiškiai atskyrė, pabrėždamas, kad Širdžių karalienė yra vedama aklos aistros, o Juodoji šachmatų karalienė yra šalta ir pedantiška. Tačiau T. Burtonas šiuos du personažus per daug nesismulkindamas sulipdė į vieną aikštingą ir kaprizingą didžiagalvę valdovę. H. Bonham Carter teigia šį personažą kūrusi pagal savo dukrą, kuri tuo metu buvo kūdikis: „Raudonoji širdžių karalienė yra kaip kūdikis: tironė su didele galva“ (beje, karalienės galva, pasitelkus kompiuterinę grafiką, padidinta tris kartus). Tai labai rėksmingas ir absurdiškas personažas, bet, ko, gero, įdomiausias šiame filme.

Anne Hathaway įkūnija į fėją ar elfę panašią Baltąją šachmatų karalienę, pačios aktorės žodžiais tariant: „mielą, bet vis tiek psichopatę“ (čia derėtų prisiminti Češyro katino žodžius: „Mes čia visi išprotėję“), „post-rock veganę pacifistę“. „Plaukiojanti“ ir neabejotinai meniškos prigimties Baltoji šachmatų karalienė plevena po savo baltus rūmus, stilistiškai labai primenančius Rivendeilą iš „Žiedų valdovo“ („The Lord of the Rings. The Fellowship of the Ring“) ir Disnėjaus Pelenės pilį (ar, tiksliau, jos prototipą – Neuschwanstein pilį Vokietijoje).

Iš kitų šiek tiek ryškesnių vaidmenų galima išskirti Crispino Gloverio vaidinamą Širdžių valetą, niekšingą tipą, tačiau ištikimą Jos didenybės Raudonosios širdžių karalienės pavaldinį, ir jau iš antrosios knygos apie Alisą pasiskolintus trumpulius dvynius Dudutį ir Tututį, kurie buvo sukurti panaudojant aktoriaus Matto Lucaso veidą ir kompiuterine grafika pieštus kūnus. Jei kalbant apie pirmąjį personažą – Širdžių valetą – galime jį apibūdinti pagal charakterio savybes, tai nekalbūs dvyniai pasirodo labiau kaip dekoracijos – burtoniškos dekoracijos – Stebuklų šalies pasaulyje.

Taigi šiuo atveju, kurdamas Stebuklų šalį Burtonas vėlgi tai darė savitai. Nors knygos apie Alisą a priori yra orientuotos į vaikišką auditoriją, Burtono kuriama Stebuklų šalis vaikystės džiugesiu netrykšta. Priešingai – nors ir spalvinga ir įspūdinga, joje tvyro kažkokia slogi post-apokaliptinė nuotaika, dangus neretai aptrauktas debesų šydo, neretai galime išvysti Burtono filmams taip būdingus beveik antropomorfinių formų medžius. Tačiau už šį originalų, nors ir keistą bei gana smarkiai nuo klasikinio vaizdavimo nutolusį meninį apipavidalinimą šis filmas apdovanotas Oskaru.

Atskirai reikėtų aptarti tuos personažus, kurie buvo sukurti panaudojus kompiuterinės grafikos techniką. O tokių šiame filme ne vienas ir ne du. Visiškai kompiuteriniai yra įspūdingasis Češyro katinas (įgarsino Stephen Fry), galintis išnykti visiškai, arba palikti ore „kabėti“ tik savo šypseną, neatsiejamas Alisos istorijos simbolis Baltasis triušis (įgarsino Michaelas Sheenas), mįslingasis, paskendęs melsvų dūmų debesyje Vikšras Absalomas (įgarsino Alanas Rickmanas, visiems Hario Poterio serijos gerbėjams pažįstamas kaip profesorius Severijus Sneipas) – kuriant šį animacinį personažą buvo stengiamasi suteikti jį įgarsinusio aktoriaus veido bruožų (kad ir kaip keistai tai skambėtų), Miegapelė (įgarsino aktorė Barbara Windsor), šuo Bajardas (įgarsino aktorius Timothy Spall), paukštis Dodas (įgarsino aktorius Michaelas Gough), pabaisa Taukšlys (įgarsino aktorius seras Christopher Lee) – nors šis personažas minimas antrojoje knygoje „Veidrodžio karalystėje ir ką Alisa ten pamatė“ ir tai tik beprasmiškai absurdiškame eilėraštyje.

Taigi filme derinama vaidyba ir animacija – „Alisa Stebuklų šalyje“ tapo pirmuoju T. Burtono filmu, nufilmuotu naudojant žalią ekraną (kuris vėliau pakeičiamas animatorių sukurtu fonu) – net devyniasdešimt procentų šio filmo nufilmuota būtent žalio ekrano fone. Be to, tai pirmasis T. Burtono 3D filams ir vienas pirmųjų vaidybinių 3D filmų apskritai. Techninė pusė, nepaisant kelių nesklandumų, įspūdinga. Muziką kaip ir daugeliui kitų T. Burtono filmų kūrė Danny Elfmanas ir ji čia vėl šiek tiek stebuklinga ir pasakiška.

Timo Burtono „Alisa Stebuklų šalyje“ – tai labai savita ir nuo klasikinės istorijos labai nutolusi interpretacija. Ir nors T. Burtono fantazija sužavi ir šį kartą, tačiau besitikintiems „tvarkingos“ knygos ekranizacijos teks gerokai nusivilti. Labai paviršutiniškas ryšys su klasikine istorija, nepagrįstas antraplanių ar net trečiaplanių personažų išplėtojimas, galiausiai – banalus finalinis sprendimas, dėl kurio išskirtinė Alisos istorija susiniveliuoja ir pradingsta tarp kitų fantastinių nuotykinių filmų – tokia yra Burtono Alisa. Galbūt todėl tęsinį apie Alisos nuotykius Veidrodžio karalystėje, kurio premjera numatyta 2016 m. režisuoti pakviestas Jamesas Bobinas. Ir nors finansiškai T. Burtono „Alisa Stebuklų šalyje“ yra vienas sėkmingiausių Holivudo projektų per visą istoriją, tačiau tai toli gražu ne pats geriausias Burtono kūrinys.

7.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
5.0
Režisūra
6.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles