Tie, kurie matė nors vieną Timo Burtono filmą, vėliau žiūrėdami bet kurį kitą, net nežinodami gali neklystamai nustatyti autorystę. „Burtoniškumas“ – t. y., savitas, tik šiam režisieriui būdingas stilius, yra toks aiškus ir unikalus, kad neįmanoma supainioti su niekuo kitu. Timo Burtono filmuose dominuoja gotikinis stilius, tamsios, niūrios spalvos, paslaptingos, rūko apgaubtos vietovės, kapinės ir mirties motyvai. Tačiau 2003 m. net ir amžinos prieblandos aptrauktas Timo Burtono kūrybinis dangus nusigiedrijo – kino sales pasiekė šiltas, neįtikėtinai (kaip Burtonui) spalvingas, pozityvus lengvai filosofiškas filmas „Mano gyvenimo žuvis“ – amerikiečių rašytojo Danielio Wallace‘o fantastinio romano ekranizacija.
Vijamo Blūmo (akt. Billy Crudup) tėvas visą laiką mėgo pasakoti istorijas. Kol buvo mažas Viljamas jomis šventai tikėjo, tačiau augdamas ėmė atskirti pramanus nuo tikrovės ir visi fantastiški tėvo „prisiminimai“ prarado savo žavesį bei ėmė erzinti. Taip smarkiai erzinti, kad po vestuvių su žavia prancūze Žozefina (akt. Marion Cotillard) Viljamas gyvena ir dirba Paryžiuje, o su tėvu nemato reikalo kalbėtis ištisus trejus metus. Tačiau netikėtai pablogėjus tėvo sveikatai Viljamas kartu su besilaukiančia Žozefina grįžta dar kartą su juo pasimatyti. Tačiau net ir prie visiškos gyvenimo laidos priartėjęs žilagalvis Edvardas Blūmas (akt. Albert Finney) nenori pripažinti, kad visos jo daugybę kartų pasakotos „išgyventos“ istorijos – tik pramanai, dėl ko išsklaidyti tarp jo ir Viljamo tvyrantį šaltuką nėra lengva. Tačiau Žozefina visai mielai sutinka pasiklausyti uošvio pasakojimų. O jam tik to ir tereikia – taip atsiveria fantastiškas Edvardo Blūmo jaunystės pasaulis, su raganomis, milžinais, undinėmis, vilkolakiais, keliaujančiu cirku, Siamo dvynėmis, paslaptingu, giliai miške glūdinčiu Spektro miesteliu, kur po amžinai žalią žolę visi vaikšto basomis ir kur gyvena seniai dingęs rašytojas… Bet svarbiausias visų tų pasakojimų ir viso Edvardo Blūmo gyvenimo motyvas – legendinė nesugaunama žuvis, apie kurią jis sužinojo dar jaunystėje ir kurią pagavo kaip masalą panaudojęs vestuvinį žiedą – tą dieną, kai gimė jo sūnus Viljamas.
Be ypatingos savitos stilistikos Timas Burtonas dar garsėja kaip istorijų pasakotojas. Dauguma jo filmų – pasakiškos, fantastiškos istorijos, beveik galinčios ar galėjusios nutikti ir realybėje. „Mano gyvenimo žuvis“ – tai dar viena fantastiška, stebuklinga ir šiek tiek pasakiška istorija iš šio kino burtininko skrybėlės. Pasakojimas formuojamas kaip magiškų prisiminimų apie įdomiausius ir svarbiausius Edvardo Blūmo jaunystės potyrius ir jo beveik neblaško šokinėjimas iš „dabarties“ į „praeitį“.
Kaip ir kituose Timo Burtono filmuose, taip ir šiame labai svarbus tėvo ir sūnaus ryšys, šeiminiai santykiai. „Mano gyvenimo žuvis“ tapo labai asmenišku filmu pačiam režisieriui, dėl įvykių asmeniniame gyvenime – 2000 m. mirė režisieriaus tėvas, o 2002 m. – ir mama. Tad „Mano gyvenimo žuvis“ tapo savotiška dedikacija Burtono tėvams. Be to, kurdamas šį filmą Timas Burtonas pats tapo tėvu, todėl tėvų – vaikų santykių motyvas įgavo dar didesnės svarbos. „Mano gyvenimo žuvyje“ matome Viljamą, ne tik bandantį pažinti, suprasti savo seną tėvą, bet ir patį besiruošiantį artėjančiai tėvystei.
Galbūt dėl pokyčių asmeniniame gyvenime šis Burtono filmas – ko gero, pats šviesiausias ir pozityviausias. Nors Burtonas ir lieka ištikimas sau, ir neapsieina be girios glūdumos, voratinklių, raganų, senų namų, vis tik šiame filme dominuoja kitoks koloritas, kitokia nuotaika ir kitokia estetika. Praktiškai nebelieka net ir tos švelnios melancholijos, kuria persmelkti kiti jo filmai – „Mano gyvenimo žuvis“ pasiūlo filosofinę potekstę, tačiau ji – šviesi ir giedra. Per didžiosios nesugaunamosios žuvies metaforą režisierius atskleidžia pagrindinio filmo personažo gyvenimo prasmę, kuri galėtų tapti palinkėjimu kiekvieno žmogaus gyvenimui, kurią analogiškai perteikia ir visai kito konteksto eilutės: „Ir dabar tavęs niekas negali sužeisti – tu išjungi šviesas, tu nupjauni diržus ir duris atidaręs eini, ir pats tampi Šiaurės pašvaiste… Dabar rytas. Ir tai tavo vaikų kambarys“.
„Mano gyvenimo žuvis“ – netipinis Burtono filmas dar ir dėl to (ar vien jau dėl to), kad šįkart režisierius vietoj savo amžinojo ir nepamainomojo fetišo Johnny Deppo pagrindinį vaidmenį pasiūlė Ewanui McGregorui, vaidinantį jaunąjį Edvardą Blūmą, kuriam ir lemta patirti visus tuos fantastiškus nuotykius. Iš pradžių „Mano gyvenimo žuvį“ planavęs režisuoti Stevenas Spielbergas Edavrdo Blūmo vaidmeniui buvo numatęs Jack‘ą Nicholsoną, tačiau iš viso atsisakė šio filmo dėl kito projekto – „Pagauk jei gali“ („Catch Me, If You Can“).
Iš pradžių šią idėją svarstė ir Burtonas, su Jacku Nicholsonu dirbęs filmuose „Batmanas“ („Batman“, 1989 m.) ir „Marsas atakuoja!“ („Mars Attacks!“, 1996 m.). Tačiau tam, kad tiek seną, tiek jauną Edvardą Blūmą galėtų vaidinti tas pats Jackas Nickolsonas, būtų reikėję griebtis kompiuterinės amžiaus keitimo technologijos ir įspūdingo makiažo. Todėl Burtonas nusprendė paieškoti kitų variantų. Galiausiai apsispręsta, kad Edvardą Blūmą vaidins Ewanas Mcgregoras (tarp kurio ir Jonhnny Deppo vaidybos T. Butonas vis tik sugebėjo įžvelgti panašumą) ir Albertas Finney, o Edvardo žmoną – viso gyvenimo meilę Sandrą – Alison Lohman, sužavėjusi Timą Burtoną savo vaidyba „Baltajame oleandre“ („White Oleander“, 2002 m.) ir Jessica Lange.
Ewano McGregoro pasirinkimas atrodo šviežiai ir naujai Burtono kūryboje. Edvardo Blūmo personažas, skirtingai nei dauguma Johnny Deppo inkarnacijų burtoniškose istorijose, nepasižymi nei išskirtine išvaizda, nei specifine mimika, nei įspūdingais kostiumais. Tačiau pagal filmo stilistiką, kaip tik to, greičiausiai ir reikėjo – ko nors naujo, ko nors kitokio, ko nors dar nematyto ir neatsinešančio ankstesnių ryškių vaidmenų bagažo.
Bendras aktorių darbas vertintinas gerai. Be jau minėtų Ewano McGregoro, Alberto Finney, Alison Lohman, Jessico Lange, Billy Crudupo, Marion Cotillard, filme galima išvysti Burtono mūzą Heleną Bonham Carter (tai pirmasis Burtono filmas, kuriame ji vaidino), Danny De Vito, Matthew McGrory (Gineso rekordų knygos pripažintą kaip aukščiausias pasaulio aktorių) ir kitus. Nors šiuo atveju turbūt svarbesni tampa ne aktoriai, patys tampantys pasakojamos istorijos detalėmis, o filmo visuma – tiek keliama problematika, tiek potekstinė filosofija, tiek bendra stilistika, tiek pasakojimas apskritai.
Kurdamas šį filmą Timas Burtonas stengėsi naudoti kuo mažiau specifinių priemonių, norimam efektui išgauti. Tačiau vis dėl to, visiškai be kompiuterinės grafikos ir kitų kino triukų išsisukti nepavyko – norint išlaikyti pietietiškos gotikos stilių, buvo naudojama spalvų retušavimo technologija; be to sukurtas įspūdingas makiažas Helenos Bonham Carter vaidinamam personažui ir neapsieta be kompiuterinės animacijos. Milžinas Karlas filmuotas naudojant skirtingas filmavimo perspektyvas.
Taigi, techninė pusė yra tikrai puikiai įgyvendinta. Kameros darbas jau vien filmuojant milžiną vertas išskirtinio paminėjimo. Viena įspūdingiausių filmo scenų – sustojęs laikas, kai Edvardas tarp sustingusių erdvėje cirko artistų figūrų, nubraukdamas ore pakibusius kukurūzų spragėsius skinasi kelią merginos melsva suknele link – tos, kuri, jis jaučia, taps jo gyvenimo meile. Vaizdo montažas, dėl pasirinktos pasakojimo struktūros iš pradžių gal šiek tiek blaško, tačiau galiausiai viskas stoja į vietas. Garso kokybė gera, muzikinis takelis, kurį kūrė su Timu Burtonu taip pat ne pirmą kartą bendradarbiavęs kompozitorius Danny Elfmanas, prisideda prie bendros filmo nuotaikos.
„Mano gyvenimo žuvis“ – ko gero, šviesiausias Timo Burtono filmas, apie tėvų ir vaikų ryšį kalbantis be būdingos melancholijos ir niūrių atspalvių. Režisierius šįkart vaiskiomis spalvomis ir pozityviu tonu, tačiau išlaikydamas savitą braižą, pasakoja dar vieną stebuklingą istoriją, paliekančią erdvės filosofiniams apmąstymams apie žmogaus gyvenimą ir jo prasmę, tapimą ir išsipildymą. Tai šilta dedikacija paties Burtono tėvams, galinti tapti palinkėjimu bet kurio žmogaus gyvenimui.
