Čarlis ir šokolado fabrikas

Charlie and the Chocolate Factory

Po 2003 m. sukurto šviesaus ir spalvingo bei neretai geriausiu karjeros darbu įvardijamo filmo „Mano gyvenimo žuvis“ („Big Fish“), Timas Burtonas 2005 m. ėmė po truputį grįžti prie to, pagal ką jis yra atpažįstamas kino pasaulyje – būtent prie savito „burtoniško“ stiliaus. Išlaikydamas 2003 m. naudotą ryškių spalvų paletę, tačiau pridėdamas tik sau būdingų elementų, 2005 m. Burtonas pasauliui pristatė naują rašytojo Roaldo Dahlio knygos „Čarlis ir šokolado fabrikas“ interpretaciją.

Nedidelis berniukas Čarlis Baketas (akt. Freddie Highmore) su šeima (tėvais ir visais keturiais seneliais) gyvena skurdžiame sukrypusiame nameliūkštyje, pro kurio kiaurą stogą naktį galima skaičiuoti žvaigždes. Čarlio tėtis (akt. Noah Taylor) dirba dantų pastos fabrike, tačiau netrukus netenka ir to menko darbo. Tačiau nors ir gyvendami vargingai, Baketai tiesiog spinduliuoja meile ir šiluma, bei randa būdų, kaip praskaidrinti niūrią kasdienybę. Antai gerasis Čarlio senelis Džo (akt. David Kelly) mėgsta leistis į prisiminimus apie tuos laikus, kai dirbo šokolado fabrike. Ir ne bet kokiame – o pačiame keisčiausiame ir išmoningiausiame, priklausančiame paslaptingajam ir ekscentriškajam Viliui Vonkai. Deja, fabrikas ilgą laiką buvo uždarytas, o vėl atnaujinęs veiklą savo vartų neatvėrė nė vienam pašaliniam žmogui.

Tačiau netikėtai fabriko valdytojas Vilis Vonka (akt. Johnny Depp) paskelbia, kad penki laimingi vaikai, jo šokolado pakuotėse radę auksinį bilietą, lydimi vieno artimo suaugusiojo, bus pakviesti į ekskursiją po fabriką, o vienas jų dar laimės ir didįjį prizą. Prasideda auksinių bilietų medžioklė, viso pasaulio vaikai (ir jų tėvai) kaip išprotėję puola pirkti Vonkos šokoladų ir ieškoti savo auksinės galimybės. Netrukus paaiškėja pirmieji laimingieji. Pirmąjį bilietą randa nuolat šokoladą ryjantis Augustas Glupas (akt. Philip Wiegratz) iš Vokietijos, antrąjį – turtingų tėvų vienturtė Veruka Salt (akt. Julia Winter) iš Didžiosios Britanijos, trečiąjį – visapusiška čempionė ir rekordininkė Violeta Boregard (akt. AnnaSophia Robb), ketvirtąjį – dar vienas amerikietis – šokolado net nemėgstantis, tačiau viską racionaliai apskaičiuojantis visažinis Maikas Tyvis (akt. Jordan Fry), neatsitraukiantis nuo kompiuterinės šaudyklės. Žinoma, Čarlis, kaip ir visi likę pasaulio vaikai, taip pat svajoja surasti auksinį bilietą ir įžengti į stebuklingąją Vilio Vonkos šokolado karalystę, tačiau Baketai plytelę šokolado išgali nusipirkti tik kartą per metus – švęsdami Čarlio gimtadienį. Deja, dovanotas šokoladas auksinio bilieto neatneša, nepavyksta ir su antruoju, pirktu už senelio Džo duotą monetą. Tačiau kartais nutinka mažų stebuklų – lygiai kaip mažoji princesė Sara iš Frances Hodgson Burnett knygos, taip ir Čarlis atsitiktinai gatvėje randa banknotą – nieko nelaukęs jis nubėga į parduotuvę, griebia pirmą pasitaikiusį šokoladą ir išvynioja. Bingo! Penktasis, paskutinis auksinis bilietas Čarlio rankose. Tačiau berniuko laimę temdo tai, kad jo šeimai reikalingi pinigai – o nupirkti auksinį bilietą tikrai yra ne vienas ir dvidešimt norinčiųjų. Tačiau tiek tėvai, tiek visi seneliai, puikiai suprasdami, kad yra daug svarbesnių, pinigais nepamatuojamų ir už juos neperkamų dalykų, neleidžia užgesti Čarlio svajonei. Tad jau kitą rytą Čarlis, lydimas senelio Džo, kartu su kitais keturiais laimingaisiais ir jų tėvais atsiduria prie fabriko vartų ir laukia, kol atsivers durys į pasaką.

Vaikus ir juos lydinčius artimuosius pasitinka pats nepaprastojo fabriko savininkas Vilis Vonka. Jis pats veda ekskursiją po savo įstabiąją saldžių stebuklų karalystę, kur viskas yra įmanoma ir galbūt šiek tiek kitaip, nei išoriniame pasaulyje. Būtent per ekskursiją atsiskleidžia vaikų tikrosios savybės ir kiekvienas iš jų sulaukia tokio atpildo, kokio yra nusipelnęs.

„Čarlis ir šokoladao fabrikas“ jaukus, šiltas ir šiek tiek kalėdiškas pasakojimas, apie tai, kas iš tikrųjų svarbiausia. O svarbiausia – tai šeimos meilė – tie nenutraukiami saitai, kurie sieja Čarlį tiek su tėvais, tiek su seneliais, ir kurių jis niekada, už jokius pasaulio turtus nenutrauktų. Taip pat tai pasakojimas apie žmogiškumą, bendrąsias vertybes ir tikros, nesumeluotos svajonės išsipildymą bei vaikišką gebėjimą tikėti stebuklais. Bet gal taip ir yra – stebuklai nutinka tiems, kas jais tiki.

Jei ankstesnis Timo Burtono filmas „Mano gyvenimo žuvis“ laikomas gana netipišku šio režisieriaus darbu, tai „Čarlis ir šokolado fabrikas“ yra tikras „burtoniškas“ filmas. O kas būtent filmą daro burtonišką? Truputį stebuklingas pasakojimas su lengvos fantastikos prieskoniu. Tėvų ir vaikų ryšys. Johnny Deppas, įkūnijantis kokį nors keistą, bet nepaprastai ryškų ir savitą personažą. Ir dar keletas vizualinių detalių – snaigės, spiralės, moliūgai, dryžuotos kojinės ir suklypę namai – tą galima pastebėti daugelyje T. Burtono filmų.

Po trumpos kūrybinės pertraukos šiame filme Burtonas vėl bendradarbiavo su Johny Deppu, nors į keistuolio Vilio Vonkos vaidmenį buvo siūloma kone pusė Holivudo aktorių, pradedant Bradu Pittu, Willu Smithu, Michaelu Keatonu, baigiant Nicolu Cage‘u, Jimmu Carrey ir Adamu Sandleriu (sklido gandų netgi apie Marilyn‘o Mansono kandidatūrą). Tačiau laiko ir ne vieno ankstesnio bendro projekto patvirtinta Burtono ir Deppo kūrybinė partnerystė neapvylė ir šįkart – nors Johnny Deppas tuo metu jau buvo tapęs kapitonu Džeku Sperou, Vilis Vonka – vis dar pakankamai įdomus ir savitas, bei charizmatiškojo kapitono nepaveiktas personažas. Ekscentriškas ir keistas, elegantiškas, bet lyg ir nepasitikintis savimi, nors kandus ir nepraleidžiantis progos įgelti taiklia replika – toks yra Johnny Deppo kuriamas šokolado fabriko valdytojas. Savita ir šio personažo išvaizda – beveik lėliškas unisex grožis, neįprastai baltas veidas, kontrastuojantis su juodais lygiais plaukais ir raudonais drabužiais, išskiria Vilį Vonką iš kitų Burtono filmų personažų. Kai kas, beje, sugebėjo rasti panašumų su Michaelu Jacksonu, į ką Johnny Deppas atkirto, kad panašumo nėra vien jau dėl to, kad Michaelas Jacksonas mylėjo vaikus, o Vilis Vonka – akivaizdžiai ne.

Freddie Highmore‘o kandidatūrą Čarlio vaidmeniui pasiūlė pats Johnny Deppas, 2004 m. filmavęsis su šiuo berniuku filme „Niekados šalies beieškant“ („Finding Neverland“). Neblogai pasirodo ir kiti jaunieji filmo aktoriai, įkūnijantys skirtingus vaikų tipažus: Philipas Wiegratzas – rajūną Augustą Glupą, Julia Winter – išpaikintą lepūnėlę Veruką Salt, niekada nepralaiminčią arogantišką čempionę ir rekordininkę Violetą Boregard – Annasophia Robb (vėliau pasirodžiusi Katherine Paterson knygos „Tiltas į Terabitiją („Bridge to Therabitia“, 2007 m.) ekranizacijoje) ir dar arogantiškesnį, visus tiesiog niekinantį bei vidinio pykčio pritvinkusį mažąjį genijų Maiką Tyvį – Jordanas Fry. Dauguma personažų šaržuoti, su pabrėžtinai demonstuojamomis tipažo savybėmis. Kita vertus – vaikiški personažai – iš esmės juos lydinčių suaugusiųjų kopijos, tiesioginis jų atspindys.

Iš suaugusiųjų personažų verta išskirti gerąjį Čarlio senelį Džo, kurį vaidina Davidas Kelly – šiek tiek komiškas, bet labai šiltas ir jaukus personažas, savotiškas senelio idealas. Filme taip pat galime išvysti Heleną Bonham Carter, Missi Pyle, Cristopherį Lee, Eilleen Essell ir daugelį kitų. Vienintelis priekaištas būtų tai, kad pagal filmo koncepciją ir personažų gausą, jiems visiems ar net didžiajai daliai nelieka laiko atsiskleisti, o žiūrint šį filmą kaip tik kyla noras kai kuriuos iš jų (visų pirma – Vilį Vonką) matyti kuo ilgiau.

Filmas labai spalvingas ir vizualiai ypatingai patrauklus. Vargingi ir pilki Čarlio namai kontrastuoja su žaižaruojančiu Vilio Vonkos fabriko stebuklų pasauliu. Tačiau vaizduojama žiema prideda „švarumo“ ir išorinei realybei. Daugelis scenų pasižymi ypatinga sinchronizacija ir savotiška choreografija. Naudojamos skirtingi kameros rakursai padeda išlaikyti filmo dinamiką ir net, kartu su muzika, įveda savotišką filmo ritmą. Stebuklingą muziką, kuri tik dar labiau sustiprina magišką ir pasakišką filmo įspūdį, vėl kūrė Danny Elfmanas. Be foninės ekstradiagetinės muzikos filme yra keletas originalių muzikinių pasirodymų. Tad iš esmės šis filmas – saldainis visomis – tiek turinio, tiek audiovizualine – prasmėmis.

„Čarlis ir šokolado fabrikas“ – tai dar viena graži ir užburianti pasaka iš Timo Burtono lobyno. Tai jaukus ir šiltas šiek tiek kalėdiškai stebuklingas filmas apie dideles svajones ir tvirtą mylinčios šeimos ryšį. Nepaprastai spalvinga istorija, nukelianti į stebuklingą saldumynų karalystę, turėtų patikti įvairaus amžiaus žiūrovams, o neįkyrų moralą (ar bent jau vieną iš galimų jo variacijų) kiekvienas galės išskaityti pats.

9
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
8.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
10
Garso takelis
10
Techninė pusė
10
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles