Kažkada buvo metas, kai siaubo filmai buvo tokie pat populiarūs, kaip ir dabar. Skirtumas tik tas, kad anksčiau siaubas buvo traktuojamas visai kitaip, nei tai daroma dabar. Anksčiau kuriant juostas su siaubo elementais daug dėmesio buvo skiriama teatrališkumui, geroms istorijoms ir nepriekaištingoms dekoracijoms, kurias šiais laikais pakeitė niūrūs ir tamsūs kambariai su viena degančia lempa ir kraujo bala. Prie ankstesnių siaubo elementų turinčių filmų tikrai nemažai prisidėjo režisierius Timas Burtonas, turintis unikalų filmų kūrimo stilių ir statantis groteskiškas ir šiurpą keliančias, bet tuo pačiu ir labai gražiai pateiktas istorijas. Vienas tokių jo darbų – prieš 16 metų pasirodęs „Raitelis be galvos“.

Turinys

Konsteblis Ikabodas Kreinas iš Niujorko išsiunčiamas į nuošalų Miegančios girios miestelį, kuriame jam reikia tirti įtartinas žmogžudystes. Jų išskirtinumas – visoms aukoms nukertamos galvos. Tik atvykęs į miestelį jaunasis konsteblis sužino, kad miestelį persekioja senovinis prakeiksmas, susijęs su begalviu raiteliu, atsiųstu paties šėtono. Ikabodas turi išsiaiškinti mįslę, kankinančią miestelį, ir apsaugoti naujai įgytą meilę nuo pragaišties.

Filmas išties išskirtinis ir dėl to reikia padėkoti režisieriui Timui Burtonui. Vos prasidėjus juostai žiūrovas nukeliamas į tamsų pasaulį, kuriame vis dar vyrauja Viduramžių bausmės ir patys įvairiausi kankinimų būdai. Sukuriama niūri atmosfera, kuri po truputėlį vis giliau įsiskverbia į žiūrovo galvas ir filmui judant link kulminacijos suteikia vis daugiau baimės ir skatina nerimauti dėl pagrindinių veikėjų likimo. Nors juostoje kraujo ir netrūksta, jis parodomas visiškai kitaip, nei esame įpratę jį regėti, todėl visiškai nejuntamas šleikštulys. Net sunku apibūdinti, kuo išsiskiria T. Burtono kūryba, tačiau šis filmas yra vienas tų gerųjų pavyzdžių – niūrus, bet tuo pačiu ir gražus. Viena svarbi detalė – režisierius nežaidžia pigiais ir labai erzinančiais triukais. Jis nenaudoja „jump scare‘ų“, kurie tik sunervina, o ne gąsdina. Nėra jokių staigių atsiradimų iš už kampų ar dar kokios velniavos, kuri taip smarkiai naudojama šiuolaikiniame kino žanre.

Filmo siužetinė linija gana įdomi ir ne itin lengvai nuspėjama. Viskas pasakojama nuosekliai, todėl nereiks ilgai sukti galvos, kas nutiko ir kodėl viskas vyksta taip, kaip rodoma. Nors juostoje ir įpinami keli vadinamieji „flashbackai“, jie labiau papildo istoriją ir leidžia dar labiau pažinti pagrindinį veikėją Ikabodą. Vos nukeliaujame į nuošalyje esantį miestelį pradedame jausti įtampą, kuri išlaikoma iki pat pabaigos. Žinoma, ji juntama ne visuomet, leidžiama šiek tiek atsikvėpti, tačiau scenos su raiteliu yra tikrai įtemptos.

Scenarijus parašytas taip pat gerai. Paremtas Vašingtono Irvingo romanu „Legenda apie raitelį be galvos“. Veikėjų dialogai parašyti neblogai, kartais galbūt jaučiamos tam tikros klišės, tačiau reiktų atsižvelgti į tą faktą, kad klišėmis juos laikome dabar, o prieš 16 metų viskas atrodė visiškai kitaip. Veikėjų pokalbiuose yra įtraukta ir šiek tiek humoro. Tiesa, jo yra labai mažai, bet viskas į istoriją įpinama labai stilingai ir tai tik džiugina.

Juostos veikėjai yra atskleidžiami labai gerai. Žiūrovas skatinamas šiek tiek pagalvoti, neužsimiršti, susigaudyti tarp istorijų, tačiau beveik visi veikėjai turi savo istorijas – gyvenimo arba mirties. Įdomu stebėti, kaip pagrindinis veikėjas nevalingai sapnuose atkuria savo praeitį ir mįslingų žymių ant delnų priežastis. Taip po truputį atskleidžiamas kiekvieno veikėjo portretas, kodėl jis yra toks, koks yra. Nors ir labai daug neplėtojama, bet įdomi ir raitelio istorija. Po filmo peržiūros net kilo mintis, kad galima būtų sukurti filmo priešistorę būtent apie jį.

Techninė pusė

Bene viena stipriausių juostos pusių – nepriekaištingas garso takelis. Jis lydi praktiškai viso filmo metu ir suteikia labai daug skirtingų emocijų. Ypatingai – jaudulį ir šiokią tokią baimę. Įdomiausia yra tai, kad dažnai žiūrint filmą po kelių kompozicijų ausis apsipranta prie garsų ir muzika nebebūna girdima. Šioje juostoje viskas priešingai – kai tik reikia, muzika tikrai girdima ir ji yra puiki. Už tai galima padėkoti 4 Oskarų nominantui kompozitoriui Danny‘iui Elfmanai, sukūrusiam garso takelį na tik šiam filmui, bet ir kitiems kūriniams, pvz. „Optimisto istorija“, „Mano gyvenimo žuvis“, „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ ir dar daugeliui kitų filmų.

Filme be galo gražiai sukurtos visos dekoracijos. Ir tai įrodo būtent už dekoracijas pelnytas prestižinis JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimas – auksinė Oskaro statulėlė. Tiek pastatai, tiek kostiumai puikiai atspindi XVIII amžiaus pabaigą ir leidžia kiekvienam mūsų nukeliauti bent pora šimtmečių atgal. Kiekvienas drabužis filme yra išskirtinai gražus, naudojama daug smulkių detalių, kurios tikrai atkreipia dėmesį. Ypatingai – moterų suknelėse. Pastatai taip pat atrodo puikiai, bet jie pateikiami T. Burtono stiliumi – šiek tiek pagriuvę, pasvirę ir apgaubti kažkokios tamsios auros.

Filmo kinematografija tiesiog puiki. Jau tada Emmanuelis Lubezkis buvo tikrai talentingas kinematografas, sugebėjęs kiekvienu kadru puikiai perteikti scenas. Oskaro laureatas už „Gravitaciją“ ir šešis kartus auksinei statulėlei nominuotas (beje, ir už šį filmą) E. Lubezkis „Raitelyje be galvos“ pasitelkė labai netradicinį filmavimo būdą, taip sukurdamas dar didesnį malonumą kiekvienam žiūrovui. Viena tokių scenų – tėvo ir raitelio sugretinimas bažnyčioje. Išties puiki scena.

Juostos montažas taip pat labai geras. Tiek garso, tiek vaizdo. Praėjus 16 metų žiūrėti filmą yra tikras malonumas ir net kyla savotiškas pavydas, kad anksčiau į kiną buvo žiūrima labai atsakingai, nors techninės galimybės ir nebuvo tokios, kokios yra dabar. Jau nekalbu apie juostas, sukurtas prieš 30 ar 40 metų. Garso montažas labai geras, ten kur reikia, jis sustiprina scenas arba padaro jas kiek lengvesnes, taip leidžiant šiek tiek atsikvėpti. Vaizdo montažas taip pat geras, klaidų nesimatė.

Aktoriai

Nors filmas kaip ir grindžiamas ant begalvio raitelio, tačiau jį vaidinęs Christopheris Walkenas buvo be galvos. O jei ir buvo su galva, tai tik urzgė, todėl jo vaidybos nelabai ir įmanoma vertinti.

Tuo tarpu pagrindinį vaidmenį atlikęs režisieriaus draugas Johnny‘is Deppas čia pasirodė puikiai. Smagu stebėti aktorių, kai jo dar nebuvo paveikęs Juodojo perlo prakeiksmas. Šiame filme jis visiškai kitoks, nei jau esame įpratę jį matyti. Jis natūralus, labai gerai perteikia savo veikėjo manieras, emocijas ir, svarbiausia, išgyvenimus po kiekvieno įvykio. J. Deppas tiesiog spindi šiame vaidmenyje.

Gražuolę miesto galvos dukrą įkūnijusi Christina Ricci taip pat pasirodo gerai. Ir šis gerumas pasireiškia tuo, kad jos veikėją labai sunku perprasti. Ji lyg ir gera, lyg ir ne. Aktorė sugeba beveik pusę filmo vedžioti už nosies ir neleisti suprasti tikrų jos kėslų.

Filme netrūksta ir daug britų ir JAV kino žvaigždžių, kurie taip pat puikiai atliko savo vaidmenis. Nors jų veikėjai ir nebuvo labai išskirtiniai, tačiau bendrame kontekste jie puikiai papildė visą istoriją. Vertėtų paminėti dažniausiai filme matytus Michaelą Gamboną, kuris buvo Dumbldoras „Hario Poterio“ sagoje, Richardą Griffithsą, taip pat iš „Hario Poterio“, Jeffrey‘į Jonesą, Miranda Richardson ir jaunąjį konsteblio padėjėją suvaidinusį Marcą Pickeringą.

Verdiktas

„Raitelis be galvos“ pristato visiškai kitokį siaubo suvokimą kine, naudojant ne staigius garso ir vaizdo pokyčius ar šlykščiai parodomas skerdynes, o gražias dekoracijas, įtampą keliančią muziką ir niūrią, bet savotiškai jaukią atmosferą. Filme žiba ir pasaulinių blokbasterių dar nesugadintas Johnny‘is Deppas, o jam į pagalbą ateina kiti puikiai vaidinantys aktoriai. Tai išties puikus T. Burtono darbas, kurį smagu žiūrėti net ir praėjus 16 metų po jo atsiradimo.