Prestižiškiausias tarptautinis Kanų kino festivalis grįžo. Po metų pertraukos, kurią buvo priverstas padaryti dėl pasaulinės COVID-19 pandemijos. Per tuos metus, atrodo, jau šiek tiek išmokome gyventi pandeminėmis sąlygomis ir Kanai grįžta – šiek tiek kitokie, bet vis tokie patys blizgantys, prabangūs ir prestižiniai.
Taip, Kanų Palais des Festivals vėl papuošti milžiniška festivalio afiša, kurioje šiemet – žiuri pirmininkas amerikiečių režisierius Spike‘as Lee, rūmų laiptai iškloti raudonu kilimu, kuriuo visai įprastai žygiuoja kino pasaulio žvaigždės, prie ištaigingų smokingų ir prabangių suknelių priderinę veido kaukes. Norinčių patekti į seansus eilės kartais nusidriekia į kitą gatvės pusę ir dar užsivynioja. Apsaugos darbuotojai dabar tikrina ne tik akreditacijas, bet ir elektroninius bilietus, kuriuos reikia rezervuotis iš anksto, bei dokumentus, įrodančius, kad nesi koronos viruso nešiotojas. O salėse pranešėjo/ pranešėjos balsas prieš seansą įspėja ne tik išjungti mobiliuosius telefonus, bet ir visą laiką dėvėti veido kaukę.
Sąlygos, kuriomis vyksta festivalis yra suprantamos, ir jo rengėjų pastangas reikia įvertinti. Vis pasikeitusi tvarka daugeliu atvejų gyvenimo nepalengvina. Pavyzdžiui, nors šiemet įdiegta elektroninė bilietų rezervavimo sistema, esą, turėjo garantuoti, kad nebeliks laukiančių žiūrovų eilių, vis tik eilės išliko, pati sistema veikia lėtai ir pastringa, o jungdamiesi penkiolika minučių po 7 val. ryto ir norėdami rezervuoti bilietus į porytojaus seansus rizikuojate jau nebegauti bilietų į norimus filmus (rezervacija prasideda 7 val.). Vienas ant kito užlipantys pagrindinės konkursinės programos žurnalistams skirti seansai. Jau nekalbant apie užsieniečiams nedraugišką Prancūzijos valdžios sprendimą festivaliui dar net neįpusėjus apmokestinti greituosius antigenų testus ir Palais des Festivals savanorius, pavyzdingai blokuojančius įėjimus į tualetą po seanso.
Tačiau nors ir patrūkčiodamas Kanų kino festivalis vyksta, ir jei ne tos aukščiau išvardytos detalės, viskas klostosi įprastai, o vakarais miestas dūzgia ne tik aplink Croisette gatvę. Tad pirmi įspūdžiai iš šiemetinių Kanų
Sutrumpnimai: CO – pagrindinė konkursinė programa, CR – „Ypatingo žvilgsnio“ (pranc. „Un Certain regard“) konkursinė programa, CP – Kanų premjera
Liepos 6 d.
„Anetė“ (pranc. „Annette“) (CO) – „So may we start?“ (angl. „Tai pradedam?“) – tokiu leitmotyvu iš Leoso Caraxo režisuotos muzikinės dramos pirmosios dainos prasidėjo šiemetinis Kanų kino festivalis. Filme, kuriame vaidina prancūzė Marion Cotillard ir amerikietis Adamas „Kailo Renas“ Driveris, L. Caraxas laisvai žongliruoja rodomos tikrovės lygmenimis. Filmas labai teatriškas, nes abiejų pagrindinių personažų darbas tiesiogiai susijęs su scena – Ana yra operos dainininkė, Henris – komikas, tad daug, gal net kiek per daug laiko skiriama būtent tiems sceniniams pasirodymams. Filmas, kuriame šmėkšteli ir pats L. Caraxas, yra dedikuotas režisieriaus dukteriai ir antroje pusėje kalba apie pramogų pasaulyje išnaudojamus vaikus. Filmas, kaip ir priklauso L. Caraxui, yra mistinis, gausus simbolių, savitos estetikos, netikėtų režisūrinių sprendimų bei ne kiekvienam aiškiai pagaunamų sinefiliškų užuominų. Atskiri aplodismentai Simonui Helbergui, kuris čia suvaidino Dirigentą – gaila tik, kad ekrano laiko jam skirta tiek nedaug. Ir vis tik nepaisant pagaulių melodijų, originalumo ir stiprios vizualinės pusės vis tik iki labai gerai L. Caraxui pritrūksta, nors negalima sakyti, kad šis jo sugrįžimas labai smarkiai nuvilia. (6/10)
Liepos 7 d.
„Rehana Marjam Nūr“ (beng. „Rehana Maryam Noor“) (CR) – Abdullah Mohammado Saado režisuota drama tapo pirmuoju Bangladešo filmu, rodomu Kanuose. Galima pasidžiaugti šiuo pasiekimu, bet čia džiaugsmas daugiau mažiau ir baigiasi nes pats filmas jo per daug nesuteikia. Juosta koncentruojasi į vieną personažą – Rehaną, kuri bando derinti savo profesinę karjerą ir motinos pareigą savo dukrai. Rehana yra profesoriaus asistentė medicinos universitete ir vieniša mama, tad kone kasdien tenka ieškoti sprendimų. Tačiau jos principingas elgesys su viena studente per egzaminą ir kolegos seksualinio priekabiavimo netoleravimas sukelia tokį sniego gniūžtės efektą, apie kokį ji, ko gero, nė nenumanė. Vis tik šitas filmas labiau panašėja į pseudofeministinį bandymą įsiteikti Vakarų visuomenei priimtiniems žmogaus teisių – ypač moterų teisių – standartams, o ne į nuoširdų susirūpinimą esamomis problemomis. (4/10)
„Valas“ (angl. „Val“) (CP) – dokumentinis filmas apie amerikiečių aktorių Valą Kilmerį. Nuo vaikystės ir paauglystės akimirkų, įamžintų namudiniuose vaizdo įrašuose, aktorystės studijas, pradedančio aktoriaus karjerą Brodvėjuje iki masinio populiarumo filmų, pavertusių V. Kilmerį Holivudo žvaigžde. Tai, kas V. Kilmeris buvo, tapo ir yra. Juostoje atskleidžiama ir mažiau žinoma šio aktoriaus meninė pusė bei ne tokia džiugi dabartis – 2015 m. aktoriui diagnozuotas balso stygų vėžys, dėl ko jis nebegali normaliai kalbėti (filme V. Kilmerio vardu už kadro kalba jo sūnus Jackas). Dokumentika, paprastai parodanti Holivudo žvaigždę iš labai arti. (7/10)
„Viskas praėjo gerai“ (pranc. „Tout s‘est bien passé) (CO) – François Ozonas pateisina priežastį, dėl ko yra vadinamas prancūziškuoju Woddy Allenu – dar pernai jo filmas „85-ųjų vasara“ (pranc. „Été 85“)buvo atrinktas į simbolinį neįvykusio 2020 m. Kanų kino festivalio sąrašą, o šiemet jis vėl čia – šįkart „gyvame“ festivalyje su nauju kūriniu. Beje, įdomi tendencija – pernai pasirodė ne vienas filmas, kalbantis apie garbino amžiaus sulaukusių tėvų ir jų suaugusių vaikų santykius. Tai naująjį F. Ozono filmą būtų galima irgi dėti į tą pačią lentynėlę. Vis tik be šios temos čia lygia greta eina ir eutanazijos bei teisės į garbingą mirtį linija. Antrame plane ryškiai užčiuopiama ir tokia problema, kaip ligonį slaugančio asmens savijauta ir psichinė sveikata bei gražiai plėtojami suaugusių seserų santykiai. Sophie Marceau dabar filmuojasi retokai, tad visai smagu ją pamatyti šioje visiškai gyvenimiškoje, bet tvarkingai sudėliotoje šeimos santykių dramoje, o André Dussolier jau dabar labai rimtai gali pretenduoti į kitų metų Cezario apdovanojimą. (7/10)
„Onoda, 10 000 naktų džiunglėse“ (pranc. „Onoda (10.000 nuits dans la jungle“) (CR)– 1944 m. japonų karių grupė išsiunčiama į vieną iš Filipinų salų, kovoti prieš ten ketinančius išsilaipinti amerikiečius. Salos džiunglėse jiems tenka patirti daug pavojų ir kone kasdien kovoti dėl savo gyvybės. Tačiau karas netrunka pasibaigti, bet žinia apie tai Hiro Onodos ir jo ginklo draugų atokiose džiunglėse nepasiekia – Onoda jas paliks tik po 10 000 naktų. Tai lėtas ir per daug ištęstas karinis filmas – gerai, pagrindinis personažas tose džiunglėse nesamą karą kariavo kone 30 metų, bet tai nėra priežastis žiūrovus laikyti įkaitais maždaug 3 valandas. Ir nors tai karinis filmas, vis tik smurto scenos kartais yra sunkiai pateisinamos. (5/10)
„Jane pagal Charlottę“ (pranc. „Jane par Charlotte“) (CP) – būkim atviri – jei jūs sugalvotumėte pafilmuoti dokumentiką apie savo mamą, Kanuose jos tikrai nerodytų. Nebent jūs esate Charlotte Gainsbourg, o jūsų mama – Jane Birkin. Tada viskas stoja į savo vietas, nes realiai šis C. Gainsbourg režisūrinis debiutas yra labai paprastas ir buitiškas filmas. C. Gainsbourg kamera fiksuoja J. Birkin ir jos aplinką, jos būtį arba jas kartu – jų itin atvirus, intymius ir nuoširdžius pokalbius. Apie ką? Apie viską – praeitį, Serge‘ą Gainsbourgą, motinos santykį su dukra kaip asmenybe, bėgantį laiką. Tai yra tiesiog jaukus filmas apie jas abi – Jane ir Charlotte – ir apie tai, kaip joms gera turėti šalia viena kitą. (6/10)
Liepos 8 d.
„Didžioji laisvė“ (vok. „Grosse Freiheit“) (CR) – nors ir dabar, XXI a. trečiajame dešimtmetyje, homoseksualių asmenų teisės dar nėra visuotinai pripažįstamos, būti homoseksualu 1945 m. buvo nepalyginamai blogiau. Franzas Rogowskis vaidina „recidyvistą“ – už homoseksualius santykius į kalėjimą nuolat patenkantį Fransą Hofmaną. Tačiau nepaisant ir taip sudėtingo gyvenimo kalėjime, kitų kalinių agresijos bei paties nelengvo charakterio, Hansas kažkaip sugeba prisitaikyti ir netgi visai sėkmingai gyvuoti. Tai filmas ne tik ar ne tiek apie homoseksualumą, kalėjimą ar homoseksualumą kalėjime – tai filmas apie vidinę laisvę būti tuo, kuo iš tiesų esi. Nebūtina priešintis sistemai, bet galima rasti joje sprangų ir jomis pasinaudoti, jei reikia – tą Hansas ir daro. Galiausiai filmo pabaiga užmena klausima apie tai, ką daryti ir kaip elgtis su ta tikrąja didžiąja laisve, kai ji pagaliau ateina, nors pats visą gyvenimą gyvenai be jos. Įspūdingas F. Rogowskio pasirodymas, patvirtinantis, kad jis yra vienas didžiausių Europos talentų. (7/10)
„Šventieji ryšiai“ (pranc. „Lingui, les liens sacrés“) (CO) – dar vienas filmas iš serijos, kaip sunku būti moterimi. Režisierius Mahamatas-Selehas Harounas pasakoja istoriją apie Čade gyvenančią trisdešimtmetę Aminą ir jos penkiolikmetę dukterį Mariją. Marija nėščia – ji pašalinama iš mokyklos, tačiau mergina nenori eiti mamos pėdomis ir nusprendžia nėštumą nutraukti. Musulmoniškoje šalyje abortai laikomi nuodėme ir yra nelegalūs, tačiau Amina, nepaisydama savo religinių įsitikinimų, ryžtasi dėl dukros ir jos ateities padaryto bet ką. „Šventieji ryšiai“ religinėmis dogmomis grįstos teisės sukurtos situacijos absurdiškumą – pastoti netekėjusiai yra negarbė, abortas – nuodėmė ir nusikaltimas; pastojusi paauglė šalinama iš mokyklos, o susilaukti kūdikio ne santuokoje prilygsta socialinei savižudybei. Tačiau nepaisant šio socialinio pamato, tai yra filmas apie motinos ir dukters santykius ir begalinę meilę – šventuosius ryšius, kurie susaisto visam gyvenimui. Stiprus pagrindinės aktorės Achouackh Abakar Souleymane pasirodymas gali būti vertas net ir atitinkamo Kanų festivalio įvertinimo. (6/10)
„Blogiausias žmogus pasaulyje“ (norv. „Verdens verste menneske“) (CO) – po trejų metų pertraukos su nauju kūriniu grįžta ir norvegas Joachimas Trieras. Šįkart tai lengvesnės formos ir turinio juosta, pasakojanti apie blogiausią žmogų visame pasaulyje – panelę Juliją. Pasakojimą sudaro dvylika skyrių, o juos įrėmina prologas ir epilogas. Iš pradžių atrodo, kad Julija nelabai žino, ko nori – iš pradžių ji bando studijuoti mediciną, paskui pereina prie psichologijos, galiausiai nusprendžia būti fotografe. Asmeniniame gyvenime sumaišties ne mažiau – štai, atrodo, Julija sutiko savo gyvenimo vyrą – gerokai vyresnį populiarių komiksų kūrėją Akselį, tačiau vienos nakties flirtas su Eivindu neišdyla iš atminties. Tai filmas apie tai, ko norime iš gyvenimo, apie poros santykius ir, galiausiai – apie tai, kaip būti laimingai. Keletas feministinių natų, keli liūdnesni tonai, tačiau visas filmas ir pagrindinė jo veikėja trykšta energiją ir spinduliuoja gyvenimo džiaugsmą – net ir tais momentais kai pats gyvenimas neatrodo toks jau džiaugsmingas. (6/10)
Bus daugiau
