Miuziklai yra tas kino žanras, kuris yra mažiausiai plėtojamas. Pirmiausia dėl to, kad sukurtas muzikines kompozicijas reikia derinti su dialogų principu sukurtomis dainomis. Taip, kad aktoriai daugiau dainuotų, o ne kalbėtų. Ir todėl kino kūrėjai imasi jau ne kartą kurtų ar tiesiog jau gerai pažįstamų miuziklų. Vieno tokio darbo ėmėsi ir režisierius Timas Burtonas, dar kartą apsiėmęs mažai žinomą žanrą ir į jį įnešęs savo savitą ir tik jam būdinga gotišką stilių. Tai krauju aplaistytas „Svynis Todas: demoniškas Flyto gatvės kirpėjas“.
Turinys
Benžamino Barkerio gyvenimas buvo puikus. Jis turėjo gražią žmoną ir mažą dukrą. Deja, vieno įtakingo žmogaus įgeidžiai Benžamino gyvenimą visiškai sugriovė. Grįžęs iš 15 metų trukusios tremties Benžaminas tapo Svyniu Todu – makabrišku kirpėju-barzdaskučiu, meistriškai valdančiu skustuvus palei klientų kaklus. Beje, Svynis savo skustuvais pjauna ne tik plaukus, bet ir seniai įgytų priešų gerkles. Prie šio demoniško plano prisideda ir panelė Lovet, pamišusi kepyklos savininkė, kuriai Svynio atsiradimas žada ne tik klestintį verslą, bet ir naujus jausmus. Abu porininkai imasi pildyti žiaurų planą ir keršyti už Svyniui padarytus nusikaltimus.
Ir dar kartą galima paminėti, kad naujos krypties nepabijojęs Timas Burtonas sukūrė kažką kitokio, nei esame pratę matyti. Kino miuziklai nėra labai dažnas reiškinys, bet šis darbas yra išskirtinai „burtnošikas“. Daug estetiškai pateikiamo kraujo, niūri aplinka ir pati tema, tačiau viskas pateikiama labai stilingai ir išvaizdžiai. Šiame filme estetikos šiek tiek mažiau, nes rodomas visas Londono purvas. Tiek miesto gatvių, tiek žmonių. Nepaisant to juostoje galima pamatyti ir šviesių, labai ryškių scenų, kurios labai kontrastuoja su pagrindine atmosfera. Ir taip, dar kartą, režisierius pasiima siaubo elementą ir įtraukia jį į visai kitokį kontekstą. Baisu nėra, tačiau gana nejauku.
Siužetinė linija šįkart vystoma praktiškai be jokių nuokrypių į praeitį. Praeities vaizdai matomi tik pirmąsias filmo minutes ir jie yra lyg ir įvedamieji į filmą, o visa kita – nuosekli kelionė į pagrindinį tikslą. Taip per beveik dvi filmo rodymo valandas pamatome kelių veikėjų vystymąsi, evoliuciją ir vis augantį pyktį pagrindinio veikėjo širdyje. Scenarijus parašytas gana kruopščiai, nėra jokių nuokrypių nuo pagrindinės istorijos. Visi dainuojamieji dialogai labai tinka veikėjų atskleidimui ir leidžia pajusti kiekvieno veikėjo emocijas, kad ir kokios jos bebūtų.
Filme tikrai netrūksta veikėjų ir, galima sakyti, visi jie atskleidžiami labai gerai. Kiekvienas potyris ir jausmai, be abejonės, atskleidžiami per dainas, kuriose karts nuo karto įsiterpia paprasti dialogai ar net monologai. Geriausiai parodomas Svynis Todas, kuris per kelias sekundes iš liūdno veikėjo tampa tiesiog pragaištingu ir gailesčio nejaučiančiu žudiku. O tada, viskas vėl pakrypsta priešinga linkme. Jo nusikaltimų partnerė panelė Lovet atskleidžiama labai gerai. Ir tuo pačiu – labai erzinančiai. Tiksliau, taip gerai, kad toks įkyrus veikėjos charakteris kelia norą vieną ar kitą kartą pasiskėtrioti su tais pačiais sidabriniais skustuvais.
Kiek silpniau atskleidžiami gerieji filmo personažai. Labai daug dėmesio skiriama blogiui, nors į juostą bandoma įterpti ir gėrio prošvaisčių. Norima parodyti, kad net kraujo ir, kaip sakoma filme, mėšlo pilname mieste gali būti ir tyrų žmonių, neturinčių blogų kėslų. Gerasis Antonis parodomas kaip tyros sielos jaunuolis, įsimylėjęs jaunąją teisėjo dukrą Džoaną. Ir, deja, tiek tik ir galima apie jį pasakyti, nes daugiau dėmesio šio personažo plėtojimui nesuteikiama. Lygiai taip pat parodoma ir plonabalsė, žavi mergina Džoana, kurią dažniausiai matome už aplyto lango. Šiai šviesiai meilės istorijai nelemta išsipildyti ne tik filme, bet ir žiūrovų mintyse, nes ji labai greit pamirštama. Lieka tik nuskriaustųjų gyvenimiška tragedija.
Techninė pusė
Išties geras garso takelis, prilygstantis geriausioms šių laikų operoms. Kiekvienas kūrinys tiesiog dvelkia didybe, pompastika ir galia, sukuriančia košmarišką nuotaiką. Nuo pat pirmųjų minučių skambantys muzikiniai kūriniai ne visi yra baisūs. Pasitaiko ir kelios gražios melodijos, kurios leidžia šiek tiek atsikvėpti nuo visų filme matomų ir girdimų niūrumų. Nepaisant visko, kiekvienas kūrinys pritaikytas ne tik scenai, bet ir veikėjui, o tai yra labai gerai.
Dar vienas išskirtinis dalykas Timo Burtono kūryboje – puikios dekoracijos ir kostiumai. Kaip ir „Raitelyje be galvos“, taip ir šiame filme auksinė Oskaro statulėlė filmui atiteko būtent už nepriekaištingas dekoracijas. Kostiumų dizaineriai taip pat buvo nominuoti šiam apdovanojimui. O tai reiškia tikrai nemažai. Atrodo, kad režisierius turi labai stiprią scenografijos viziją ir ją plėtoja iki paskutinės smulkios detalės. Kiekvienas veikėjas aprengiamas autentiškai to laikotarpio drabužiais, ar jis būtų valkata, ar kilmingas ponas. Namai labai angliški, labai atitinkantys to laikotarpio Londoną.
Už kinematografiją atsakingas Dariuszas Wolskis atliko puikų darbą nufilmuodamas šį miuziklą. Su „Karibų piratais“, „Prometėjumi“, „Egzodu: Dievai ir karaliai“ ir dar begale kitų puikių filmų dirbęs kinematografas filmuodamas scenas pasirinkdavo išties įdomius kampus, suteikdamas joms unikalų temos atskleidimą. Tam tikros scenos nufilmuotos taip, kad visas tyškantis kraujas sukelia labai stiprias emocijas, bet jokiu būdu ne šleikštulį.
Šio filmo montažas yra gana aukštos kokybės. Vaizdo montažas keliose vietose su klaidomis. Tarkim, kad ir Svynio sruoga vienoje scenoje yra kairėje galvos pusėje, kitur – dešinėje. Ir čia tikrai ne sušukavimo klausimas. Buvo ir dar kelios tokios klaidos, tačiau visa kita – daugmaž gerai. Perėjimas iš vienos scenos į kitą yra sklandus ir tvarkingas. Garso montažas yra tiesiog geras ir čia nėra ką daugiau pridurti.
Aktoriai
Ir dar kartą pagrindiniame juostos vaidmenyje atsiduria T. Burtono draugas Johnny‘is Deppas. Šis vaidmuo yra vienas iš tų kelių retų, kurie yra išskirtiniai ir nesugadinti „Karibų piratų“. Nors čia aktorius užsimeta nemažai grimo ir nebūna savimi, tačiau jam puikiai sekasi perteikti gyvenimo suluošintą Svynį Todą, vedamą tik keršto troškimo. Aktoriaus akyse beveik matosi neapykantos liepsna ir tai tikrai džiugina. Nežinia, kodėl aktorius taip atsiskleidžia T. Burtono filmuose, bet kai iš galo nesivelka milijoninis blokbasterių šleifas J. Deppui sekasi kur kas geriau. Ir, žinoma, J. Deppo balsas labai tinkamas tokiam neapykantos pilnam veikėjui.
Tai nebūtų modernus T. Burtono filmas, jei jame nepamatytume ir Helenos Bonham Carter. Tai yra bene neišskiriamas kino duetas, todėl būna labai keista stebėti filmą, kai ji būna be J. Deppo arba atvirkščiai. Nors šiame miuzikle jie puikiai susidirbo ir vienas kitą papildė. Tiesa, H. B. Carter dainavimas kiek erzino.
Teisėją Turpiną vaidinęs Alanas Rickmanas, deja, neparodė nieko ypatingo. Jis buvo beveik toks pats kaip „Hario Poterio“ sagoje, tik čia dar ir dainavo. Jei, žinoma, tai galima pavadinti dainavimu. Žemas balso tembras gal ir gerai įsiliejo į duetus su kitais, tačiau atskirai visai neskambėjo.
Juostoje neilgam buvo galima išvysti ir Sacha Baroną Coheną, kuris, kaip ir įprasta, suvaidino ganėtinai trenktą veikėją. Ir vėl, nieko naujo iš šio aktoriaus, tik gal juokingai skambėjo jo itališkas akcentas.
Kiti antraplaniai aktoriai pasirodė gana neblogai ir gerai papildė istoriją. Jų tarpe buvo galima išvysti puikų britų aktorių Timothy Spallą, Jamie Cambellą Bowerį, Jayne Wisener, Edą Sandersą ir kitus.
Verdiktas
„Svynis Todas: demoniškasis Flyto gatvės kirpėjas“ parodo tamsią žmonių pusę, pro kurią sunku prasiskverbti net ir patiems tyriausiems jausmams. Puikios dekoracijos, didinga ir įtraukianti muzika ir tiesiog puikus operatoriaus darbas įtraukia žiūrovą į visą filme matomą veiksmą. Filme gana nebloga aktorių vaidyba ir dainuojamieji dialogai, todėl dvi valandas trunkantis miuziklas neleidžia nuobodžiauti ir sukuria labai niūria, bet žavinčią atmosferą. Tai dar vienas geras režisieriaus T. Burtono darbas, leidžiantis J. Deppui atsikvėpti nuo standartinių vaidmenų ir suvaidinti kažką tikrai gero.
