Geriausi ir įsimintini 2015 m. pirmojo pusmečio kino projektai, kuriuos verta pamatyti

2015 m. pirmąjį pusmetį drąsiai galime pavadinti vienu iš labiausiai nusisekusių per daugelį metų, ir tai ne tik todėl, jog kino ekranuose pasirodė nemažai puikių ir finansiškai sėkmingų projektų, bet dar ir todėl, jog į kino ekranus, lydimos įvairiausių rekordų, sugrįžo žinomiausios ir kadaise kultinėmis tapusios franšizės, sugebančios sudominti šiuolaikinę žiūrovų kartą. Tokie pasiekimai įrodė, kad jei produktas kokybiškai pateiktas, jis bus įdomus visiems, nesvarbu kokiame amžiaus dešimtmetyje gyventume.

Šiais metais dėmesio centre atsidūrė ne kosmoso kelionės ar superherojų komiksų ekranizacijos, o visiškai užmiršta tema – šnipai. Atsižvelgus į šiemet jau pasirodžiusių šios temos atstovų finansinę sėkmę ir žiūrovų, kritikų nuolankumą, galima teigti, jog ši unikali ir be galo įdomi tema buvo pasiilgta. Tokios Holivudinės tendencijos su laiku nusibosta, tačiau kol kas viskas atrodo patraukliai ir nenuvalkiotai.

Taip pat, be šnipinėjimo ar kultinių juostų pratęsimų, Lietuvos kino teatruose atsirado vietos itin puikiai pasitiktiems siaubo filmams, komedijomis ir erotinių prieskonių turintiems darbams, kurie kaitino žiūrovus kino salėse peržiūros metu, o taip pat ir juokui su šiek tiek trenktomis, bet įtraukinančiomis komedijomis ir animaciniais filmais.

Animacinių filmų viešpatavimas

Kaip žinia, vasaros kino sezonas atneša ne tik daug įsimintinų ir brangiai kainavusių veiksmo ar fantastinių filmų, tačiau ir daugybę animacinių juostų, besijaučiančių lyg žuvys vandenyje, ir kurioms nėra jokių konkurentai vaidybinių filmų pavidaluose.

Vienu ryškiausiu šių metų animacinio žanro atstovu tapo studijos „Universal“ filmas „Pakalikai“ (angl. „Minions“), kurie greitai perkops milijardo dolerių ribą visame pasaulyje, ir tuo pačiu taps trečiuoju studijos milijardieriumi šiais metais. Didelis ažiotažas ir neaprėpiamą publikos meilę turintys geltonieji padarėliai išties tapo dideliu fenomenu, nors jų kokybė tikrai šlubuoja, jei kalbant apie vidinį filmuko grožį.

Užtat studija „Pixar“ gali didžiuotis savo naujuoju projektu „Išvirkščias pasaulis“ (angl. „Inside Out“), kuriam jau dabar pranašaujamas Oskaras už geriausią metų animacinį filmą. Po vienerių metų pertraukos į kino ekranus su savo projektu sugrįžusi studija taip pat parodo, jog jos kūrėjų idėjos neišsiseko. Vaikai gauna prasmingą, labai nuoširdų ir gėrio kupiną filmą, kurį su mielu noru turėtų sukramsnoti ir tėveliai. O kaip dažnai būna, būtent „Pixar“ filmuose slypi itin pamokantis siužetas ir gili mintis. Bet, tai dar ne viskas, nes jau šių metų lapkritį, į kino ekranus atkeliaus dar vienas studijos projektas, kelis metus atidėliojamas „Gerasis dinozauras“ (angl. „The Good Dinosaur“).

Iš kitų visai šeimai skirtų projektų galima dar paminėti plastelininį Jungtinėje Karalystėje populiaraus animacinio serialo „Aviukas Šonas“ (angl. „Shaun the Sheep“) pilno metro pasirodymą didžiuosiuose kino ekranuose. Išties gražus, nuotykių kupinas aviuko pasiganymas didmiestyje kartu su labai šaunia gyvūnėlių kompanija.

Be „Pakalikų“ šiais metais mus juokino ir kultinis „Kempiniukas plačiakelnis“ (angl. „Spongebob Movie“), kurio nuotykius galėjome stebėti realiame pasaulyje. Nors tai visiškai nestandartinis filmas, skirtas labiau paaugliams, nei vaikams, tačiau jis priverčia ir ne kartą šyptelti peržiūros metu.

Baigiant, būtinai reikia paminėti ir dar vieną šeimai skirtą projektą. Studijos „Disney“ pasaka „Pelenė“ (angl. „Cinderella“), nors ir iškrenta iš bendro animacinių filmų konteksto, tačiau tai dar vienas puikus klasikinės pasakos perkūrimo pavyzdys, kuriuo jaunieji kino mylėtojai nuodugniai susipažįsta su viena gražiausių pasakų. Tai kartu ir bene geriausia studijos pasaka per daugelį metų, kurią mums padovanojo romantiškasis britų kino režisierius Kennethas Branaghas.

Greitis, susprogdintos galvos ir įsiutusios kelionės dinozaurų takais

Daug kas galėtų pasakyti, jog šie metai priklauso studijai „Universal“ ir tai būtų visiška tiesa. Jau 103 metus gyvuojanti kino studija šiais metais užsidirbo penkis milijardus dolerių ir padarė tą greičiau už bet kurią kitą studiją per visą kino istoriją. Tokius rezultatus jiems pavyko pasiekti su dviem veiksmo, įtampos ir nuotykių kupinais projektais. Pirmasis – septintoji „Greitų ir įsiutusių“ (angl. „Furious 7“) dalis. Nors ir daug kas peikia šį filmą dėl jo itin fantastinio pobūdžio turinio, tačiau, kaip bebūtų, tai išties kokybiškas, dinamiškas ir labai užvedantis filmas, kuris neleidžia nuobodžiauti nė akimirkai. O taip pat ir filmas, kurio dėka buvo atitinkamai atsisveikinta su 2013 metais žuvusiu Paulu Walkeriu.

Kitu svarbiu metų įvykiu galima laikyti filmo „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ (angl. „Mad Max: Fury Road“) pasirodymą. Tokio veiksmo ir adrenalino mišinio mes nesame matę. Taip, tai visiškai tiesa, kai kalbi apie filmą, kurį Geroge‘as Milleris kūrė ilgus metus. Jo nelydėjo sėkmė, nors pats filmas buvo sukurtas kaip įmanoma tikroviškiau, minimaliai naudojant specialiuosius efektus. Tomo Hardy ir Charlize Theron šou žiūrovai prisimins dar labai ilgai, o filmas po kelių metų ir dešimtmečių taps tokiu pat kultiniu, kaip ir jo pirmtakas.

Taip pat, nepamirštame ir legendinio Steveno Spielbergo filmo pratęsimo pasirodymo. „Juros periodo pasaulis“ (angl. „Jurassic World“) tapo tokiu pačiu fenomenu, kaip ir 1993 m. pasirodžiusi juosta. Juosta ne tik akimirksniu tapo daugiausiai užsidirbusiu metų filmu, bet dar ir užėmė trečią visų laikų daugiausiai užsidirbusių filmų vietą. Apie tokius dinozaurų pasiekimus niekas net negalėjo pagalvoti filmui pasirodant kino teatruose. Tačiau didžiausias juostos sėkmės variklis – nostalgija ir ilgesys dinozaurams, kurie paskutinį kartą dominavo prieš dešimt metų „King Konge“.

Pradžioje buvo kalbėta apie šnipus ir gerus šios temos pavyzdžius. Vienu iš tokių puikių pavyzdžių tapo Matthew Vaughno režisuotas filmas „Kingsman. Slaptoji tarnyba“ (angl. „Kingsman: The Secret Service“), kuris buvo paremtas žymiuoju Marko Millero komiksu. Tai labai kruopščiai sukurtas, puikiais dialogais besimėtantis ir juodojo humoro nestokojantis komedinis veiksmo trileris, pašiepiantis ir kartu išaukštinantis šnipų filmus. Be šio nuostabaus vasario mėnesi į kino teatrus atkeliavusio kūrinio, žiūrovai lepinami ir penktąja „Neįmanomos misijos“ (angl. „Mission: Impossible – Rogue Nation“) dalimi. Tai ne tik puikus Itano Hanto ir jo šutvės sugrįžimas į kino teatrus, bet kartu ir vienas geriausių sukurtų tęsinių. Filmas nenusileidžia savo ankstesnėms dalimis, o kai kur net lenkia pačia geriausią, ketvirtą franšizės dalį. Ir žinoma, didžiausiu koziriu tampa kaip visada charizmos nestokojantis, amžinai jaunas Tomas Cruise‘as.

Superdidvyriai, kietos merginos ir dirbtinio intelekto pranašumas

Studija „Marvel“ šiais metais užbaigė savo antrąją „Keršytojų“ fazę ir tuo pačiu pristatė savo du projektus. Pirmuoju tapo prabangus ir daugiau nei milijardą dolerių užsidirbęs antrasis „Keršytojų“ (angl. „Avengers: Age of Ultron“) filmas, kuriame ir vėl susibūrė visi kiečiausi pasaulio gelbėtojai. Bet ne žvaigždžių desantas labiausiai prikaustė dėmesį, o kitas studijos projektas „Skruzdėliukas“ (angl. „Ant-Man“), kuris buvo kuruojamas ilgiau nei dešimt metų ir galiausiai, po ilgų atidėliojimų, išvydo dienos šviesą. Ir, kaip nekeista, filmas gavosi labai pozityvus ir vertas tolesnių pratęsimų ir bendradarbiavimo su kitais „Marvel“ projektais.

Be „Keršytojų“, kuriems teko susidurti su dirbtiniu intelektu, ši tema buvo plėtojama ir mokslinės fantastikos filme „Ex Machina“ (angl. „Ex_Machina“), kuris savo ruožtu tapo puikaus nepriklausomo kino pavyzdžiu, o taip pat ir vienu originaliausių metų projektu.

Dirbtinio intelekto tema gvildenama ir naujajame „Terminatoriuje“ (angl. „Terminator“ Genisys“), kuris tapo savotišku žinomos Jameso Camerono franšizės perkrovimu, pritaikytu jaunajai žiūrovų kartai. Šis filmas ypatingas tuo, jog pasenęs, bet vis dar nesurūdijęs Arnoldas Schwarzeneggeris dar kartą sugrįžo prie savo legendinio personažo įkūnijimo. Ir nors daug kas nepripažįsta šios dalies, tačiau ji nėra tokia bloga, kaip galima pamanyti iš pirmo žvilgsnio. Projektas galbūt net susilauks dviejų tęsinių, jeigu pirmasis blynas nebus prisvilęs finansinę prasme.

Robotų tema neišsemiama, ką įrodo ne tik naujausias „Terminatorius“ bet ir Neilo Blomkampo trileris „Čapis“ (angl. „Chappie“). Pietų Afrikos režisierius dar kartą mus nusiuntė į savo šalies lūšnynus ir parodė, kokiu būdu nedera auklėti vaikų, nes priprasti prie blogybių yra lengviau, nei iš jų išsikapstyti.

Galiausiai, fantastiniame žanre ir vėl pasirodė silpnosios lyties pranašumas prieš vyrišką savitvardą. Būtent tą parodė „Insurgentės“ (angl. „Insurgent“) filmas, kuriame ir vėl savo meistriškus fizinius sugebėjimus demonstravo Shailene Woodley, įkūnydama Tričę. Filmas, nors ir pralaimi pirmtakui, tačiau turi savyje energijos, kuri leidžia visos peržiūros metu jaustis patogiai ir įtemptai.

Egzorcizmai, kartuvės ir dvasių ieškojimai šių metų siaubo žanro atstovuose

Merdintis siaubo žanras, jeigu kalbant atvirai ir be užuolankų, šiais metais neatnešė kol kas jokio stipraus atstovo. Kol kas turėjome ne itin pavykusį, šiek tiek baisų, bet gana paviršutinišką „Tūnąs tamsoje: trečia dalis“ (angl. „Insidious: Chapter 3“).

Taip pat, bent jau mūsų šalyje fenomenu tapusį siaubo trilerį „Išmesta iš draugų“ (angl. „Unfriended“) ir panašaus pobūdžio bei filmavimo stiliaus filmą „Kartuvės“ (angl. „The Gallows“). Nė vienas iš šių filmų nesukėlė jokių emocijų ar jaudulio. Galbūt tik „Vatikano įrašai“ (angl. „The Vatican Tapes“) šiek tiek išgąsdino, bet ir tai, pačiame filmo gale.

Įdomiausiu, bet, žinoma, pačiu lengviausiu siaubo filmu, pritaikytu visai šeimai tapo „Poltergeistas“ (angl. „Poltergeist“), sukurtas pagal kultinį 1982 m. pasirodžiusį filmą. Šis bent jau atrodo patraukliai ir kokybiškai, palyginus su kitais, jau paminėtais filmais.

Gaila, bet šiais metais siaubo žanre kol kas visiškais tiek idėjų, tiek pastatymų badas. Žinoma, situacija turėtų pasikeisti, kai kino teatrus aplankys antroji „Grėsmingo“ (angl. „Sinister“) dalis ir Guillermo del Toro režisuota „Tamsi viršūnė“ (angl. „Crimson Peak“).

Tegyvuoja komedija

Komedijos žanre šiais metais be konkurencijos kol kas laimi nuostabus Paulo Feigo režisuotas filmas šnipų tema su Melissa McCarthy. „Ji – šnipė“ (angl. „Spy“), priešingai nei „Kingsman“, savyje talpina visas žinomiausių šnipų filmų klišes ir meistriškai jomis manipuliuoja viso filmo metu, kad žiūrovas negalėtų atsigauti nuo jam siūlomos juoko dozės. Be to, ne vien veiksmas, puikiai pritaikyti juokeliai ir parodija šiame filme atlieka pagrindinį vaidmenį, o pats Jasonas Stathamas, kuris turbūt suvaidino savo patį geriausią vaidmenį karjeroje.

Iš lengvesnių ir labiau romantiškesnių filmų, mus šiais metais lepino britai su savo išties puikiu ir nuotaikingu pasakojimu „Pavogtas pasimatymas“ (angl. „Man Up“), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko šiuolaikinio britų komedinio kino pažiba Simonas Peggas. Tai ne tik nuotaikingas, bet dar ir prasmingas pasakojimas apie netikėtos meilės galią. Be to, vienu iš smagesnių metų projektu tampa ir labai mielas pasakojimas apie karalienės Elžbietos jaunystę filme „Naktis be karūnos“ (angl. „A Royal Night Out“). Jis savo paprastumu ir elegantišku pavidalu užburia nuo pradžios iki pat galo. Taip pat, britiško kino atstovu tapo 2012 m. kino hito „Geriausias egzotiškas Marigoldo viešbutis“ (angl. „The Best Exotic Marigold Hotel“) tęsinys, kuriame, kaip ir pirmtake, dominavo senjorų šėlsmas ir gyvenimo malonumų ieškojimai.

Juoktis taip pat priverčia „Aukšta klasė 2“ (angl. „Pitch Perfect 2“) ir „Tedis 2“ (angl. „Ted 2“), kurie savo ruožtu tiek lenkia pirmtakus, tiek jiems ir nusileidžia. Viskas priklauso nuo to, kurie momentai labiau sužavi originale, o kurie labiau atsiskleidžiami tęsinyje.

Galiausiai, šiais metais pasirodė ir du filmai su populiariuoju JAV komiku Kevinu Hartu. Pirmasis jų, tai metų pradžioje demonstruotas nuotaikingas pasakojimas apie nevykėlius „Pabrolių nuoma“ (angl. „The Wedding Ringer“), ir visai neseniai kino teatrus aplankęs bukas, bet kartu ir juokingas kalėjimo temą išjuokiantis „Būk kietas“ (angl. „Get Hard“), kuriame Kevinui kompaniją palaikė pats Willas Ferrelas.

Deja, bet komedijų arsenalas ties tuo ir pasibaigia.

Romantiški santykiai, gundantys kūnas ir sekso pamokos botago principu

Tapęs tarptautiniu fenomenu, studijos „Universal“ hitas „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ (angl. „Fifty Shades of Grey“) privertė apie jį kalbėti visus. Valentino dienos proga pasirodžiusios juostos atėjo pasižiūrėti milijonai moterų ir jų nepatenkinti vyrai. Nors filmas ir neturi jokios išliekamosios vertės, tačiau jį būtina pasižiūrėti, kad pamatytum, kokie nieko verti projektai tampa finansiniais hitais ir gero marketingo pavyzdžiais.

Panašiai galima pasakyti apie „Magiškąjį Maiką XXL“ (angl. „Magic Mike XXL“), kurio tikslas buvo suvilioti visas damas į kino sales. Nepasisekęs antras bandymas su prastu scenarijumi, matyt, atgrasys kūrėjus imtis trečiosios dalies, kurią anonsavo prieš antrosios pasirodymą. Kaip bebūtų gaila, tačiau ši dalis sugadina tą gerą įspūdį, kurį mums 2012 metais padovanojo pats Stevenas Soderberghas.

Geriausiais romantinių dramų pavyzdžiai šiais metais tapo Thomaso Vinterbergo pasakojimas „Toli nuo skubančios minios“ (angl. „Far from the Madding Crowd“), kuris mus nukėlė keliais amžiais į rafinuotą, kostiuminę dramą su gilia ir prasminga potekste apie meilės jausmo svarbą kiekvienam iš mūsų ir jo saugojimą kaip tikrą turtą. Taip pat ir „Adelainos amžius“ (angl. „Age of Adeline“), pasakojantis apie amžinos meilės priesaiką ir jaunystę.

Taip pat dėmesio centre atsiduria šiek tiek prastesnė už „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ Johno Greeno knygos ekranizacija „Popieriniai miestai“ (angl. „Paper Towns“), kuriame kaip pagrindinio vaidmens atlikėja debiutuoja manekenė Cara Delevingne. Paaugliams pritaikyta jaunų žmonių istorija turėtų atsakyti į tam tikrus, juos kamuojančius klausimus draugystės, meilės, savęs pažinimo klausimais.

Siaubingas karas ir jo pasekmės

2015 m. sutikome ir nemažai karinių filmų, arba bent jau karinės temos juostų, kurios neturėtų atgrasyti mūsų nuo peržiūros. Vienu tokiu filmu galima laikyti rusų ir ukrainiečių bendrą projektą „Mūšis dėl Sevastopolio“ (angl. „Battle for Sevastopol“), kuris tapo tam tikra ode legendinei snaiperei Liudmilai Pavličenko. Tai ne vien drama apie karą, tai drama ir apie stiprią moterį, kuriai teko palaiduoti mylimus vyrus ir išgyventi žiauriausiame žmonijos istorijoje kare.

Kitu filmu tapo mūsų kaimynų estų karinis epas „1944“, kuris niekuo nenusileidžia Holivudinei kino produkcijai. Tai labai rimtas pasakojimas iš abiejų barikadų pusių – rusų ir vokiečių, ir estų karių, brolių kovą tarpusavyje negailestingo Antrojo pasaulinio karo šešėlyje.

Taigi, metai tik įpusėjo, o mes turėjome progą pamatyti tikrai gerus filmus, kuriuos galime drąsiai rekomenduoti savo draugams, tėvams, kolegoms iš darbo. Pats noriu pasidalyti asmeninių, kol kas matytų filmų sąrašu.

Mano šių metų Top 10 kol kas atrodo taip:

1. „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ (angl. „Mad Max: Fury Road“);
2. „Keršytojai: Altrono amžius“ (angl. „Avengers: Age of Ultron“);
3. „Kingsman: Slaptoji tarnyba“ (angl. „Kingsman: The Secret Service“);
4. „Neįmanoma misija: Slaptoji tauta“ (angl. „Mission: Impossible – Rogue Nation“);
5. „Išvirkščias pasaulis“ (angl. „Inside Out“);
6. „Ex Machina“ (angl. „Ex_Machina“);
7. „Ji – šnipė“ (angl. „Spy“);
8. „Greiti ir įsiutę 7“ (angl. „Furious 7“);
9. „Pelenė“ (angl. „Cinderella“);
10. „Juros periodo pasaulis“ (angl. „Jurassic World“).