Juros periodo pasaulis

Trumpametražių filmų ir puikiai kino kritikų 2012 m. įvertintos komedijos „Saugumas nėra užtikrintas“ režisierius Colinas Trevorrow imasi žymiosios Steveno Spielbergo sukurtos istorijos, pasakojančios apie genetiškai modifikuotus dinozaurus, perkrovimui. Kino kūrėjas, kartu su pirmtako režisieriumi, dabar užimančiu prodiuserio pareigas, pristato visiškai naują pasakojimo viziją, kuri mus ir vėl nukels į pavojingą bei užburiantį priešistorinių gyvių pasaulį.

Apie ką mes čia…

Pagaliau! Po dvidešimties metų laukimo, Džono Hamondo sukurtas žymusis priešistorinių gyvių parkas veikia. Į jo atidarymą skuba tūkstančiai turistų iš viso pasaulio, kad galėtų pamatyti gyvus vandens, oro ir žemės dinozaurus. Tačiau, žmonių laimė trunka neilgai – mokslininkai savo laboratorijose sukūrė itin pavojingą plėšrūną, kuris geba mąstyti. Ir ši pabaisa, kurios bijo net pats Tiranozauras, sugeba ištrukti iš nelaisvės. Dvidešimčiai tūkstančių parko lankytojų gresia didelis pavojus…

Kūrinio vidus

Studija „Universal“„Juros periodo parko“ filmo pratęsimo vertė laukti gerus keturiolika metų nuo trečiosios dalies pasirodymo didžiuosiuose kino ekranuose. Toks didelis laikotarpis nuo paskutinės dalies pasirodymo nežadėjo nieko doro, nes visgi puikiai žinome Holivudines tęsinių tendencijas – geležį reikia kalti tol, kol ji įkaitusi. Tačiau, mano ir, manau, daugelio pasaulio žiūrovų nuostabai, naujasis „Juros periodo pasaulis“ gavosi labai gyvas, naujas ir ne ką mažiau intriguojantis nei Steveno Spielbergo 1993 metais pristatytas pirmtakas. Ir, žinoma, atsižvelgiant į komercinį filmo potencialą, juostai jau dabar prognozuojamos itin didelės pajamos, kas išties stebina. Visgi dažniausiai būna atvirkščiai – kai po didelės pertraukos į kino ekranus sugrįžta žinomų franšizių pratęsimai arba jų perkrovimai.

Naujasis filmas leidžia pagaliau pasimėgauti atidarytu parku. Nei viename iš anksčiau pasirodžiusių filmų parkas nebuvo veikiantis, todėl šį kartą pavojus tampa dar didesnis. Visgi teritorijoje lankosi ne kelios dešimtys žmonių, o apie dvidešimt tūkstančių lankytojų, kurie tampa puikiu grobiu priešistorinėms reptilijoms. Taip pat filme kupina kitų naujovių. Pavyzdžiui, šį sykį pateikiami gana protingi dinozaurai, su kuriais galima susikalbėti. Nors 2001 m. pasirodžiusioje trečioje dalyje buvo epizodas, kai daktaras Alanas Grantas sugebėjo suartėti su priešiškai nusiteikusiais Velociraptoriais, šį kartą pateikiama visiškai kitokia pažanga – plėšrūnus galima ne tik kontroliuoti, bet dar ir dresuoti. Ir čia jie tampa ne antagonistais, o priešingai – pozityviais personažais.

Šnekant apie pačius dinozaurus – pirmą kartą pristatomi vandens gyviai, kurie savo dydžiu užgožia patį Tiranozaurą. Stulbinančiai gražus ir kartu baimę sėjantis Pleziozauras priverčia filmo peržiūros metu kelis kartus gerai pašokti iš savo vietos – scenos su juo atima žada ir suteikia nemažai įtampos. Įdomiausia, jog dabar žmonės neturės kur slėptis. Ankstesniuose filmuose pavojus tykodavo žemėje ir ore, o dabar ir vanduo tampa pavojingas. Be šio debiutanto, juostoje pasirodo ir Diplodokai, Triceratopsai bei Pterodaktiliai. Be jų, dar apie dvidešimt rūšių kitų dinozaurų, įskaičiuojant naują, genetiškai modifikuotą gyvį, kuris ir tampa pagrindiniu šios juostos akcentu. Tiek daug dinozaurų mes nesutikome nei viename ankstesniame filme.

Veiksmo juostoje netrūksta, o įtampa, kuri pradeda gaubti filmą po dinozaurų išpuolių, sugeba išsilaikyti iki pat filmo finalinės scenos. Lygiai taip pat ir su humoru, kuris nuotykių filmams tampa labai svarbia detale – visgi prajuokinti ir žiūrovams suteikti šiek tiek atodūsio nuo įtemptai vystomos siužetinės linijos tikrai reikia ir tai tampa puikiu kino kūrėjų koziriu. Ypač, kai atsipalaiduoji ir mažai tikiesi – iš už kampo vėl iššoka pavojus.

Nostalgijos juostoje labai daug. Nors filmas ir laikomas ketvirta dalimi bei tuo pačiu tam tikru istorijos perkrovimu, galime pastebėti, jog režisierius su scenaristų komanda pabandė mus kuo įmanoma labiau priartinti prie originalios juostos. Filmo metu galime pastebėti nemažai detalių, susijusių su ankstesnėmis dalimis. Labiausiai į akis krenta ne vien tik žymūs „Juros periodo parko“ vartai, bet dar ir legendinė Tiranozauro scena prie mašinos bei pasivažinėjimai po laukus, kuriuose ganosi didžiuliai žaliavalgiai gyvūnai. Netrūksta ir vietos paminėti ankstesnių dalių herojams. Prieš šios juostos peržiūrą rekomenduotina dar kartą peržvelgti trilogiją, nes kitaip bus sunku sutapatinti tam tikras scenas su ankstesnėmis dalimis.

Herojų filme nemažai, tačiau jie ir tampa didžiausia visos juostos problema. Jie neturi charizmos kaip dr. Alanas Grantas, ir tuo labiau parko kūrėjas Džonas Hamondas. Vienintelis Ouvenas sugeba tempti visą šį reikalą ant savo pečių. Nors visi herojai ir išvystyti bei pateikti ganėtinai neblogai, tačiau jie neturi to šarmo, kokiu pasižymėjo trilogijos veikėjai. Bet, visgi, be klišių taip pat neapsieita. Gauname perfekcionistę ir darboholikę, kuri visais įmanomais būdais, neatsižvelgdama į kitų žmonių saugumą, bando pasiekti norimų rezultatų. Taip pat juostoje pasirodo ir mylintis savo darbą visiškas plevėsa, kuris ir tampa šios istorijos didvyriu. Neapsieinama ir be aukų, kuriais tampa, manau jau supratote, – vaikai. Taip, vaikai, kurie tiek pirmoje, tiek antroje ir trečioje dalyse neduoda ramybės suaugusiems. Visas šis personažų miksas nuteikia moderniam Steveno Spielbergo filmo perkūrimui, pritaikytam šiuolaikiniam žiūrovui, kuris galbūt net nežino, jog 1993 metais buvo pasirodžiusi originali istorija.

Atsižvelgus į bendrą istorijos vaizdą, juosta išties užburia ir sugeba įtampoje išlaikyti geras dvi rodymo valandas, todėl dėl nuobodulio jaudintis tikrai nereikia. Na, ir juostos pabaiga signalizuoja, jog studija „Universal“ pasiruošusi pratęsti šį pasakojimą, todėl net neabejoju, jog po kelerių metų sulauksime dar vieno filmo, kur dominuos dinozaurai. Ir tai yra gerai, nes šie unikalūs gyviai didžiuosiuose kino ekranuose pasirodo itin retai.

Techninė juostos pusė

Filmo specialieji efektai geri, tačiau, deja, juosta praranda visą pirmų dalių žavesį – čia viskas sukurta dėka kompiuterinės grafikos, o ne natūralaus dydžio dinozaurų maketų, ir tuo labiau natūralių dekoracijų, apgaubiančių visą parką. Filmą žiūrėjau 2D formatu, todėl apie trimatę erdvę nieko pasakyti negaliu. Pati 2D peržiūra labai įsimintina ir gyva, todėl neabejoju, kad žiūrovas nieko nepraras pasižiūrėjęs filmą ne 3D formate.

Muziką juostai parašė Oskaro laureatas už animacinio filmuko „Aukštyn“ garso takelį, kompozitorius Michaelas Giacchino, kuris pastaraisiais metais savo sukurta muzika mus džiugino filmuose „Beždžionių planetos aušra“, „Žvaigždžių kelias. Tolyn į tamsą“ ir „Misija neįmanoma. Šmeklos protokolas“. Naujajame filme apie dinozaurus, kompozitorius pateikė labai įtemptas ir žvalias muzikines kompozicijas, kurios priverčia pajusti tiek dramą, tiek nuotykį, tiek siaubą.

Operatoriaus Johno Schwarztmano darbas taip pat neliks nepastebėtas. Kameros meistras sugeba taikliai išlaukti ir pateikti žiūrovui dinozaurų susidūrimus, žmonių paniką ir nelygią kovą su priešistoriniais gyviais iš pačių įdomiausių rakursų. Kaip ir pirmoje juostoje, dėka operatoriaus manevrų, sugebama išspausti kiek įmanoma daugiau įtampos, nes nežinia iš kokio kampo iššoks kraugeriška pabaisa.

Pats filmas žiūrisi lengvai ir įtraukiančiai, todėl montažo darbas sklandžiai nuteikia pasinerti į „Juros periodo pasaulio“ gludumą ir iki pat pabaigos neleidžia iš jo ištrukti. Tai puikus vasaros blokbasterio pavyzdys, kuriame istorija pateikiama itin patraukliai. Garso montažas stiprus – vien ko verti dinozaurų riaumojimai ir pagrindinių herojų akistata su jais naudojant šaunamuosius ginklus.

Aktorių kolektyvinis darbas

Galima teigti, jog po praeitais metais pasirodžiusio studijos „Marvel“ hito „Galaktikos sergėtojai“, komedijų aktorius Chrisas Prattas akimirksniu tapo pačiu geidžiamiausiu pasaulio aktoriumi ir naujasis didelio biudžeto filmas dar labiau įtvirtins šį jo užtarnautą statusą Holivude. Kalbant apie patį jo pasirodymą, galima teigti, jog būtent jis ir tempia paskui save visus kitus juostos herojus. Drąsus, bebaimis, šmaikštus ir kartais jautraus būdo jaunuolis nors ir šiek tiek primena Žvaigždžių lordą, tačiau susižiūri smagiai. Tik už jį ir galima sirgti viso filmo metu, nes tai paprastas, bet gana pozityvus veikėjas, kuris, kaip bebūtų gaila, visgi nusileidžia savo charizma Samo Neilo suvaidintam dr. Alanui Grantui.

Neblogas Vincento D‘Onofrio pasirodymas taip pat vienas iš didesnių juostos aktorių ansamblio pliusų. Aktorius suvaidino savo personažą įtikinamai, nors ir nebuvo toks kietašiknis kaip filmo protagonistas. Antrame plane atsidūrusi Bryce Dallas Howard nors ir susidorojo su savo vaidinamu personažu, tačiau viso filmo metu jai jaučiama didžiausia antipatija. Atvirai šnekant, dėl savo kvailų įsitikinimų tai buvo erzinantis moteriškas veikėjas, kuriam norėjosi palinkėti, kad jį greičiau suvalgytų koks nors dinozauras.

Juostoje taip pat suvaidino iš prancūzų hito „Neliečiamieji “ žinomas aktorius Omaras Sy, Hama Lee, Irfanas Khanas, Nickas J. Robinsonas, Judy Greer ir komediantas Jake‘as Johnsonas. Šis solidus antraplanių aktorių kolektyvas įtikino, bet neparodė nieko įsimintino už ką būtų galima bent vieną iš jų išskirti.

Verdiktas

„Juros periodo pasaulis“ – tai didžiausias kada nors matytas filmas apie priešistorinius gyvius, kurio specialieji efektai užburia peržiūros metu taip, jog sunku patikėti, kad ekrane matome netikrus dinozaurus. Nuotykių ir įvairių pavojų kupinas pasakojimas sugeba ne tik pateikti daug naujovių į „Juros periodo pasaulio“ franšizę, bet dar ir meistriškai sukelti nostalgiją Steveno Spielbergo režisuotam kultiniu tapusiam kūriniui.