Draugeliai

Kinas užkariauja mūsų pasaulį ir kasdienybę. Jei vakarais neturime ką veikti, žiūrime filmą, taip pat žiūrime filmus, jei susiplanuojame juos žiūrėti. Dabar kinas tapo neatskiriama mūsų gyvenimo pramogų dalimi. Vieniems patinka populiarus kinas, kitiems – europinis, nekomercinis ir dar koks kitoks. Tačiau visi mėgaujasi juo, nė nesusimastydami, kas dedasi jų kūrimo užkulisiuose. Žinoma, portaluose pasirodančios žinios ir keli interviu ar panašūs dalykai leidžia susidaryti šiokį tokį mažą žvilgsnį į žvaigždžių gyvenimus, tačiau tai, kas dedasi filmavimo aikštelėje, taip ir lieka filmo kūrėjų paslaptis. Kaip kada kinuose pasirodo filmai apie šį užkulisinį gyvenimą. Jie yra išties reti ir neturi kažkokio konkretaus braižo. Tačiau šį savaitgalį kine pasirodo filmas, kuris sieks pristatyti beveik su visa Holivudo virtuve. Nežinia ar jam pavyks pasiekti aukštų tikslų, bet iš pirmų žvilgsnių „Draugeliai“ atrodo gana patraukliai.

Turinys

Holivudo aktorius Vincas su savo draugais E, Vėžliu ir pusiau broliu Drama sėkmingai skinasi kelia į Holivudo viršūnę. Vieną dieną Vincui šauna mintis – jis nori ne tik vaidinti, bet ir režisuoti filmą. Savaime suprantama – filmas labai didelis, kupinas specialiųjų efektų, tad ir kainuoja daug. Iškilus problemų dėl finansavimo studijos vadovas Aris kreipiasi į tiesioginį pinigų kapšą iš Teksaso, kurio sūnelis – pasipūtęs turčiaus vaikas, vedamas pretenzijų į ne jam priklausančius dalykus. Visus ima veikti asmeninės ambicijos, galinčios sužlugdyti šimtą milijonų kainuojantį projektą.

Ir nors tokie filmai atrodo gana gražiai po pirmųjų anonsų, dažniausiai einant į juos aukštų vilčių tikrai nesusikuri. Galbūt dėl to, kad karti patirtis išmokė – bene geriausi bajeriai parodomi anonse, o visa kita aplipdyta mažai svarbiomis smulkmenomis. Galiu tik pasakyti, kad po šio filmo išėjau toks nustebintas, kaip visai nesitikėjau. Kažkokiu būdu pro akis praslydęs HBO serialas vyrams peraugo į filmą ir rezultatas nerealus. Gal būt toks stiprus efektas pasirodė būtent dėl to, kad nieko ypatingo iš filmo ir nebuvo tikimasi, tačiau bet kokiu atveju – buvo žiauriai smagu.

Už tai reiktų padėkoti režisieriu Dougui Ellinu. Jo pavardė pro akis tikrai nepraslysta, nes filmo pradžioje matoma bent penkis kartus. Bet čia viskas gerai, tai netampa savęs iškėlimu prastam produkte. Serialo veikėjai perkeliami į didžiuosius ekranus ir tai padaroma labai kokybiškai. Jau dabar kaip ir akivaizdu, kad ribos tarp televizijos projektų ir kino filmų yra nutrintos ir vos besimato. Žinoma, režisierius nėra naujokas kine, o tai turbūt jam padėjo įsijausti į dviejų su trupučiu valandų istorijos vystymą.

Turbūt viena stipriausių juostos pusių yra scenarijus. Jei sukonkretinant iki siužetinės linijos… Na, ji nėra labai ypatinga. Ji paprasta, lengvai suprantama ir tik filmui prasidėjus aišku, kuo jis baigsis. Bet esmė yra ne tame. Filmo pagrindas slypi dialoguose. Jie tiesiog spindi. Aišku, juose pilna klišių ar tiesiog nesąmonių, bet viskas taip tobulai sudėliota į savo vietas, kad nė viena klišė ar keistai skambantis sakinys neatrodo iš lubų nukabintas. Filme yra begalės asociacijų su kinu bendrąja prasme, švaistomasi įvairiausiai sąmojais, bet nepamirštami ir tie, kurie apie kiną žino tiek, jog dar visai neseniai mirė Gendalfą suvaidinęs Christopheris Lee. Ir nors daugiau nei 50 procentų pokalbių yra juokingi, o dar 10 procentų priverčia kvatot susirietus, vienas dialogas su Liamu Neesonu tiesiog pribaigė. Buvo smagu sėdėt salėje, kai visi staiga sprogo juoku.

Ir tikrai suprantu, kad atsiras tokių žmonių, kuriems šis filmas nepatiks. Daug gražių moterų, gražių automobilių, Los Andželo saulė, šokiai, filmai ir garsi muzika. Na tikrai, siaubas visiškas. Bet bet kokiu atveju, filmas turi šiokį tokį link absurdo ribos artėjantį pokrypį seksui. Ir jei tokia mintis kyla, tai jau galbūt ir gali tapti kabliuku skaistybės puoselėtojams. Bet pasižiūrėjus iš kitos pusės – „Draugeliai“ visuomet buvo laikomi „Seksu ir miestu“ vyrams. Tai kodėl tuomet nepasišvaisčius papais?

Veikėjai filme irgi gerai išpildomi. Kiekvienas pagrindinis veikėjas (šiame filme nėra vieno tokio apibrėžto) turi savo charizmą, savo šarmą ir sugeba gerai įtraukt į savo pasaulėlius. Smagu, kai filmas supažindina serialo nemačiusius žmones su veikėjais. Akivaizdus supažindinimas vyksta labai trumpai, bet pažvelgus realiai – visas films yra penkių žmonių gyvenimo nušvietimas. Ir tai sukelia savotišką pasitenkinimą – kūrybinė grupė nepamiršo žiūrovų žiūrėdami į pusnuoges merginas.

Techninė pusė

Technine puse filmas tikrai nesiskundžia. Ji taip pat labai stipri. Ne tobula, bet tikrai gera. Kad ir tas pats garso takelis. Jis savotiškai elementarus, toks labai tipinis komedijoms su vakarėliais, kuriuose sukasi raumeningi vyrukai ir kaip nulietos didžiakrūtės moterys, tačiau vis tiek geras ir labai smagiai įsilieja į visą filmo visumą.

Labiausiai žavi operatoriaus darbas. Pačius įvairiausius filmus (pradedant siaubo, baigiant komedijomis) filmavęs Stevenas Fierbergas ir vėl prideda savo rankas prie gero žmogiškųjų emocijų perteikimo. Visą juostos žavesį tikrai sudaro būtent kameros darbas, kai aplink matai ne tik vieną žmogų, bet ir jį supančią visumą. Labai gerai pristatomas Holivudas ir jo apylinkės. Na, jei tiksliau, Los Andželas.

Garso ir vaizdo montažai čia taip pat nešlubuoja. Jau įgavus patirtį aštuonis metus kuriant serialą, šio filmo kūrėjams tereikėjo daryti tą patį, ką ir seriale. Ir jie tą padarė dar geriau. Todėl filme nematysime kreivai iškarpytų kadrų, prasto montažo triukų, net nebuvo matyti kažkokių detalių neatitikimo, kas dažnai pasitaiko bet kuriuose filmuose. Tikrai profesionalus darbas.

Aktoriai

Kažkaip apžvelginėjant šį filmą net sunku kažką labai smarkiai išskirti. Jeigu kalbant apie aktorius – visi penki pagrindiniai aktoriai yra lyg iš vieno molio drėbti. Kevinas Connolly‘is, Adrianas Grenieris, Kevinas Dillonas, Jerry‘is Ferrara ir Jeremy‘is Pivenas. Jie visi buvo šaunūs, smagūs, savaip perteikti, bet nė vienas jų neišsiskyrė labiau už kitą. Na gerai, Kevino Dillono vaidintas Drama tikrai juokingiausias veikėjas, bet tik tiek. Ir šiuo atveju, net sunku pasakyti, ar tai gerai, ar ne. Kadangi nė vienas savo pasirodymu nenuvylė, sakysiu, kad gerai.

O dabar prasideda visas smagumas. Pusė filmo aktorių vaidina išgalvotus personažus, bet lygiai taip pat pasirodo ir visa krūva kitų aktorių, kurie vaidina patys savo. Kaip jau minėjau, tobuliausia filmo scena buvo su Liamu Neesonu (aišku, joje labiau pasistengė J. Pivenas), bet filme taip pat buvo galima išvysti Marką Wahlbergą, Ronda Rousey, Emily Ratajkowski, Piersą Morganą, Marką Cubaną, Thierry Henry, Davidą Arquette‘ą, Joną Favreau, Mike‘ą Tysoną, Edą O‘Neillą, Kelsey‘į Grammarą ir dar daug, daug kitų aktorių.

Ką tikrai verta paminėti, tai stereotipiškiausius kada nors kine matytus Teksaso verslininkus. Na tikrai, iš kur kitur galėjo būti šie veikėjai, jei ne iš Armadilo, o pirmam kadre jie turėjo pasirodyti su žirgais. Kitaip būt tikrai negalėjo. Pagrindinį filme kuriamo filmo finansininką suvaidino Billy‘is Bobas Thorntonas. Ir tai yra gerai. Jis puikus aktorius, gebantis perteikti savo vaidmenis. Gaila, kad jis matėsi taip mažai. Blogai yra tai, kad beveik visą filmą reikėjo žiūrėti į dar vieną stereotipą – storą, išpuikusį, tėvelio piniguose savo lašinius voliojantį sūnų, kuriam dėl pavydo norėjosi sugriauti milijonus kainuojantį projektą. Ir jį suvaidino Haley‘is Joelas Osmentas. Galima tik pasveikinti aktorių, kad sukūrė tokį šlykštų ir visą filmą erzinantį veikėją. Juk, toks tikslas ir buvo, ar ne?

Verdiktas

„Draugeliai“ kiekvienam kino žiūrovui parodo tai, ko paprastai mes nematome. Visas veiksmas už didžiųjų ekranų – pykčiai, derybos, meilės nuotykiai, karštos moterys, slaptos filmų peržiūros ir aplink visur trykštančios emocijos. Šis filmas parodo tą siaubingą Holivudo romantiką, kuri savotiškai traukia, bet kartu ir atstumia. Smagi istorija, labai geras scenarijus ir sąlyginai neprastas jo išpildymas leidžia šiam filmui būti tikrai stipriu ir netikėtu vasaros hitu. Gera muzika, gražūs vaizdai ir geri aktorių pasirodymai po seanso tikrai privers šypsotis ne vieną žiūrovą.