Peteris Bogdanovichius su režisūriniu darbu į didžiuosius kino ekranus grįžta po gana ilgos, net dvylika metų užtrukusios pertraukos (jei neskaičiuosime 2007 m. sukurtos dokumentikos ir 2004 m. net trijų televizijos filmų). Tokią pauzę gan paprasta paaiškinti – Peteris Bogdanovichius yra ne tik režisierius, bet ir aktorius, scenaristas, prodiuseris, kompozitorius ir atlikėjas, tad veiklos kino srityje jam tikrai netrūksta. Dėl to, ko gero, nenuostabu, kad ir šio projekto realizavimas truko labai ilgai – pirmosios žinios apie šio filmo paruošiamuosius darbus spaudoje pasirodė dar dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje! Šiaip ar taip, P. Bogdanovichiaus filmas, nors ir kitokiu pavadinimu, galiausiai pasiekė kino ekranus.
Aktorė Izabela Paterson (akt. Imogen Poots) psichiatrei Džudei (akt. Illeana Douglas) pasakoja savo gyvenimo istoriją, kuris, galima sakyti, susiklostė pagal Pelenės pasakos modelį. Ar, jei jau būtume visai tikslūs – pagal „Gražios moters“ („Pretty Woman“, 1990 m.) modelį. Nes prieš tapdama aktore Izabela, arba tiesiog Izė, buvo „palydovė pagal iškvietimą“. Ir gal dar ir iki šiol tokia būtų, jei ne vienas klientas, kuris pakeitė jos gyvenimą iš pagrindų. Davęs pakankamai didelę pinigų sumą, jis paprašo Izę mesti šį gėdingą užsiėmimą, suteikia pasitikėjimo ir paskatina imtis to, kas šiai tikrai patinka – net jei tai būtų voveraičių maitinimas riešutais Centriniame parke. O Izė nori būti aktore, tad jau kitą dieną nueina į vienos pjesės aktorių atranką. Problema ta, kad šią pjesę statantis teatro režisierius Arnoldas Albertsonas (akt. Owen Wilson), pasirodo besąs… tas pats vakarykštis klientas. O kadangi bėda viena nevaikšto, Izabelos vizitas Arnoldo viešbučio numeryje neliko nepastebėtas – tą atsitiktinai matė aktorius Setas Gilbertas (akt Rhys Ifans), taip pat vaidinantis Arnoldo spektaklyje ir… na, turintis šiokių tokių praeities sąskaitų. Ir nors Arnoldas negali priimti objektyvaus sprendimo, tačiau Izės vaidyba sužavi visus kitus komandos narius – tiek Arnoldo žmoną Deltą, taip pat vaidinančią naujajame spektaklyje (akt. Kathryn Hahn), tiek jau minėtą Setą, tiek pjesės autorių Džošua (akt. Will Forte). Šio susižavėjimas naująja aktore toks stiprus, kad nieko nelaukęs pakviečia vakarienės – juolab, kad santykiai su dabartine drauge psichiatre Džeine (akt. Jennifer Aniston) smarkiai šlyja. O visagalio atsitiktinumo dėka Džeinė šiuo metu yra tapusi Izės psichiatre. Ir ne tik jos – Džeinės pacientu tampa ir garbaus amžiaus teisėjas Pendergastas (akt. Austin Pendleton) – buvęs Izės klientas, kuris negali jos pamiršti, ir, netgi pasamdantis privatų detektyvą (akt. George Morfogen), kad ją sektų. Tad jei situacija iki šiol atrodė pakankamai komplikuota – tai viso labo dar tik pradžia.
„Kaip tapti žvaigžde Brodvėjuje“ yra savotiška duoklė auksinėms Holivudo komedijoms, vadinamosioms „screwball comedy“, dominavusioms nuo ketvirtojo iki penktojo XX a. dešimtmečio. Šiam žanrui, be kita ko, būdingas groteskiškas humoras ir ekscentriški personažai. Be to, šiame filme jaučiama stipri Woody Alleno įtaka. O pats filmas, siužeto atžvilgiu (visi su visais) labai artimas to paties W. Alleno „Kad ir kas benutiktų“ („Whatever Works“, 2009 m.)
Kaip ir W. Alleno filmuose, šio filmo stiprioji pusė yra dialogai – būtent daugiausiai jais ir yra kuriamas komiškumo efektas šiame filme. Tačiau ne tik jais. Personažų santykiai pakankamai susiraizgę (kiekvienas iš jų vienaip ar kitaip susijęs su dar bent dviem, o kartais ir daugiau), tačiau režisierius neleidžia pasimesti ir viskas gana aiškiai sustatoma į vietas. Kaip ir galima tikėtis, personažų gausa ir juos siejantys ryšiai žada virtinę smagių nesusipratimų, kuriuos dažnai galima nuspėti iš anksto. Žiūrovai dažnai atsiduria tokiose situacijose, kai jau žino kai ką, ko dar nežino pasirodantys veikėjai – tai ir leidžia „numatyti“ tolesnius filmo įvykius.
Be to, kaip galima spėti iš pavadinimo „Kaip tapti žvaigžde Brodvėjuje“ yra dar vienas filmas su teatro erdve ir teatriniais elementais. Dar vienas – nes paskutiniu metu galima pastebėti tokių „teatrinių“ filmų jei ne tendenciją, tai bent po keletą pavyzdžių, pasirodančių kasmet – pernykščius „Žmogų – paukštį“ („Birdman“), „Zils Marijos debesis“ („Zils Maria“), „Katino dienas“ („Aimer, boire et chanter“), „Septintą veiksmą“ („The Humbling“) ir 2013 m. „Venera kailiuose“ („La Vénus à la fourrure“), „Aš, aš pats ir mano mama“ („Les garçons et Guillaume, à tabale“). Kaip ir šiuose filmuose, taip ir „Kaip tapti žvaigžde Brodvėjuje“ žiūrovai priverčiami suabejoti dėl regimos realybės tikrumo – nesame tikri, ar tai filmo personažai, įsijautę į pjesę, ar jau grįžę į „filmo realybę“.
„Kaip tapti žvaigžde Brodvėjuje“ taip pat gali pasigirti tikrai nebloga aktorių komanda. Tiesa, pagrindiniam vaidmeniui pasirinkta Imogen Poots buvo ne pirmoji ir net ne antroji kandidatūra – iš pradžių buvo planuojama, kad Izę vaidins Tatum O‘Neal, vėliau buvo kviečiamos Brie Larson ir Olivia Wilde, tačiau šios atsisakė dėl kitų filmavimų. Galiausiai Ize tapo I. Poots, kurios vaidyba šiame filme truputį „banguota“ – kai kurios scenos nustebina gerąja prasme, o kai kur ji atrodo truputį susikausčiusi. Sutapimas ar ne, bet dar viena užuomina į W. Alleno filmus tampa tai, kad I. Poots stengiasi atrodyti kaip W. Alleno mūza Scarlett Johanson. Dar vienas sutapimas – tiesiai iš W. Alleno „Vidurnaktis Paryžiuje“ („Midnight in Paris“, 2011 m.) (netgi su tokiais pačiais melsvais marškiniais!) čia įšokęs Owenas Wilsonas. Ironiška, tačiau jo vaidinamas režisierius filantropas Arnoldas Albertsonas savo mimikomis ir kalbėjimo maniera atkartoja patį W. Alleną ir jo daugybę Niujorko niaurotiko variacijų. Dar iš „Noting Hilo“ („Notting Hill“, 1999 m.) puikiai pažįstamas britų aktorius Rhysas Ifansas vaidina labai natūraliai ir, atrodo, be jokių pastangų. Nors jo Seto Gilberto personažas yra antraplanis, tačiau pakankamai impozantiškas ir įdomus stebėti. Kaip ir Kathryn Hahn vaidinama aktorė, Arnoldo žmona Delta Simons – tačiau, nors ir sugeba sukurti pakankamai ryškų ir savitą personažą, ji, priešingai nei R. Ifansas, kartais „perspaudžia“ ir vaidyba priartėja prie teatrinės.
Tačiau visus šiuos (ir kitus antraplanius) personažus nustelbia Jennifer Aniston ir jos vaidinama psichiatrė Džeinė Kleirmont. Nustelbia gerąja prasme – jei visi kiti personažai atsiskleidžia tik paviršiniu lygmeniu, tai Džeinė Klermont yra kažkas tokio. O la la, pas tokią psichiatrę geriau nepakliūti – nors, tiesą sakant, jai nuo to tik geriau. Šiuo vaidmeniu J. Anniston parodo, kad sugeba vaidinti ne tik dešimt metų trunkančiame seriale ar antrarūšėse romantinėse komedijose.
Daugiausia kritikos iš filmo techninės pusės nusipelno montažas. Filmo struktūra – retrospektyvinė. T. y. tai, kas sudaro visą filmo vyksmą, iš esmės yra Izės (o kalbamuoju momentu – jau Izabelės) pasakojimas naujai psichiatrei. Todėl kartkartėmis „šokinėjama“ nuo filmo vyksmo Niujorke į psichiatrės kabinetą, kas iš esmės nebuvo būtina – mirtinai norint suteikti retrospektyvinę išraišką būtų visiškai pakakę užkadrinio balso. Tad kartais tas „šokinėjimas“ iš „dabar“ į „tada“ yra per greitas ir per staigiai nutraukiamas. Garso montažas neblogas, tačiau kameros darbas niekuo ypatingu nepasižymi. Kinematografijos prasme šis filmas irgi nieko įspūdingo nepasiūlo. Garso takeliui – vėlgi, kaip ir W. Alleno filmuose – pasirinkta lengva džiazo muzika.
„Kaip tapti žvaigžde Brodvėjuje“ – visai smagi, W. Alleno stiliaus komedija, bandanti pri(si)minti auksines Holivudo komedijas. Žiūrovams dažnai leidžiama „žinoti“ daugiau, nei žino personažai, todėl siužetas kartais tampa nuspėjamas, bet tai tuo pačiu tampa viena iš priemonių, kuriomis kuriamas šio filmo komiškumas. Kitos – be abejo, dialogai, pakankamai ryškūs personažai ir komplikuoti ryšiai tarp jų, kuriuos režisierius sudėlioja aiškiai ir žiūrovams neleidžia pasiklysti. Prie viso to pridėjus neprastą aktorių komandą gausime visai neblogą lengvą filmą. Tačiau jei iš P. Bogdanovichiaus tikitės kokio nors savito požiūrio, stiliaus ar raiškos, tai teks truputį nusivilti, kadangi „Kaip tapti žvaigžde Brodvėjuje“ yra nuo intro iki autro titrų persmelktas W. Allenu.
Patiks, jei patiko: „Kad ir kas benutiktų“, „Kai sutiksi aukštą tamsiaplaukį“ („You Will Meet a Tall Black Strager“, 2010), „360 laipsnių meilės ir nuodėmių ratu“ („360“, 2011 m.)
