Tūnąs tamsoje: trečia dalis

Pirmųjų „Tūnąs tamsoje“ dalių scenaristas, vienas iš kultinio „Pjūklo“ idėjos autorių ir, kas be ko, siaubo žanro genijaus Jameso Wano geriausias draugas Leighas Whannellis, pagaliau ryžosi savo debiutui režisieriaus amplua. Naujas kino kūrėjas, neapsiejęs be paties Jameso Wano patarimų, pristato pačią tamsiausią ir labiausiai pavažiavusią „Tūnąs tamsoje“ dalį, kurioje bus atskleista visa tiesa apie 2010 m. prasidėjusią istoriją.

Apie ką mes čia…

Pasiilgusi savo neseniai į anapus iškeliavusios mamos, Kvin Brener kreipiasi į žinomą ekstrasensę Elisę Reiner, kad ji padėtų susikontaktuoti su jos mamos dvasia. Nepavykęs bandymas sujaukia merginos gyvenimą, kol galiausiai jos kūnas daugiau jai nepriklauso. Pamatęs pablogėjusią merginos būklę, susirūpinęs tėvas nė nenutuokia, jog jo dukra pakliuvo į demonų gniaužtus. Neturėdamas kitos išeities, vyras kreipiasi į paranormalių reiškinių specialistus. Prasideda įnirtinga kova tarp gėrio ir blogio dėl Kvin gyvybės…

Kūrinio vidus

Jeigu pradėsime kalbėti apie šiuolaikinį kiną ir jo siaubo žanro atšaką, į galvą ateina tik viena pavardė – Jamesas Wanas, kuris per kelis pastaruosius metus sugebėjo gerokai išgąsdinti milijonus kino mylėtojų visame pasaulyje su savo „Išvarymu“ ir pirmuoju „Tūnąs tamsoje“. Nors jo filmo „Tūnąs tamsoje“ tęsinys buvo labai laukiamas, jis sugebėjo nuvilti labai prastai vystoma ir supainiota istorija, tačiau pakerėjo gerais siaubo elementais. Tas nusivylimo jausmas išliko iki dabar, todėl einant į trečią, 2010 m. prasidėjusios istorijos dalį, buvau labai skeptiškai nusiteikęs. Ypač, kai už filmo vairo atsistojo režisūroje gana žalias žmogus. Filmas, kaip ir numaniau, manęs nenustebino ir tikiu, jog daugelis žanro gerbėjų taip pat liko nusivylę pamatytu vaizdu.

Filmo scenarijus, kurį parašė juostos režisierius, labai primityvus. Jeigu pirmose dalyse bent jau vyravo įtampa ir nežinomybė, tai čia jos neliko. Viskas labai nuspėjama, o siaubo elementai, kuriais buvo bandoma gąsdinti žiūrovą, tik iš dalies sugebėjo įvaryti nejaukią atmosferą. Jei skaičiuotume, tai vos tik keturiose vietose galima pašokti nuo staigių elementų. Juokingiausia, jog pats įvadas į filmą tęsiasi gerą pusvalandį, per kurį sugebame tik susipažinti su pagrindiniais juostos herojais. Bet ir jų personažai nebuvo išvystyti taip, jog peržiūros metu būtų galima jausti jiems simpatijas ir prijausti dėl pamatytų nesėkmingų aplinkybių susiduriant su piktavaliais demonais.

Juosta pasakoja pirmųjų dalių priešistorę, bet realiai mes sugebame suvokti tik tai, kaip susibėgo paranormalių reiškinių „chebra“ ir kodėl jie pavirto į kostiumuočius. Kaip atsirado demonas, juodoji našlė ir velnias, kurie terorizavo dilogijoje rodomą šeimą, deja, išlieka gilia paslaptimi. Matyt scenaristas nesugebėjo sugalvoti logiško paaiškinimo, todėl ir atsisakė visai imtis šių temų.

Personažų filme ne tiek ir daug ir didžiausias dėmesys atitenka Elisei Reiner, kuri, kaip kokia „vaiduoklių medžiotoja“, pasiruošia astralinėms kelionėms. Kelios jos ištartos frazės sugebės išspausti šypseną, todėl bent jau kažkoks humoras filme atsiras, tačiau, kas ironiškiausia, būtent jos akistata su juodąja našle ir gražus pasiuntimas velniop tampa geriausia viso filmo scena. Kvin personažas labai erzinantis ir neįtikinamas, tačiau jau kas kas, bet jos tėvo atlikimas prasčiausias visame filme. Paranormalių reiškinių vaikinai irgi „skaldė“ juokelius, todėl galima jiems duoti teigiama įvertinimą. Būtent apie juos mes ir sužinome daugiausiai. Kiti veikėjai tušti ir neįdomūs.

Na, ir pabaigai, filmas žiūrisi labai lengvai, todėl to nejaukaus jausmo, kuris buvo antros dalies peržiūros metu, nėra. Sklandžiai, nors ir primityviai papasakota „pradžia“, kuri, atsižvelgiant į siaubo žanro kriterijus, tampa ganėtinai prastu filmu, galėtų ir nepasirodyti kine, o iš karto keliauti į DVD lentynas. Bet, žinant kino studiją „Sony“, tai nenuostabu, juk reikia iš žinomo pavadinimo išspausti viską, kas tik įmanoma, net jeigu tai ir pakenks ankstesniems pasakojimams.

Techninė juostos pusė

Vienintelis puikus dalykas, kuris dar sugeba palaikyti ankstesnių filmų kokybę, tai garso montažas. Nuostabūs garso intarpai ir perėjimas iš vienos scenos prie kitos. Juostos montažas taip pat kokybiškas. Istorija vystoma labai patraukliai ir lengvai, todėl filmo metu netenka nuobodžiauti, net atsižvelgus į tai, jog scenarijus neblizga.

Garso takelis neįsimintinas, ganėtinai blankus ir neturintis svarbios „Tūnąs tamsoje“ ankstesnių dalių kibirkštėlės, galinčios sukelti didelę baimę peržiūros metu. Muziką kūrė tas pats ankstesnių dalių kompozitorius Josephas Bishara, tačiau jo nuosmukis šioje juostoje išties didžiulis. Net sunku patikėti, jog tas pats žmogus kūrė „Išvarymo“ muziką.

Kameros darbas geras. Siaubo epizodai gerai nuteikia, nors jų ir nėra tiek daug, tačiau, kai viena iš pagrindinių herojų tampoma po namus, ar kai šalia atsiduria piktavalis demonas, viskas atrodo labai patraukliai. Dar ta aplinka ir niūrios juostos atmosferos spalvų paletė irgi suteikia žavesio kameros žaismui. Taigi, techninė pusė atrodo žymiai geriau už scenarijų ir pačia režisūrą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aktorių kolektyvas… O aktoriai čia apskritai buvo? Nes pasižiūrėjus visą filmą apima toks jausmas, kad filme vaidino žmonės pakviesti iš gatvės, bet ne aktoriai, kurie bent jau sugeba išspausti kokias nors emocijas.

Stefanie Scott, įkūnijusi savo veikėją Kvin Brener, parodo itin klaikią vaidybą. Jokios baimės ir visiškai jokių emocijų jos veide mes nepamatome. Keli klyksmai ir viskas. Lygiai tą patį galima pasakyti apie jos tėtį vaidinusį Dermondą Mulroney‘į. Netgi juokinga žiūrėti, kaip žmogus visiškai nesijaudina dėl savo dukters. Apskritai, toks jausmas, jog jis nežinojo, kokios juostos filmavimo aikštelėje buvo.

Pats režisierius, scenaristas ir Speko vaidmens atlikėjas Leighas Whannellis atrodė neblogai. Nors jis jau ne pirmą kartą vaidina kine ir būtent, trečią kartą pasirodo šios serijos filmuose, todėl kaip ir jautėsi savo lėkštėje. Angusas Sampsonas ir Lin Shaye, kurie padėjo Spekui gelbėti mergaitę, suvaidino taip pat pakenčiamai.

Didžiausiu pliusu tampa paties Jameso Wano trumpas pasirodymas filmo metu. Tai tikrai buvo nuostabu ir netikėta, todėl už šį pasirodymą pridėsiu vieną balą. Visgi, siaubo žanro genijus ir pirmųjų dalių kūrėjas asmeniškai sudalyvavo filmavime nebūdamas už kadro.

Verdiktas

„Tūnąs tamsoje: trečia dalis“ – tai primityvaus scenarijaus, bet gana lengvai papasakotos siužetinės linijos Leigho Whannellio režisūrinis debiutas. Jis nesugeba įbauginti taip stipriai, kaip tą darė žanro virtuozas Jamesas Wanas, bet tam tikrose vietose sugeba priversti po oda pajusti šiurpuliukus nuo staigių ir taiklių siaubo scenų.