Ji – šnipė

Vulgarių moteriškų komedijų asas, režisierius ir scenaristas Paulas Feigas, 2011 metais padovanojęs sijoninę „Pagirių Las Vegase“ versiją „Sunokusios pamergės“ ir po dvejų metų sukūręs juokingą Sandros Bullock ir Melissos McCarthy tandemo nuotykį „Vienas šūvis, dvi kulkos“, pristato dar vieną jo pamėgtos ir itin geidžiamos Amerikoje aktorės M. McCarthy šou plataus spektro šnipų temos filme apie nevykusios slaptosios agentės misiją gelbstint pasaulį Džeimso Bondo lygmenyje.

Apie ką mes čia…

CŽV gana paprastą ir ne itin įdomų darbą dirbanti ir ofiso planktonu save vadinantį Siuzan Kuper slapčia svajoja ištrūkti iš ją slegiančios patalpos ir leistis į nuotykių bei pavojų kupiną misiją. Taip pat ji neabejinga žaviam, ekscentriškam ir tikram džentelmenui, agentui Bredliui, su kuriuo moteris jau ilgus metus bendradarbiauja būdama jo koordinatore. Tačiau, vieną dieną Bredlio tapatybė yra atskleidžiama ir jis žūsta nuo piktavalės Reinos rankos. Nemaža to, Reina sužino visų ją persekiojančių agentų tapatybes, todėl agentūra neturi kito pasirinkimo, kaip į kovą mesti nepatyrusią Siuzan, kuri trokšta atkeršyti už savo vyriško idealo mirtį…

Kūrinio vidus

Po dviejų super hitais savo tėvynėje tapusių komedijų, režisierius Paulas Feigas pasiryžo gana įdomiam eksperimentui. Jis nusprendė sukurti Džeimso Bondo tipo komišką veiksmo filmą, kuriame visam orkestrui leido diriguoti moteriškai veikėjai. Prisiminus kitus panašios temos filmus, kuriuose nežinomas nevykėlis gauna progą pasireikšti, visados figūravo vyrai, todėl, atvirai šnekant, toks kino kūrėjo žingsnis atrodo lyg šviežias oro gūsis komedijos žanre, apsiribojant šnipų temos ypatumais.

Jau po pirmų scenų atrodo, kad mūsų lauks išties nepamirštama komedija, ir, pasižiūrėjus visą filmą nuo pradžios iki galo, nuomonė nė akimirkai nepasikeičia. Tai itin savo komedine puse patrauklus darbas, kuris savyje sutalpino geriausias šnipų temos tradicijas ir jas pateikė komiškame pavidale. Atrodo, jog kino režisierius pateikė mums puikią progą pasišaipyti iš banalių ir jau nusibodusių žanro perlų, kuriais mus kiekvienais metais maitina įvairiausios kino studijos. Juostą galima laikyti savotiška parodija, tačiau itin kokybiška, kartais net subtiliai pateiktą, kurios tikslas ne tik mus prajuokinti, bet ir duoti suprasti, kaip kvailai atrodo kai kurie veiksmo filmai.

Veiksmo scenų apstu, tačiau ir jos, nors suteikia adrenalino pojūtį ir prikausto prie kėdės įtampos perpildytomis scenomis, atrodo pernelyg juokingai. Vien jau scena su Riko Fordo rankove ir durų rankena priverčia taip kvatoti, jog pasijauti, lyg įkvėpęs į plaučius linksminančių dujų. Nors, kaip jau rašiau, tai gana kietai atrodančios veiksmo scenos, kurios neatrado nuvalkiotai. Juosta kupina įvairiausių siurprizų, kaip tarkim Verkos Serdiučkos netikėtas pasirodymas įpusėjus juostos rodymui. Režisierius, lygiai taip pat, kaip ir vasario mėnesį „Kingsman. Slaptoji tanyba“ pristatęs Matthew Vaughnas, puikiai pateikė aliuziją į Džeimso Bondo, Džeisono Borno ir Džeko Rajano nuotykius, todėl šioje juostoje mes su kaupu gauname visas geriausias minėtų agentų filmų savybes.

Herojai neerzinantys ir sukurti pagal Bondo šabloną, ypač blogietė Raina, kurios atvaizdas labai teisingai atkartojo pirmuosius Džeimso Bondo blogiečių portretus. Pagrindinė herojė, nors pradžioje filmo šiek tiek erzina, galiausiai tampa išties patraukliu veikėju, už kurį norisi sirgti kovos lauke. Tą patį galima pasakyt ir apie Riką Fordą, kurio brutalumas ir kietai atrodantis įvaizdis suteikė filmui nemažai naudos. Visgi, kietuolis, kuriam kartais nepasiseka, tampa nemažu juostos komiškumo subjektu, leidžiančiu tuo pačiu tobulėti filmo protagonistei. Antraplaniai herojai taip pat nesunkiai įsilieja į bendrą vaizdą, todėl gauname itin gerus šalutinius didvyrius ir taip pat neigiamus veikėjus.

Linksmas, labai pavažiavęs ir nenuvalkiotų juokelių kupinas komedinis Paulo Feigo veiksmo filmas kol kas tampa geriausia metų komedija, tačiau nusileidžianti puikiam „Kingsmanui“, kuris irgi išvystė komedinę ir juodojo humoro perpildytą šnipų temą kine. Na, o kol kas, tai geriausias režisieriaus P. Feigo darbas, kurį bežiūrint šypsena nedingsta per dvejų valandų trukmės peržiūrą. Tikėkimės, kitais metais režisierius mums pristatys ne ką mažiau kokybišką „Vaiduoklių medžiotojų“ moterišką versiją.

Techninė juostos pusė

Filmo pastatymas, kaip ir jo scenarijus, patrauklus akims ir ausims, todėl begirdint išties žvalų ir gerų muzikinių kurinių nestokojantį garso takelį norisi judėti. Jame atsirado vietos tokiems hitams, kaip Mikos daina „Boum Boum Boum“, Verkos Serdiučkos atliekamas linksmas gabalas „Dancing Lasha Tumbai“, Iggy Azalea kūrinys „Bounce“ ar grupės Kiss legendinė daina „Hearts Revolution“. Kitų muzikinių kompozicijų dėka gaunama pakankamai puiki įtampos nestokojanti atmosfera, todėl ir pats veiksmas nuo pradžios gerai prikausto prie sėdimos vietos. Garsas taip pat sutvarkytas gerai, kad žiūrovai galėtų kino salėje pajusti savo kailiu kiekvienos iššautos kulkos garsą.

Operatorius pasidarbavo neblogai, tačiau drebančios kameros efektas kai kuriose vietose neatrodė itin geras pasirinkimas. Nejaugi taip pakerėjo Džeisono Borno stilius, jog buvo norėta sukurti kažką panašaus? Bendrai, panoraminiai vaizdai ir veikėjų susidūrimai vienas su kitu nufilmuoti labai preciziškai.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pagrindiniame vaidmenyje atsidūrusi Melissa McCarthy jau trečia sykį bendradarbiauja su režisieriumi ir tą daro labai gerai. Nors ir kaip nemėgstu šios, švelniai tariant, nutukusios ir savimi patenkintos personos, bet ji sugeba gerai manipuliuoti savo išvaizda ir prisitaiko prie bet kokio vaidmens. Šiame filme ji minimaliai erzina, na, tik pradžioje, o toliau ji evoliucionuoja į gana patrauklų herojų.

Visgi, didžiausia šio filmo pažiba tampa veiksmo žanro specialistas, šiknaspardis Jasonas Stathamas, debiutuojantis komediniame amplua. Ir, tiesą pasakius, jam puikiai sekasi vaidinti tokį komišką veikėją, kaip Rikas Fordas. Brutalus, bekompromisis vyriškis, kuriam kas kart prireikia Siuzan pagalbos.

Gražuolė Rose Byrne ir žavusis Jude‘as Law taip pat spindi. Įdomūs ir daugiasluoksniai veikėjai, kurie ne ką mažiau prisideda prie bendros filmo kokybės kartu su pagrindiniu McCarty/Statham duetu. Be jų juostoje galima pamatyti ir Moreną Baccarin suvaidinusią paslaptingąją Karen Valker, Bobby‘į Cannavalį, Allison Janney CŽV agentūros vadovės vaidmenyje. Taip pat filme prajuokino ir Curtis „50 Centas“ Jacksonas bei Verkos Serdiučkos pasirodymas.

Verdiktas

„Ji – šnipė“ – tai nuotaikingas ir nenuvalkioto siužeto šnipų temos komedinis veiksmo projektas, kuriame per beveik dviejų valandų trukmės rodymo laikotarpį sunku atsivėpti nuo nesibaigiančios juoko bangos, smagaus veiksmo pateikimo ir, žinoma, pagrindinių juostos herojų kuriozinių situacijų, pašiepiančių visa tai, kuo mes grožimės bežiūrėdami rimtus filmus apie nelengvą slaptų agentų gyvenimą.