Garth Ennis yra komiksų autorius, tiksliau, nelabai laimingas komiksų autorius. Jo darbai yra tiek persmelkti smurtu, kad keista, jog lieka vietos siužetui. Užtat žudynių scenos yra pilnos pačių smulkiausių žiaurių detalių. Jei kas nors įdėtų tiek pastangų į torto kepimą, kiek Garth Ennis įdeda į smurtą, valgytojams sprogtų galvos. Tokia kruvina masturbacija ir gena žiūrovus į filmus, kaip „San Andreas“, arba bent jau jo kūrėjus į filmavimo aikšteles.

Dwayne‘as „Uola“ Johnsonas (kartais filme vadinamas Los Andželo gelbėtojų vadu Rėjumi) yra gelbėjimo sraigtasparnio pilotas, išsaugojęs daugiau nei 600 gyvybių, bet ne savo santuoką. Būsima buvusi žmona Emma (atmetimo reakciją iškart sukelianti Carla Gugino) rašalui nuo skyrybų dokumentų nenudžiūvus kraustosi pas šiknių architektą Danielį Ridiką (dėl „Fantastiško ketverto“ amžiams prasikaltęs Ioanas Gruffudas). Dukra Bleik (anime akių sindromo auka Alexandra Daddario) norėtų dar paiškylauti su tėvu prieš išvykdama į universitetą, bet dėl nekaip susiklosčiusių aplinkybių, į San Franciską turi keliauti su Danieliu. Ten ji susipažįsta su drovuoliu darbo pas Ridiką ieškančiu Benu (Hugo Johnstone-Burtas) ir jo jaunuoju broliu, būsimuoju „ladykiller“ Oliu (Artas Parkinsomas). Taip pat, filme esantis Paulas Giamattis vaidina labai svarbų žemės drebėjimus tiriantį mokslininką, su kuriuo veikėjai nesusitiks, bet kuriam teks labai dažnai sakyti „Manėt šitas drebėjimas buvo didelis? Mano kompiuteris rodo, kad bus dar blogiau“.

Kodėl ta pastraipa ilga kaip šimtmečiai ir stora kaip tavo mama? Todėl, kad filmas mus iš anksto perkrauna veikėjais. Na, niekas nėra šventas, mano bandymai rašyti fantastiką irgi kenčia nuo to, kad prikuriu tiek daug žmogelių, kad sunku juos tinkamai prižiūrėti. Kita vertus, niekas man už tai nemoka milijonų. O čia vienu metu reikia rūpintis Rėjum, jo žmona (kuri dar minutę turi pašnekėt su iš odos maišo bandantį išsiveržti skeletą primenančia Danielio seserim), Bleik ir ja rūpintis priskirtais britais (kaip moteris be vyrų), seismologu, kuriam nieko neatsitiks (dar pats pasako, kad institutas yra gal saugiausia vieta) ir dar Danieliu.

Kodėl bliamba rūpintis Danieliu? Todėl, kad Rėjus nenorėtų išsiskirti su žmona, o tai jau ir mirties nuosprendis jos naujam vyrui. Tačiau scenaristas labai nori su juo pažaisti. Iš pradžių Danielis tik šiaip naujas vyras, tada dar lyg ir bandoma jį humanizuoti, o galiausiai nusprendžiama labai pabrėžtinai parodyti, koks jis yra blogas žmogus, kuriam reikia numirti. Filme su juo tąsomasi tikrai per ilgai: trys scenos be jokių kitų veikėjų ir tik tam, kad galiausiai jis žūtų ir mes dėl to jaustumėmės gerai. Gali būti, kad kūrėjai vienu metu suprato, kad ta scena, kurios metu jis išsigando ir paliko Bleik, kaip ir pateisina jo poelgį, todėl reikėjo būtinai suvaryt argumentą žiūrovui į smegenis. Nes nesupras kitaip!

O pats filmas mėgaujasi mirtimi. Jei Michael Bay visus „Transformerių“ sprogimus ir šviesos blyksnių efektus pakeistų atsitiktinėmis mirtimis, tai gal pasiektų panašų lygį. O čia tik žvilgt Rėjus per sraigtasparnio langą – ir krenta fūra nuo tilto tolumoje. Bėga Ema griūvančiu stogu, tai mes dar matome, kaip gatvėje apačioje mašina įsirėžia į bėgančių žmonių minią. Kiek anksčiau pati veikėja stebėjo restorano virtuvėje degantį virėją, o tada žmogelį, kuris krito lifto šachta, kabinos iš paskos sekamas. Ir taip toliau, ir be galo be krašto. Šitaip filmo pradžioje taškant žmogelius kairėn dešinėn, ties pabaigos cunamiu bandoma juos humanizuot, matai, emocinio įsitraukimo reikia. Tad, bangai nešant kruizinį lainerį, mes jos šešėlyje matome senukus, kurie, supratę savo situacijos beviltiškumą, apsikabina. Ei, suveikė „Titanike“, tai kodėl ne čia?

Bet tai foninės smulkmenos. Pasaulis juk sukasi aplink veikėjus ir tik apie juos. Viskas visada yra po ranka. Štai jums gaisrinės mašina, kuria nesidomi minios pro šoną plūstančių (ir gal kartais plėšikaujančių) žmonių, ir kurios nesaugo minią kreipiantys kareiviai. O ten, už kadro ribos, stovi guminė uosto patrulio valtis, pilna degalų, ir vienu savo varikliuku galinti užvaryti į cunamio viršūnę.

Kalbant apie tą kateriuką… Beveik užkopus ant anonso cunamio keteros virš mūsų herojų pasirodo krovininis laivas. Ir ne šiaip, o su besisukančiais motorais: tris kartus baisiau! O išvengus motorų nuo laivo pradeda kristi konteineriai, kaip žaidime! Trūksta, kad būtų sproginėję ir mėtę ryklius. Ši vieta puikiai iliustruoja dvi filmo problemas: iš karto išsprendžiamos įtampą kuriančios situacijos, o visos pauzės tarp dialogų užpildomos katastrofomis, kurios kaip ir turėtų kelti įtampą, bet nekelia.

Kitaip tariant, niekad nereikia bijoti dėl pagrindinių veikėjų. Rėjus nutupdo degantį sraigtasparnį į drabužių parduotuvę, kai staiga ant jo ir Emos pradeda tekėt degalai. O, ne, „sraigtas“ sprogs, reikia bėgti?! Ne, sraigtasparnis nesprogsta, niekas nedega. Tai gal degalais persunkti rūbai bus svarbūs vėliau?! Ne, vos išlipę iš sraigtasparnio jie nelėtindami žingsnio griebia naujus aprėdus iš lentynų. Reikia keliaut toliau? Prašom, lauke plėšikai krauna plazminius televizorius į sunkvežimį. Į jau vogtą sunkvežimį, su paslaugiai kabančiais užvedimo laidais.

Filme būtų mažiau konfliktų tik tuo atveju, jei Rėjus būtų radęs Bleik per pirmas penkias drebėjimo minutes.
O kadangi filmas nesugeba taip generuoti dramos, tai visus tarpus tarp dialogų jis užpildo veiksmu taip desperatiškai, kaip Youtube žaidėjas čiauška nesąmones tada, kai nesugalvoja ką pasakyti apie žaidimą. Rėjus informuoja, kad sraigtasparniu dar pusantros valandos iki San Fracisko – užsidega variklis. Bleik ir chebra galiausiai nutarė kur eiti – įvyksta dar vienas drebėjimas. Rėjus su Ema iššoko iš lėktuvo parašiutu ir nusileido vidury miesto – tai dabar sugrius dangoraižis, kad būtų daugiau įtampos. Filmas visiškai netiki žiūrovo galimybe susikoncentruoti ir realiai žvangina jam raktais prieš akis, kaip kokiam kūdikiui.

Ir pačioje pabaigoje matome į naują San Francisko įlanką plaukiančius visokiausius laivus, net iš Kanados, norint tuo parodyti, kad visi kartu pergyvens katastrofą. Jei to neužtenka, tai ant dingusiųjų tvorelės (kiekvienam filme po 9/11 tokios reikia) yra kartoninis užrašas, kad taip, kartu įveiksim visa tai. Dar šone meldžiasi už rankų susikibęs ratelis – nu ir kaip kitaip filme, kur Dievo vardas be reikalo vartojamas buvo dažniau nei porno. Ir, kad nepamirštume kas išgyveno katastrofą, gelbėtojai ant Auksinių vartų tilto lėtai ir dramatiškai išvynioja JAV vėliavą. Tai matai ir esi tikras: kokie vokiečiai tokios katastrofos neišgyventų.

„San Andreas“ nėra labai geras filmas: veikėjų čia yra per daug ir dauguma jų nėra simpatiški. Problemos išsprendžiamos vos tik atsiranda, o siaubinga ir baisi stichija žudo tik nereikšmingus veikėjus. Vienintelis privalumas yra tame, kad filmas nėra visiškai nuobodus, kitaip nei koks „Fantastiškas ketvertas“.

Niekad neatleisiu Ioanui Gruffudui.

5
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
4.0
Režisūra
4.0
Kinematografija
4.0
Garso takelis
4.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
6.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. M / 2015 birželio 1

    Jau tiek spoilų recenzijoje, kad… ir kam taip reikia?

  2. ho ho ho / 2015 birželio 1

    ??? Kas čia per recenzija? Atleiskit, aš neesu tikra specaliste ar kažkas panašaus, bet man pasirodė, jog recenzija yra niekam tikusi..“Kodėl bliamba rūpintis Danieliu?“ Kas čia dabar??? Kur atskiros pastraipos kurios apsako butent vieną pasirinkta dalyką, kaip pvz: aktoriai, techininė puse, garso takelis??? Būtu daug maloniau skaityti.

  3. Edvinas / 2015 birželio 1

    Sveiki,

    Įprastai nekomentuoju, bet nesusilaikiau. Į šį puslapį užsuku paskaityti kokybiškų apžvalgų, tačiau ne tokių paistalų. Filmo dar nemačiau, tačiau šito komentaro liežuvis neapsiverčia pavadinti apžvalga. Pasijutau, kaip pakliuvęs į linkomanijos komentarų skiltį, kur kiekvienas idiotas savo nuomonę pateikia kaip neginčijamą faktą.