Pirmoji „Aukštos klasės“ dalis buvo vienas iš tų niekaip nenuspėjamų ir itin džiaugsmingų kino pasaulio siurprizų. 2012 metais pasirodęs filmas, su santykinai mažu biudžetu staigiai tapęs neįtikėtina finansine sėkme, buvo pavyzdys, kaip energija ir ritmas sugeba nubraukti visas filmo klaidas. Niekas „Aukštos klasės“ nevadino šedevru ar neeiliniu miuziklu, pasakojančiu apie koledžuose vykstančius a capella konkursus, tačiau iki šiol sunku surasti tą filmą mačiusį žmogų, kuriam „Aukšta klasė“ stipriai nepatiko. Net geriausi kino kritikai tuomet mekeno nežinodami, kaip vertinti dėl paprasto džiaugsmo suteikimo egzistuojantį filmą, kadangi jis yra atskiroje grynos pramogos kategorijoje.
„Aukšta klasė 2“ nebando daryti kažko drastiškai skirtingo, nes jeigu kažkas pasisekė vieną kartą, ką nors keisti būtų neprotinga. Filmas, kurį ir vėl parašė Kay Cannon, seka nenugalimomis tęsinių tradicijomis, kai antrojoje dalyje visko turi būti daugiau, galingiau, ryškiau ir įspūdingiau. Kaip ir su kitais filmais, taip ir su „Aukšta klase 2“ tai reiškia, kad išryškėja ir geriausios, ir blogiausios originalo savybės.
Filme yra dar kartą pasakojama apie Bardeno universiteto a capella dainuojančių merginų grupę. Kaip ir su serialais apie paauglius, nekreipiančius dėmesio, kad įpusėję trečiąją dešimtį jie vis dar sėdi mokykloje, taip ir čia niekam nėra per daug įdomu, dėl ko merginos taip ilgai mokosi universitete ir vis dar yra užsivedusios dainavimu. Filmo pradžioje jos yra pasiekusios savotišką šlovę, tačiau, apsikvailinusios prieš JAV prezidentą, yra nušalinamos nuo dainavimo įvairiuose konkursuose. Vienintelis jų išsigelbėjimas – galima pergalė a capella pasaulio čempionate. Gan tradiciška.
Svarbiausia, kad filmas tai supranta. Scenarijus yra prikimštas dialogų, karts nuo karto atkreipiančių dėmesį į tai, kad didysis filmo siužetas yra gan banalus ir tiesmukiškas. „Aukšta klasė 2“ sugeba pasišaipyti ir iš pirmo filmo, atkreipiant dėmesį į protu nesuvokiamą a capella populiarumą ir itin uždarą pagrindinių veikėjų gyvenimą.
Pats humoras šiame filme yra kur kas išraiškingesnis ir turintis mažiau subtilumo nei pirmojoje dalyje, tačiau dažnai dėl to ir atsiperkantis. Storąją Eimę įkūnijančios Rebel Wilson improvizaciniai sugebėjimai čia stebina eilinį kartą, kai savo nusišnekėjimais ir keistais manierizmais ji sugeba įsiterpti kiekvienoje scenoje ir pateikti ganėtinai paprastą, bet kartu ir efektingą fizinį humorą. Tiesa, pirmame filme saikingai naudotas veikėjų šaipymasis iš Eimės storumo čia su subtilumu neturi nieko bendro ir perauga į paprastą tyčiojimąsi, dėl ko smagiau nepasidaro.
Visgi komedijos prasme čia žiba ne pagrindinės veikėjos, o trumpam pasirodantys veikėjai ir juos įkūnijantys aktoriai. A capella konkursus apžvelgiantis komentatorių duetas, sudarytas iš aktorių Johno Michaelo Higginso ir Elizabeth Banks (kartu režisavusios ir patį filmą), yra bene geriausia filmo dalis. Aiškiai nesubtiliais ir visus stereotipus užkabinančiais juokais besisvaidantys komentatoriai tai daro su visišku pasitikėjimu savomis jėgomis, dėl ko jų nešvankybės palieka nemenką įspūdį. Minimalistinį dainų konkursą savo namuose surengiantį turtuolį vaidinantis Davidas Crossas savo atmestinos komedijos talentą čia taip pat pademonstruoja itin galingai.
Ir net jeigu juoktis filme yra iš ko, „Aukšta klasė 2“ stengiasi sukurti dramą ir, didžiąja dalimi, kūrėjams tai nepavyksta. Pirmoji dalis veikė dėl to, kad ji nesijaudino veikėjų plėtojimu – filme buvo dainavimas, šalia jo – pagrindinės veikėjos meilės istorija, ir to užteko. Dabar yra norima išsiplėsti kuo toliau. Pagrindinė veikėja Beka (akt. Anna Kendrick), pradedanti rūpintis savo ateitimi, nusprendžia įsidarbinti įrašų studijoje bei mokytis prodiusavimo. Istorija logiška, ateitimi (ypač ta, apie kurią buvo kalbama pirmojoje dalyje) reikia pasirūpinti. Tačiau tai niekur neveda. Bekos istorija egzistuoja tik dėl to, kad turėtų šiek tiek emocinės įtakos filmo pabaigai, kas atrodo per daug pritempta ir banalu. Įrašų studijos istorija, tiesa, eilinį kartą veikia dėl humoro, kai Bekos bosas (įkūnijamas visuomet energingo Keegano-Michaelo Key) šaiposi iš hipsterių, apgailėtinų padėjėjų ir net filme pasirodančio Snoop Doggo.
Ši istorija panaši ir į tai, apie ką A. Kendrick kalbėjo ne viename savo interviu – jai įkyrėjo vaidinti miuzikluose ir ši siužeto linija buvo tarytum filmo kūrėjų bandymas suteikti jai pastaruoju metu įprastą draminį vaidmenį, tačiau tai visiškai nepasisekė. Beka vis dar buvo viena neįdomiausių filmo veikėjų, besiskundžianti savo gyvenimu ir tarytum kartojanti pirmojo filmo ritmą, kas yra tiesiog nelogiška. Ir tai reiškia daug, kadangi kitos pagrindinės veikėjos yra absoliučiai paviršutiniškos ir besielgiančios pagal savo kelių žodžių apibūdinimus. Yra jau minėtoji storulė, gražuolė (akt. Alexis Knapp), rėksnė (akt. Brittany Snow), naujokė (akt. Hailee Steinfeld), meilės objektas #1 (akt. Skylar Astin), meilės objektas #2 (akt. Ben Splatt) ir panašiai. Pirmojoje dalyje veikėjų paviršutiniškumas irgi matėsi, tačiau ten vyko pakankamai dalykų, kad į jį nereikėtų kreipti dėmesio. Dabar filmo kūrėjai persišovė sau koją kurdami dramas ir romantines istorijas ten, kur jų niekam nereikėjo.
Nes galiausiai, kaip ir pirmojoje dalyje, taip ir čia viskas slypėjo muzikoje. Ir „Aukšta klasė 2“ šia prasme nenuvylė. Net ir prasčiausios bei banaliausios pastaruoju metu išpopuliarėjusios dainos šiame filme skambėjo energingai, o a capella lydimi muzikiniai numeriai buvo kur kas sudėtingesni nei anksčiau. Muzikos prasme filme viskas atrodė tikrai solidžiai, kartu su išgalvota vokiečių grupe „Das Sound Machine“, veikiančia itin darniai ir sukeliančia įtikinamą grėsmę pagrindinėms filmo veikėjoms. Muzikinės kovos filme tikrai efektingos, ypač ta, kuri pasirodo įpusėjus filmui ir yraprikišta įvairaus kalibro kino bei sporto žvaigždžių, ir smagumo faktorius čia galbūt ir didesnis nei pirmojoje dalyje. Vienintelis muzikinės pusės priekaištas – specialiai šiam filmui sukurta daina, juostos metu atliekama ne vieną kartą. Po neįtikėtinos pirmoje dalyje atliktos dainos „When I‘m Gone“ sėkmės suprantama, kad filmo kūrėjai norėjo sukurti tikrą hitą ir nesunkiai susirinkti pinigus, tačiau nuolatinis tos dainos kišimas ir tariamas emocionalumas buvo stipriai perspaustas.
Kaip ten bebūtų, „Aukšta klasė 2“ sugebėjo patenkinamai pratęsti savo pirmtako sėkmę. Kaip ir anksčiau, jeigu į filmą eisite kaip į dramą ar netgi į romantinę komediją, veikiausiai liksite nusivylę jo paviršutiniškumu ir banalumu. Tačiau jeigu į jį eisite dėl paprasto laiko praleidimo, energingų muzikinių numerių ir paprastos bei efektingos komedijos, pagardintos geriausiais antro plano aktoriais ir įvairių žvaigždžių pasirodymais, viskas bus gerai. Toks E. Banks režisūrinis debiutas tikrai nėra prastas.
