Pelenė

Tituluotas režisierius, keturiems Oskarams nominuotas britų kino kūrėjas Kennethas Branaghas, atsiribojęs nuo nepriklausomo kino jau trečią kartą iš eilės po 2011 metais pasirodžiusio pirmojo „Toro“ ir prieš metus kinuose debiutavusio naujojo CŽV analitiko „Džekas Rajanas: šešėlių užverbuotas“ perkėlimo į didžiuosius ekranus, pristato dar vieną, visiems puikiai žinomos studijos „Disney“ pasakos motyvais paremtą vaidybinį filmą, kardinaliai besiskiriančią nuo tų juostų, kurias studija buvo pristačiusi nuo 2010 metų, pradedant „Alisa stebuklų šalyje“.

Apie ką mes čia…

Mirus Elos mamai, jos tėtis neužilgo susiranda naują žmoną – ponią Tremainę. Moteris į namus atsiveda dvi savo dukras – Anastasiją ir Drizelą, kurios iš karto pajaučia neapykantą savo naujai sesei. Mergaitė iš namų šeimininkės pavirsta į tarnaitę, kuri turi įvykdyti visas savo pamotės ir jos dukrų užgaidas. Visą laiką dirbdama sunkius darbus, mergina būna išsipurvinusi pelenais, todėl piktosios seserys jai duoda pravardę Pelenę, kad ji dar geriau žinotų savo paskirtį namuose. Tačiau Ela nenusimena. Ji jaučia, kad jos gyvenimas netrukus pasikeis…

Kūrinio vidus

Tradiciškai, kas metus studija „Disney“ dovanoja savo žymiausioms animacinėms pasakoms naują kvėpavimą, ir tuo pačiu nudžiugina milijonus gerbėjų visame pasaulyje. Visgi ne kiekvienas iš mūsų yra matęs klasikinius „Pelenė“, „Alisa stebuklų šalyje“, „Miegančioji gražuolė“, „Ozo šalies burtininkas“ animacinius filmukus, ypač, jeigu kalba eina apie šiuolaikinius vaikus, kuriems 2D piešta animacija nepadaro jokio įspūdžio. Tokiais bandymais studija vėl prikelia savo žymiuosius pasakojimus, o kartu su jais sudomina šiuolaikinį žiūrovą, kuris galbūt po vieno arba kito filmo peržiūros pradės domėtis ankstesniais, studiją iškėlusiais darbais.

Taigi, taigi… Prieš metus pasirodžiusi „Piktadarės istorija“ daugeliui žiūrovų nepaliko didžiulio įspūdžio, todėl studija „Disney“ šį kartą kardinaliai pakeičia istorijos koncepciją. Pirmiausia, filmas nors ir skleidžia pasakišką atmosferą ir turi klasikinį istorijos pamatą, tačiau bendras vaizdas priartinamas prie tikrovės, tiksliau, magiškos tikrovės, kurioje dominuoja prašmatnios dekoracijos, o ne kompiuteriniai efektai. Tas iš karto nudžiugina akis ir leidžia pasinerti į tikroviškumu dvelkiantį „Pelenės“ pasaulį, kurį mes taip puikiai žinome ir prisiminame iš vaikystės.

Filmas, kaip ir visos klasikinės pasakos, turi stiprų ir pamokantį moralą, jog net ir maži stebuklai sugeba atnešti didesnę laimę už didžiausius pasaulio turtus, o godumas kaip visada sunaikina žmogų tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Tad geriau apsiriboti tuo, ką gyvenime turi, o tiksliau – sveikatą, meilę ir draugus. Lygiai taip pat filme kupina užuominų į kitas „Disney“ pasakas, kurias atskleisti žiūrovas turi pats, todėl toks žaidimas filmo peržiūros metu irgi yra dar viena gudriai apgalvota filmo režisieriaus pramoga. Mano paminėta meilė filme sudaro labai didelį pamatą, todėl Pelenės ir Princo santykių vystymasis puikiai atspindi šiuolaikinį pasaulį, kuriame dominuoja grožio kultas. Žmonės pamiršta, jog net ir angliukas, kai jį gerai apdirbti, gali tapti neįkainojamu deimantu. Režisierius kelis kartu tai pabrėžia šiame filme, todėl Pelenės misija turi gana asmeninę potekstę visoms merginoms, kurių neįvertina vyrai, matantys vien tik išorinį grožį.

Personažai išdirbti labai gerai, matome ir piktas seseris Anatstasiją su Drizelą, kurios apkartina Pelenės gyvenimą. Iš jų galima išties nemažai pasijuokti, nes jos pristatytos kaip veidmainės kvailelės. Pamotės Tremainės paveikslas labai įspūdingas. Viso filmo metu galime įžvelgti kelis jos veidus, lygiai taip pat, kaip kokio nors politiko prieš rinkimus, ir po jų. Pelenės pateikimas labai natūralus ir mielas akims, šiek tiek naivus, bet kartu ir kvepiantis optimizmu. Ji simbolizuoja viltį, todėl bežiūrint filmą jaučiama viltis ir noras, kad gėris triumfuotų. Keista, nes visgi lyg ir žinai, kaip pasibaigia pati pasaka, tačiau būtent dėl pagrindinio personažo pateikimo būdo galima pajusti nerimą ir vienintelį norą – kad ji būtų laiminga. Kiti veikėjai galbūt ne taip išraiškingai pateikti, tačiau tiek Princas, tiek Elos tėtis irgi spinduliavo pozityvumu.

Jeigu lyginti su kitomis „Pelenės“ adaptacijomis, arba tiksliau, vizijomis, tai galima teigti, jog šis bandymas po 1950 metų trims Oskarams nominuoto animacinio filmo yra pats geriausias ir tiksliausias klasikinės, vaikų pamėgtos pasakos atspindis. Filme netrūksta žavaus humoro, dramatizmo, tam tikros įtampos bei puikaus ir nuotaikingo nuotykio pasakiškame pasaulyje. Juostos peržiūra labai žvali, nėra neišbaigtumo jausmo, o ir per dvi valandas rodymo filmas nepabosta ir sukelia vien tik teigiamas emocijas. Į filmą drąsiai galima vesti vaikus ir su visa šeima patirti išties nuostabius įpūdžius. Tai lyg atgaiva sielai po kompiuteriniais efektais pasislėpusių ir jokio nuoširdumo neturinčių „Ozas: didingas ir galingas“, „Snieguolė ir medžiotojas“ filmų, o taip pat ir režisieriaus triumfas, kuris nuo 2011 metų ir „7 dienos ir naktys su Marilyn Monroe“ nesukūrė nieko įsimintino.

Techninė juostos pusė

Kaip jau ir buvau sakęs, vienu svarbiausiu šios juostos akcentų buvo nepriekaištinga vizualinė pusė, į kurią įėjo labai prabangios dekoracijos ir prašmatnūs, kvapą gniaužantys veikėjų apdarai. Vien Pelenės suknelė verta plojimų, lygiai taip pat, kaip ir Princo rūbai, o ką jau kalbėti ir apie moliūgo formos karietą ir natūraliai atrodančius kraštovaizdžius. Ir, kas įdomiausia, specialieji efektai, kurių šiame filme labai mažai, nesugadina visos tikroviškumo magijos ir teatrališkumo, kuriuo turėtų didžiuotis juostos kūrėjai. Lygiai taip pat, filmas neturi jokio 3D, kuris, manau, tik sugadintų visą pasakojimo spalvingumą.

Visą vizualų stebuklą paryškina ir pasakiškai skambančios muzikinės filmo kompozicijos, kurias parašė dviem Oskarams nominuotas britų kompozitorius Patrickas Doyle‘as. Kiekvienas juostos skambesys nuo pradžios iki pat finalo nukelia į išties romantinį svajonių pasaulį, kuriame galime sutikti žavius princus, princeses ir pajusti ore dvelkiančią magišką atmosferą.

Kameros darbas, kurį įgyvendino geras režisieriaus bičiulis, dirbęs su juo prie „Toro“ ir neseniai džiuginęs visus kino mylėtojus meistrišku darbu filme „Lokas“, kiprietis Harisas Zambarloukosas, irgi vertas plojimų. Visgi apčiuopti kiekvieną istorijos milimetrą ir nepraleisti mažiausių detalių, kurios sudaro tikrai nemažą pamatą istorijos prašmatnumui, ne kiekvienas gali.

Juostos siužetinės linijos pateikimas vystomas nenuobodžiai, o ir pats istorijos kitimo procesas įtraukia ir nepaleidžia iki pat finalinių titrų, todėl už juostos montažą atskira padėka. Taip pat galima pagirti garso montažą, kurio įtaka svarbiausiose juostos vietose atnešė daug įtampos, džiugesio ir kartu liūdesio.

Aktorių kolektyvinis darbas

Šį kartą pradėsiu ne nuo pagrindinio vaidmens atlikėjo, o nuo antro plano herojės, kuri sukūrė žymiai efektingesnį personažą. Kalbu apie nuostabiąją, dviem Oskarais apdovanotą Cate Blanchett. Aktorė sukūrė puikų klasikinės antagonistės vaidmenį, kuris žavi savo manieromis, kalbėsena ir įvaizdžiu. Ja nuo pat pradžių galima patikėti, jog ji yra veidmainystės karalienė. O dar ta plati ir ciniška šypsena… Tiesiog puikus režisieriaus sprendimas pakviesti Cate Blanchett į šį filmą.

Pagrindinį filmo vaidmenį atliko dvidešimt penkerių metų aktorė Lily James, kuriai labai tiko vaidinti naivią, bet nenusiviliančia gyvenimu mergaitę. Jai savo meilę padovanoja žavusis Princas. Ne toks įsimintas veikėjas, kaip ponia Tremainė, tačiau tai jau yra aktorės bėda, nes ji nespinduliuoja tokia charizma, kaip Cate Blanchett.

Žavųjį princą suvaidinęs Richardas Maddenas jautėsi kaip ne savo kailyje, tačiau laikui bėgant, jo personažas pradėjo kisti, kaip ir pati Pelenė, todėl aktorius įgavo daugiau drąsos ir pasitikėjimo savimi. Jis pagyvino savo personažą gana neblogomis replikomis ir emocionalumu. Patikėjau, kad jis iš tiesų buvo įsimylėjęs Elą.

Antraplaniuose vaidmenyse dar daugiau puikių aktorių, kaip buvusi Timo Burtono žmona Helena Bohnan-Carter, kuriai atiteko gerosios krikštamotės vaidmuo. Įdomu, jog aktorė prieš penkerius metus suvaidino kitoje „Disney“ pasakoje, kur jai atiteko blogietės vaidmuo. Taip pat filme pasirodė nuostabioji ir visada žavi Hayley Atwell Pelenės motinos vaidmenyje. Jai talkino Benas Chaplinas, atlikęs sutuoktinio, Elos tėčio vaidmenį.

Taip pat juostos metu galima pamatyti ir tokius ekrane žinomus veidus, kaip Stellaną Skarsgardą, Honso Anozie ir Dereką Jacobį karaliaus amplua. Visas aktorių kolektyvas stengėsi ir jiems pavyko sukurti išties gražų ir profesionalų filmo personažų pavidalą.

Verdiktas

„Pelenė“ – tai šiuolaikinė ir gana natūraliai perteikta klasikinės studijos „Disney“ pasakos motyvais paremta istorija, kurioje visos eigos metu netrūksta nei stulbinančiu dekoracijų, nei kvapą gniaužančių personažų kostiumų, nei pamokančios siužetinės linijos, nei geros aktorių vaidybos, nei ausims malonios muzikos. Visa tai galiausiai sudaro vieną stiprų pamatą ir padaro iš šio filmo pačią geriausią mūsų dienų ekranizuotą pasaką.