Amerikietis Scotas Armstrongas kino kūrėjų aplinkoje yra žinomas kaip prodiuseris ir scenaristas. Gal ir ne ypatingo ryškumo, bet apie tokius projektus kaip „Kalyje“ („Road Trip, 2000 m.), „Starskis ir Hačas“ („Starsky & Hutch“, 2004 m.), „Pagirios Tailande“ („The Hangover Part II“, 2011 m.) dauguma puse ausies esame girdėję. Tad štai tokių tai antrarūšių Holivudo komedijų scenaristas S. Armstrongas nusprendė savo jėgas pamėginti ir režisūroje. Be reikalo. Nes šiuo atveju klasikinė formuluotė „pažiūrėkime, kas iš viso to išėjo“ yra bevertė, kadangi žiūrėti nėra į ką.

Trys draugeliai – Nardo (akt. T. Middleditch ), Džeisonas (akt. T. J. Miller) ir Evanas (akt. Adam Pally) – švenčia pirmojo bernvakarį išnuomotame vagonėlyje su tokiu kiekiu žolės, kad užtektų pašerti arklį. Taigi gerokai apsirūkiusiam Nardo susigromuliuoja beveik filosofinis klausimas, ar jis teisingai elgsiąsis vesdamas savo mieliausiąją Treisę (akt. Shanon Woodward) ir savo abejonėmis jis pasidalija su draugais. Džeisonui to tik ir tereikia, ir, traukiamas už liežuvio, Nardo ima skaičiuoti argumentus „už“ ir „prieš“ vestuves. Džeisonas tai palaiko pakankamu įrodymu, jog įsitikintų, jog reikia draugą apsaugoti nuo kvailystės, kurios jis gailėtųsi visą likusį gyvenimą. Tad jei vestuvių dieną Nardo jau prašviesėjusia galva ir plačia šypsena pastoriaus akivaizdoje laukia savo mylimosios, Džeisonas negali šito taip ramiai palikti, todėl, nusprendęs, kad Nardo ir Treisė „netinka vienas kitam“ brutaliuoju būdu nutraukia vestuvių ceremoniją, tuo pačiu ušsitraukdamas visų – o ypač Treisės – pyktį ir panieką. Tačiau Treisė supyksta ne tik ant pusgalvio Džeisono, bet ir ant savo be penkiolikos sekundžių sutuoktinio Nardo, tad viena išskrenda į Meksiką – t. y. ten, kur jaunavedžiai, jei tik ceremonija būtų buvusi sėkminga, būtų kartu keliavę praleisti medaus mėnesio. Nardo tuo tarpu pusę dienos depresuoja, o paskui, Evano paskatintas, leidžiasi paskui Treisę į Meksiką. Evano gyvenimas savo ruožtu nestovi vietoje – viršininkas (akt. Lance Reddick) paskiria jam dalykinį susitikimą pirtyje, o žavi kolegė Elizabeta (akt. Alison Brie), į kurią pusė biuro darbuotojų, įskaitant patį Evaną, varvina seilę, paaiškina, kad tai pranašauja labai tikėtiną paaukštinimą. Deja naktį, Evanui kietai įmigus, iš Meksikos paskambina Nardo, besišaukiantis pagalbos. Taigi Džeisonui, kuris kartu su Evanu nuomojasi butą, nieko kito nelieka, kaip susikrauti miegantį Evaną į šio tarnybinį automobilį ir judėti Meksikos link, nežinia kur nuogo besiblaškančio Nardo gelbėti. Kaip galima nuspėti iš daugybės panašaus kirpimo filmų, misija „Išgekbėk draugą“ paprastuoju būdu nesibaigs, o tik patvirtins aksiomą, kad bėda po vieną nevaikšto. Tad kartą įklimpę į košę draugeliai jos prisiverda tiek, kad vos pajėgia išsrėbti.

„Nubusti Meksikoje“ tai kvaila, lėkšta ir banali komedija. Ir absoliučiai nejuokinga. Tai nykus žiūralas, pilnas seksistinių juokelių ir nepabaigiamų kalbų apie antrą galą, bei visiškai bukų dialogų. Tai filmas, kuriame daug beprasmio lakstymo ir dar daugiau beprasmio spiegimo. Kad bus blogai tampa aišku jau nuo pat pirmųjų kadrų. Tolesnis vyksmo plėtojimas tai tik patvirtina.

Personažai visiškai plokšti, kvaili, vienodi ir neįdomūs. Moteriški personažai veikia pagal nepaaiškinamą fantastinę logiką (ar, tiksliau, visiškai alogiškai pagal bet kokį realistinio elgesio modelį) – S. Armstrongas pasistengia jas sukišti į pačius absurdiškiausius stereotipus. Nors apskritai visas filmas logikos gelmėmis nepasižymi. Pvz., meksikiečiai, vos vos su Nardo slebizuojantys angliškai, tarpusavyje kažkodėl ima kalbėtis būtent šia kalba. Ir šiaip – tegyvuoja apsinešę intelekto nesužaloti nevykėliai – tokiems, žinia, ir velnias pagalvę pakiša.

Aktorių vaidyba niekuo neišsiskiria. Žinoma, toks filmas, kur užtenka garsiai rėkti ir įsijausti į kieto lopo įvaizdį ypatingų aktorinių pastangų nereikalauja. Kita vertus, personažai tokie vienaplaniai ir paviršutiniški, kad kaži, ar net nors koks Oskaro laureatas būtų išspaudęs bent šį tą, ką būtų galima pavadinti pusėtina vaidyba. O šiuo atveju tokių aktorių, žinoma, nebuvo – filme „Nubusti Meksikoje“ vaidina kol kas daugiausia trumpametražiuose filmuose ar televizijos serialuose epizodiškai pasirodantys aktoriai.

Turbūt nestebina ir tai, kad kokių nors pribloškiančių techninių aspektų čia neverta tikėtis. Operatoriaus darbas pusėtinas – vienas kitas panoraminis dykumos ar autostrados kadras atrodo gerai, tačiau tokių ar panašių momentų buvo vos keletas. Montažas vertintinas labiau neigiamai nei teigiamai. Garso takelis vidutiniškas – neskaitant, turbūt, finalinės dainos, kuri, nors ir šokiruojančiai vulgari, tačiau vis tik, ko gero, yra juokingiausias filmo epizodas.

„Nubusti Meksikoje“ – tai nyki, buka, vulgari ir visiškai nejuokinga komedija, pilna visų įmanomų klišių ir stereotipų. Tad jei tik turite kitą pasirinkimą, kaip praleisti pusantros valandos, taip ir padarykite, nes praktiškai bet kas bus geriau už šį visiškai nevykusį S. Armstrongo režisūrinį debiutą.