Ispanų režisierius Jaume Collet-Serra garsėja tamsiais ir stilingai nufilmuotais trileriais. Vienais žymiausių jo kūrinių tapo 2009 metais pasirodęs trileris „Našlaitė“, o juostose „Nežinomas“ ir „Non-Stop“ režisierius bendradarbiauja su mūsų dienų veiksmo žanro specialistu Liamu Neesonu. Autorius pristato dar vieną kvapą gniaužiantį ir įtampos kupiną projektą, kuriame ir vėl visu gražumu galima išvysti „Pagrobimo“ trilogijos žvaigždę.
Apie ką mes čia…
Vieną nelemtą naktį, kad apsaugotų savo atžalą, buvęs mafijos budelis, Džimis Konlonas, nužudo savo geriausio draugo ir Niujorko miesto nusikalstamo pasaulio autoriteto, Šono Magvairo, sūnų. Tuo pačiu jis pasirašo tiek sau, tiek savo sūnui mirties nuosprendį – Džimį pradeda medžioti ne tik Šono pasiųsti žmogžudžiai, bet ir visa miesto policija. Kad įrodytų savo tiesas, herojus pasiryžta stoti į kovą su visais, kurie jam pastos kelią. Džimio ir jo sūnaus laukia bemiegė ir labai įtemta naktis…
Kūrinio vidus
Pasižiūrėjus ankstesnius režisieriaus Jaume Collet-Serra trilerius, kuriuose pagrindinį vaidmenį atliko jo taip mėgstamas Liamas Neesonas, ir išvydus šį naujausią jų bendradarbiavimo vaisių, pasidaro šiek tiek liūdna. Visgi, naujausias filmas kaip diena ir naktis skiriasi nuo „Nežinomo“ bei „Non-Stop“, kuriuose viso filmo metu vyravo intriga. Čia mes gauname tik gerai pristatytą veiksmą, kuris užgožia banalų, nuspėjamą ir ne itin patraukliai vystomos istorijos scenarijų.
Juostos istorija sukasi aplink dviejų tėvų pasipriešinimą. Vienas nori atkeršyti už savo netikėlio sūnaus nužudymą, o kitas nori apsaugoti savo vaiką, kuris stengiasi gyventi dorą gyvenimą. Klišė po klišės, bet ne tai tampa didžiausia filmo problema – jau nuo pat pradžios galima nuspėti juostos pabaigą. Visiškai nėra jokios intrigos – viso filmo metu stebima, kaip pagrindinis veikėjas tampa kietu šiknaspardžiu, kurio negali sužaloti joks priešininkas. Gal ir neblogai, bet pripažinkime, jog tokių filmų „prikepta“ tiek, jog norėtųsi iš duoto žanro ir pačios keršto temos ko nors originalesnio.
Pats veiksmas susižiūri gerai, efektingų scenų taip pat netrūksta, tačiau kartas jaučiasi, jog įtampa sukuriama gana dirbtinai – sunku įsijausti į rodomas scenas, o tuo labiau pažinti pagrindinių herojų gyvenimo peripetijas. Itin paviršutiniškai pristatyti juostos veikėjai, o apie jų ankstesnį gyvenimą sužinome iš kelių dialogų, ko tikrai nepakanka. Taip pat į bendrą juostos siužetinės linijos vystymą įdėta per daug dramatizmo. Blogo tėčio ir įskaudinto sūnaus santykiai pernelyg šabloniškai perteikia judviejų antipatiją vienas kitam. Kam išvis tos dramos? Jeigu juos medžioja, tai jie turi gintis ir rasti būdą, kaip išspręsti problemą, galinčią atimti jų gyvybę, o jie dar sugeba rasti laiko aiškintis saviems santykiams.. Prisiminus „Pagrobimą“, kuriame Liamas Neesonas irgi bando gelbėti savo vaiką nebuvo tiek daug „snarglių“ – viskas vyko konkrečiai, brutaliai ir vyriškai.
Taip pat, juostoje galima įžiūrėti daugelio kitų žinomų filmų motyvus – puikus to pavyzdys yra Michaelo Manno 1995 m. pasirodžiusio hito „Karštis“ finalinė scena. Žiūrint „Bėgte visą naktį“ iš karto atsiranda asociacijos su šiuo kultiniu kūriniu. Nepamirštas liko ir dar vienas populiarus darbas – „Bėglys“ su Harrisonu Fordu priešaky. Žinoma, šiame filme susišaudymai ir gaudynės nors ir atrodo prasčiau už aukščiau paminėtus filmus, tačiau jie išlaiko klasę ir gali pasigirti akiai patraukliomis scenomis. Tai, matyt, ir yra viso šio filmo žavesys, kurio istorija dar pačioje filmo pradžioje sugeba nuvilti dėl banalaus scenarijaus.
Techninė juostos pusė
Jau yra matytos tendencijos, kuomet blogą istoriją kūrybinė grupė bando užglaistyti techniniais sprendimais – taip įvyksta ir šį kartą, tačiau jie yra verti dėmesio. Ypač, kai juostos niūri atmosfera atskleidžia naktinį Niujorko grožį. Gerai parinkta spalvų paletė ir vietovės, kurių dėka galima įžvelgti miesto tamsiąją pusę.
Operatoriaus Martino Ruhe‘o darbas – tai bene maloniausias akims kūrėjų sprendimas. Kameros darbas grakščiai apčiuopia patį miestą – parodo kaip jis kinta, kaip užmiega ir pabunda, o kraštovaizdžiai, panoraminiai vaizdai tiesiog gniaužią kvapą. Visgi naktinis miestas turi atskirą magiją, kuri gali užkrėsti bet ką. Taip pat ir veiksmo scenos atrodo žymiai gyvybingiau dėl tam tikrų operatoriaus kameros judesių.
Panašus jausmas aplanko girdint muzikines kompozicijas, skirtas pagyvinti veiksmo raidą. Filmas atrodo efektingiau, susižiūri lengviau ir įgauna įtampos. Deja, tačiau garso takelis nėra įsimintinas ir jau išėjus iš kino salės sunkiai galima prisiminti kokios melodijos grojo, kai Liamo Neesono personažas daužė blogiečių snukius.
Garso efektai ir garsinis montažas aukštumoje. Vaizdo montažo darbai taip pat neblogi – ypač tas perėjimas iš vieno miesto taško į kitą labai priminė žaidimą „GTA V“. Sklandžiai pateikto veiksmo mišinys skaniai susijungia su drama, nors kaip jau ir buvo minėta anksčiau, tokia paviršutiniškai pateikta drama tikrai nepuošia juostos.
Aktorių kolektyvinis darbas
Per septynis metus nuo „Pagrobimo“ pasirodymo Liamas Neesonas tapo tikra veiksmo filmų žvaigžde. Kiekvieno jo filmo laukimas tapo tikru malonumu, nes jis, skirtingai negu koks nors S. Stallone, spardo užpakalius tikrai efektingai. Tenka pripažinti ir tą faktą, jog aktorius tampa vieno vaidmens įkaitu. Šiame filme aktorius neparodo nieko naujo, tačiau jo buvimas vistiek suteikia pasitenkinimo jausmą. Standartinis žmogaus žanro pasirodymas, kuriame Liamas Neesonas kovoja su blogais vyrukais, norinčiais pakenti jo artimiesiems.
Nors ir pagrindine juostos žvaigžde laikomas Liamas Neesonas, tačiau tenka pripažinti, jog jį užgožė ne mažiau charizmatiškas Edas Harrisas, kuriam atiteko Šono Magvairo vaidmuo. Brutalus, negailestingas ir šaltą žvilgsnį įvaldęs aktorius demonstravo savo puikius tiek fizinius, tiek vaidybinius duomenis. Gaila, jog vis rečiau pavyksta jį išvysti didžiuosiuose ekranuose.
Taip pat vieną svarbesnių vaidmenų filme atliko prieš metus „Roboto-policininko“ amplua išbandęs švedų aktorius Joelis Kinnamas. Galima pasakyti, jog aktorius pademonstravo visai neblogą vaidybą – potencialo jis turi, tačiau derėtų rinktis šiek tiek kitokio pobūdžio projektus, nebent ir jis nori likti vieno vaidmens kaliniu.
Be šios trijulės juostoje pasirodė dainininkas ir aktorius Commonas suvaidinęs šaltakraujį žudiką Endrių Praisą, o jam į kompaniją atėjo Bruce‘as McGillis, Vincentas D‘Onorfio, Genesis Rodriguez ir Boydas Holdbrookas.
Verdiktas
„Bėgte visą naktį“ – tai standartinis ir niekuo neišsiskiriantis Liamo Neesono pasirodymas veiksmo trilerio žanre. Peržiūros metu galime įžvelgti tik gražiai pastatytas veiksmo, gaudynių bei susišaudymų scenas, už kurių slepiasi klišėmis apipintas ir labai nuspėjamas, jau daug kartų matytas kitų filmų scenarijus.
