Balsai

„Balsai“ yra itin įdomus filmas ne dėl siužeto, bet dėl savo keistumo. Yra filmų, kuriuos yra įdomu pažiūrėti vien dėl juose rodomų istorijų, ir vėliau lygiai taip pat juos lengva pamiršti. Tačiau „Balsai“ patenka į tą kino kategoriją, kai bendras juostos siužetas nėra visiškai originalus, niekur nematytas ar kažkuo išsiskiriantis. Ir visgi šis filmas yra visiškai neįprastas plačiajai auditorijai, į kurią jis ir taiko.

Nei vienas „Balsų“ aprašymas negali perteikti to, ką parodo šis filmas. Plačiąja prasme tai yra filmas apie Džerį (akt. Ryan Reynolds), kuris dirba fabrike ir tuo pačiu tvarkosi su sunkiomis psichinėmis problemomis. Be to, kad jis yra ganėtinai asocialus ir, siekdamas išlaikyti bent dalinai sveiką protą, privalo gerti vaistus, jis kartu kalbasi su savo šuniu ir kate, o pastarieji kalbasi su juo.

Ir apie gyvūnų kalbėjimą dažniausiai yra kalbama kaip apie svarbiausią šio filmo aspektą, tačiau „Balsai“ yra panašūs į „Daktarą Dolitlį“ (angl. „Dr. Dolittle“) tiek, kiek „Skrydis virš gegutės lizdo“ (angl. „One Flew Over the Cuckoo‘s Nest“) yra panašus į „Psichoterapiją“ (angl. „Anger Management“). Džeris kalbasi su gyvūnais, tačiau tai tik iš dalies yra naudojama komedijai; kur kas svarbiau yra tai, kad iš Irano kilusi prancūzė Marjane Satrapi savo scenarijumi ir režisūra šiame filme labiau koncentruojasi į Džerio psichinę būklę. Kalbėjimasis su gyvūnais padeda ją išryškinti, tačiau sunkus psichologinis Džerio gyvenimas yra perteikiamas ir kitais būdais.

Todėl kuomet pamatote, jog filmo žanras yra pateikiamas kaip juodoji komedija, į tai žiūrėkite su šiokia tokia atsarga. Negalima paneigti, kad filme nėra komedijos, ir ypač juodos. „Balsai“ tikrai nėra tas filmas, į kurį galima vestis silpnų nervų žiūrovus, nors patikrinti savo antrosios pusės jautrumą? Kodėl gi ne. „Balsuose“ su Džeriu kalbantys gyvūnai yra tarsi per animacinius filmus matomi ant pečių sėdintys velniai ir angelai, ir turbūt nereikia ypatingos įžvalgos suprasti, kad katinas ragina Džerį žudyti žmones ir šis jam bent kiek paklūsta, kitaip šis filmas neturėtų visai jokio siužeto. Ir žudymas čia yra geriausias juodojo humoro pavyzdys, pateikiamas kuo absurdiškiau ir detaliau, iki tokio lygio, kad žiūrovai iš žiaurumo tiesiog juoktųsi.

Ir jeigu jums atrodo, kad tai juodajai komedijai ir priklauso, vidurinė „Balsų“ dalis jums įrodys visai kitaip. Filmas profesionaliai ir visiškai nepritemptai sugeba priminti, kad Džeris ir jo aplinka egzistuoja realiame pasaulyje, ir jo veiksmai, net jeigu dažnai juokingi, yra rimtų psichologinių problemų simptomai, keliantys pavojų visiems aplinkiniams. Prieš pradėdamas žiūrėti „Balsus“ net negalėjau pagalvoti, kad čia galėsiu pamatyti rimtą psichologinę dramą, bet ilgainiui pamačiau būtent tai. Kai Džeriui viskas pradeda kristi iš rankų, kai jį užgula visos įmanomos tikro gyvenimo problemos, kai jis pajaučia, kad yra visiškai vienišas, filmas veikia geriausiai ir kraupiausiai.

Tai man yra genialiausias M. Satrapi kūrybingumo pavyzdys. Jeigu ji būtų siekusi sukurti išskirtinai siaubo ir psichologinės dramos pripildytą filmą, „Balsai“ galbūt būtų įdomi juosta, kurią įmanoma peržiūrėti kartą kokio nors festivalio metu, tačiau turbūt per daug neišsiskirtų iš minios. Į psichologinį trilerį pridėjus komedijos, „Balsai“ tampa visai kitokiu padaru. Man tai iš dalies primena 2013 metais pasibaigusį serialą „Bręstantis blogis“ (angl. „Breaking Bad“). Pirmaisiais sezonais jis buvo vežamas išskirtinai įdomaus ir visiškai nenuspėjamo siužeto, ir kuomet užsitarnavo rimtą žiūrovų pagarbą, pradėjo kruopščiai nagrinėti pagrindinių veikėjų psichologiją ir ilgainiui tapo viena geriausių pastarųjų metų televizijos dramų.

„Balsai“ turi šiek tiek problemų, iš kurių pagrindinė yra siužeto nebuvimas. Negalima tiksliai įvardyti, ar filme įvyksta kažkas, kas jį kardinaliai pakeičia, ir kokie įvykiai čia yra svarbiausi. Daugeliui žmonių, bent jau man – tikrai, tai netrukdo, kadangi „Balsai“ nėra tas filmas, kuris privalo turėti aiškią ir konkrečią istoriją. Paprasčiausiai dėl to, kad ši juosta yra sukurta parodyti Džerio gyvenimą, kartu pateikiant jo aplinką, praeitį ir gyvenimo supratimą. „Balsai“ šia prasme nėra ambicingas projektas ir veikiausiai turės specifinę, bet jį labai mylinčią auditoriją.

Ir R. Reynoldsas su šia užduotimi susitvarko puikiai. Tai yra išskirtinai jo filmas, net jeigu čia pasirodo įsimintinų aktorių. R. Reynoldsas yra keistas sutvėrimas Holivudo pasaulyje, kadangi jis yra mylimas, populiarus ir turintis nemenką gerbėjų armiją, ir visai ne tą, kuri žiūri tik romantines komedijas, kuriose aktorius dažniausiai ir pasirodo. Jis yra ir populiarus, ir, kaip dar kartą parodo „Balsai“, stiprus aktorius. R. Reynoldso sugebėjimas suderinti dramą ir komediją šiam filmui tiko kone tobulai. Jis gali be jokių rimtesnių pasikeitimų kalbėtis su nepaaiškinamą škotišką akcentą turinčiu katinu ir iškart po to bendrauti su kolege darbe. Ir visų tų scenų metu po jo tariamu nuoširdumu yra išprotėjusio maniako žvilgsnis, į kurį režisierė nesikoncertuoja, tačiau jį pastebėjus žiūrovų dėmesys yra nukreiptas tik į jį. R. Reynoldso pasirodymas čia niekada nėra vienpusiškas ir tai yra itin malonu.

Kiti aktoriai jį papildo, tačiau niekada neišlenda į pirmą planą. Džerio bendradarbę Fioną įkūnijanti Gemma Arterton iš antro plano veikėjų gauna daugiausiai darbo, tačiau jai užtenka tik reaguoti ir jokios rimtos medžiagos ji negauna. Visuose filmuose žavinti Anna Kendrick, vaidinanti kitą Džerio kolegę Lizą, vaidina kiek asocialią moterį, nors ji galiausiai vėlgi tampa tik siužeto detale, reikalinga išryškinti tam tikrą Džerio pusę. Jacki Weaver, vaidinanti Džerio psichoterapeutę, irgi gali būti apibūdinta panašiai. Visi antraeiliai veikėjai yra vienpusiški ir, iki tam tikro lygio, stereotipiniai, kas neturėtų būti pateisinama, tačiau vėlgi – čia yra Džerio filmas.

Neaišku, kiek žmonių tai supras ar, veikiau, priims. „Balsai“ tikrai nebus populiarus filmas, kadangi jo apibūdinti įprastiniais terminais negalima. Ne dėl neeilinės jo kokybės, o dėl to, kad M. Satrapi čia nėjo tiesia ir aiškia linija. Siužeto čia nėra ir filmas susideda iš daug ilgų ir įvairių scenų, iš kurių kai kurios sugeba pereiti nuo komedijos prie dramos, o kai kurios tiesiog yra tokios juodos, kokių nebūna ir dažname siaubo filme.

Režisierė daug dėmesio skiria ir filmo stiliui, naudodama nemažai tamsių tonų ir Wesui Andersonui būdingos rožinės spalvos, kas sukuria prislopintus ir spalvine prasme įdomius, tačiau ne per daug išsišokančius vaizdinius. Galima sakyti, kad M. Satrapi sudėjo per daug dėmesio į to nereikalaujantį filmą, tačiau rezultatas yra tikrai malonus. Tikėtina, kad „Balsai“ jums nepatiks, tačiau didžiuosiuose ekranuose tokie filmai pasirodo itin retai ir juos yra pravartu pamatyti vien dėl bendro išsilavinimo kino srityje.