Batsiuvys

Akivaizdu, kad po kiekvieno Adamo Sandlerio filmo kylantį klausimą „Ar gali būti dar blogiau?“ aktorius priima ne kaip kritiką, bet kaip iššūkį.

Kartais atrodo, kad aš suprantu, ką jis nori padaryti. A. Sandlerio filmai yra kritikuojami išskirtinai ir nuoširdžiai, kiekvienas kritikas varžosi, kaip geriau sudirbs naujausią aktoriaus filmą, ir A. Sandleris tai puikiai žino. Jis jau yra taip giliai įklimpęs savo paties kvailystėse, kad A. Sandleris tam tikra prasme tikrai bando viską sukurti kuo blogiau, nes žino, jog bent ketvirtadalis jo filmų pajamų ateina iš žmonių, kurie nori pamatyti baisiausią reginį savo gyvenime.

Ir tarp visos krūvos apgailėtinų jo filmų, visų kritikos pliūpsnių ir įspūdingai neskoningo humoro, „Batsiuvys“ vis tiek sugeba nustebinti. Pasakyti, kad „Batsiuvys“ yra A. Sandlerio dugnas, būtų kiek neatsargu, nes jis yra įrodęs, kad gali padaryti dar blogiau. Tik jeigu tokius filmus kaip abi „Nebrendylų“ (angl. „Grown Ups“) dalys ar „Džekas ir Džilė“ (angl. „Jack and Jill“) laikytume jo karjeros dugnu, jie net iš tolo neprilygtų „Batsiuviui“. Dabar A. Sandlerio karjerą galima pavadinti nebent kelione į Žemės centrą, nes panašu, kad jis ten ir kasasi, tuo pačiu metu uždirbdamas dešimtis milijonų dolerių.

Galbūt todėl atrodo keista, kad jis sutiko vaidinti tokiame nepriklausomame filme. Keista tik iš pradžių, nes šis filmas parodys tokių dalykų, kad po jo jūs tapsite visai kitokiais žmonėmis. Jeigu trumpai, „Batsiuvys“ pasakoja apie A. Sandlerio herojų Maksą, kuris yra ketvirtos kartos batsiuvys. Vieną dieną jis atranda tėvo paliktą batų taisymui skirtą prietaisą. Pasirodo, kad tas prietaisas yra stebuklingas, kadangi su juo sutaisius ir apsimovus kito žmogaus batus, batsiuvys tampa būtent tuo žmogumi.

Komedijos žanre yra buvę absurdiškesnių idėjų, bet šitoks jos išpildymas yra unikalus. „Batsiuvys“ tiesiog neturi jokio protu suvokiamo siužeto. Visas šitas filmas atrodo kaip lažybos tarp dviejų draugų, kai vienas pasižadėjo, jog per dieną gali parašyti filmo scenarijų. „Batsiuvys“ yra ant ekrano rodoma ir pusantros valandos trunkanti natūrali žmogaus minčių tėkmė. Niekas čia nesistengė koreguoti siužeto, niekas į jį neatkreipė dėmesio, jis tarytum buvo parašytas per naktį, kadangi jau kitą dieną turėjo prasidėti filmavimas. Tarp dviejų viena po kitos einančių scenų nėra jokio sąryšio, veikėjai yra pristatinėjami ir numetami vienas po kito, o pamatę pirmą ir paskutinę filmo scenas jūs nepatikėtumėte, kad tokie kūriniai yra rodomi didžiuosiuose ekranuose. Kad pilnai suprastumėte visos šios situacijos absurdiškumą, filmą parašė ir režisavo Thomasas McCarthy‘is, parašęs vieną geriausių pastarųjų metų animacinių filmų „Aukštyn“ (angl. „Up“), už kurį netgi buvo nominuotas Oskarui. Logiškai suprasti tai, kokiu būdu jis sukūrė šią baisybę, yra neįmanoma.

Ir net į šią situaciją žiūrėdamas bendrai aš po truputį suprantu, kad A. Sandlerio filmų objektyviai ar bent jau įprastiniais terminais tiesiog neįmanoma vertinti. Galima kritikuoti jų scenarijų, režisūrą ar aktorius, bet jie dažniausiai tampa tokia katastrofa, kad tai galiausiai neturi jokios prasmės. Ir visa tai sakau tuomet, kai iš dalies galvoju, jog A. Sandleris buvo viena iš mažiausių filmo problemų, o tokį sakinį pamatysite nedažnai. Dauguma jo multimilijoninių komedijų verčia, o gal tiesiog leidžia A. Sandleriui rėkti, klykti, daryti šlykščius ir košmaruose besirodančius dalykus, ir dauguma žiūrovų jį pažįsta būtent iš tokių situacijų. „Batsiuvyje“ jį pavadinti geru būtų itin neatsakingas ėjimas, tačiau A. Sandleriui šiame filme užtenka reaguoti į aplink jį vykstančius įvykius, kurie ir be jo absurdiškumo įsikišimo yra pakankamai kvaili.

O jeigu jums įdomu, dėl ko milijonais besitaškantis A. Sandleris sutiko vaidinti apgailėtiname filme, kuris per savo premjerinį savaitgalį uždirbo įspūdingus 20 000 dolerių (jis kainavo apie 10 milijonų ir filmo pabaiga tarytum reiškia, kad kūrėjai tikėjosi kurti antrą dalį, bet matematika čia nesunki), atsakymas tikrai yra. Žinoma, čia tėra mano teorija, tačiau ji yra ganėtinai logiška. A. Sandleris ne vieną kartą yra kalbėjęs, kad į milijonus jam nešančius filmus jis žiūri kaip į mažas atostogas. Jis renkasi vaidinti juostose, kurios yra filmuojamos egzotiškose ar dar nematytose vietose, ir jam užtenka kelis kartus parėkti prieš kamerą, o vėliau susirinkti milijonus ir važiuoti namo. Ir tas tinginio nusiteikimas matosi ir šiame filme, kadangi A. Sandleris čia kartu turi ir ganėtinai mažai darbo. Kai jo veikėjas atsiduria kito žmogaus batuose, darbas atitenka kitam aktoriui, ir A. Sandleris tuo metu atostogauja.

Taip kad jeigu anksčiau išvardintos katastrofos jums atrodė pakenčiamai, priėjome prie liūdniausios ir akis išsibadyti verčiančios filmo dalies: veikėjų. Tarp nelogiškos scenarijaus struktūros, tarp fizinį skausmą sukeliančių ilgų ir niekur nevedančių scenų, veikėjai paima viršų. Nes jie, be didesnių skrupulų, yra geriausi stereotipų pavyzdžiai kine per ilgą laiką. Norite gražaus vyro (akt. Dan Stevens), kuris, kaip paaiškėja, yra gėjus, nes kaipgi kitaip? Jis čia yra. Moterimi persirenginėjančio vyro, nesugebančio vaikščioti su aukštakulniais? Juodaodžio (dar vienas ne ten patekęs aktorius Method Man), kuris pasitaikius pirmai progai pavagia turtuolio batus? Perpus už A. Sandlerį jaunesnės veikėjos (akt. Melonie Diaz), kuri parodo Maksui tikrąją meilę ir laimę? Taip, taip ir taip.

Visi šie veikėjai teoriškai yra Maksas, atsidūręs kito žmogaus kailyje. Praktiškai T. McCarthy‘is parodo esąs apgailėtinas režisierius, nes nei vienas aktorius absoliučiai nesistengia atkurti specifinių A. Sandlerio manierizmų, ir tiesiog daro tai, ką nori, nes šitas filmas yra sukurtas taip atmestinai.

Tačiau palaukite, yra dar geriau. Šiame filme vaidina Oskaro laimėtojas Dustinas Hoffmanas ir Auksinio gaublio laimėtojas Steve‘as Buscemi. Jų abiejų vaidmenys yra pakankamai menki, tačiau neįsivaizduoju, kaip jie galėjo neapsiverkti skaitydami klišinį, penktokų lygio dialogą. Su D. Hoffmanu, kuris įkūnija Makso tėvą, yra susijusi ir pati keisčiausia bei kraupiausia „Batsiuvio“ scena, kuomet Maksas nusprendžia įsikūnyti į savo mirusį tėvą ir pavakarieniauti su savo sena ir užmaršia motina (akt. Lynn Cohen). Čia yra viena tų situacijų, kurios veikia tik tuomet, kai apie jas visai negalvoji. Tik bėda ta, jog žmogui per smegenis reikėtų leisti nuolatinį elektrošoką ir daužyti jo galvą į sieną tam, kad jis nepastebėtų iškrypėliškų ir Edipo komplekso suvarpytų filmo scenaristų protų.

Ir čia turbūt turėčiau pasakyti, jog „Batsiuvys“ yra labiau drama nei komedija, bet tai būtų kur kas juokingesnis sakinys nei visas filmas kartu sudėjus. Visos tariamai emocingos filmo scenos yra paslėptos po devyniais sluoksniais kvailų idėjų, kurios griauna net nepradėtus statyti „Batsiuvio“ pamatus. Kelios potencialiai emocingos scenos čia yra nustumiamos į šalį tam, kad scenaristai ar režisierius nepamestų savo apverktinos minčių tėkmės, paverčiančios šį filmą jokio montažo neturinčiu, beprasmiškai ilgomis scenomis ir kvailiausios įmanomos muzikos prikimštu kūriniu. Jo kulminacija yra tokia žiauri, tokia beprasmiška, kvaila ir neįsivaizduojama, kad apie ją papasakoti neužtektų. Tik mažiausia, ką noriu padaryti, yra užkirsti kelią jums pamatyti šį filmą. Geriau palikite tą filmo kulminaciją paslaptyje ir nerizikuokite savo brangia sveikata.