Pietų Afrikos Respublikos režisierius ir scenaristas Neillas Blomkampas, užsitarnavęs pasaulinį pripažinimą po nuostabaus ir kvapą gniaužančio nuotykio mokslinės fantastikos šedevre „9-asis rajonas“, atnešusio net keturias Oskarų nominacijas, ir po vizualiai efektingo 2013 metais pasirodžiusio „Eliziejaus“, pristato savo trečią pilnametražį vaidybinį filmą apie dar vieną galimos ateities pasaulio viziją, kurioje dominuoja nusikalstamumas, purvas ir robotai policininkai.

Apie ką mes čia…

Genialus mokslininkas Deonas Vilsonas dirba robotus gaminančioje korporacijoje, bet kartu namuose vykdo asmeninį projektą. Vieną vakarą jam pavyksta sumodeliuoti robotą, kuris gali mąstyti, jausti ir matyti pasaulį kaip normalus žmogus. Tačiau Deonas nėra vienintelis, kam prireikia jo sukurto roboto. Roboto, vardu Čapis…

Kūrinio vidus

Su nekantrumu lauktas naujausias N. Blomkampo kūdikis pateisina visą laukimą. Nors filmas ir turi labai didelių panašumų su „9-uoju rajonu“ ir „Eliziejumi“, tačiau toks kino kūrėjo braižas tampa jo firmine vizitine kortele. Filmas jau nuo pirmų akimirkų užburia lygiai taip pat, kaip tas buvo su ankstesniais jo projektais, todėl dar kartą atsidurti jo gimtame Johanesburge yra tikra palaima tiems, kuriems smalsu pažinti visiškai kito kontinento gyvenimo realijas.

Pirmiausia į akis krenta gana rimtas ir kruopščiai parašytas scenarijus. Nekalbu apie siužetinės linijos eigą, bet apie pačias idėjas ir temas, gvildenamas  filmo metu. Visgi režisierius ir šiuo atveju neatsisako socialinių temų. Šį karta jo akiratyje atsiduria vaiko auklėjimo principas. Visi puikiai žinome, jog kai gimsta vaikas jis yra tyras, nekaltas, tačiau patekęs į tam tikras rankas jis pasikeičia arba į gerąją, arba į blogąją pusę. Būtent toks vaikas ir yra Čapis, kurį geraširdis žmogus sukuria norėdamas jį išmokyti tik teigiamų dalykų, bet kai Čapis pakliūna į banditų pasaulį, jis pradeda jausti pyktį, agresiją, neapykantą ir norą žudyti. Jis naivus, todėl jį lengvai galima apgauti. Tai įrodo, kokiame niekingame ir melagingame pasaulyje mes gyvename, kai iš visų pusių bandoma tik gauti naudos. Tačiau, kaip bebūtų, tyras organizmas, tyra būtybė gali pakeisti ir pačius banditus, priversti juos pamilti ir prisirišti, jausti pagarbą vienas kitam.

Tai pat, be svarbių socialinių minčių ir pasaulio degeneracijos, filmas kupinas kokybiško veiksmo, kuris laiko įtampoje visą juostos rodymo laiką. Nors pačių susidūrimų nėra pernelyg daug, bet užtat režisierius sugeba meistriškai viską apjungti ir sukurti kelių žanrų juostą, kurioje netrūksta dramatizmo, komedinių elementų, fantastikos ir, žinoma, meilės. Tai toks dramos perpildytas mokslinės fantastikos romantinis požiūris į mūsų ateitį, kai mašinos sugeba išlaužti daugiau žmogiškumo už mus – žmones. Kalbant apie komedinius elementus, viskas sukasi aplink gangsterinius pavyzdžius ir norą būti kietam. Visos juostoje parodytos scenos, kuriose dominuoja maroziškos banditų pažiūros, kardinaliai skiriasi nuo tų, kurios taip dažnai rodomas amerikiečių filmuose. Aiškiai matosi, jog filmą kūrė ne „jankis“. Juokinga, kartais baugu, bet visumoje labai gerą kontrastą su civilizuotu pasauliu sukuriantys vaizdai. Režisierius čia nevynioja nieko į vatą – jis parodo tikrovišką ir purviną nusikaltėlių pasaulį.

Filmo metu pasirodo gana įdomus personažas, nors ir beveik visas veiksmas vyksta lūšnynuose ir nusikaltėlių buveinėje, tačiau kiekvienas herojus atneša juostai žvalumo. Pagrindinė gauja, susidedanti iš Nindžės, Jolandi ir Amerikos, puikiai įsipaišo į bendrą juostos paveikslą. Tai nevykėliai, kurie bando būti kieti, kuriems reikia pinigų ir kurie sugeba galiausiai susidraugauti su Čapiu. Lygiai taip pat ir pats Deonas labiausiai ir sužavi dėl savo atkaklumo ir noro išgelbėti dirbtinį intelektą. Religinis fanatikas Vincentas taip pat ne iš kelmo spirtas. Viso filmo metu jaučiama neapykanta būtent jam, o ne gaujai, kuri užgrobia Čapį. Kiekvienas savo vietoje, kiekvienas atlieka jam skirtą vaidmenį. O ką jau kalbėti apie patį Čapį, kuris kaip koks Wall-E nuo pat pirmų akimirkų leidžia jį pamilti.

Dvejų valandų kelionė į ateities pasaulį nepabosta nė akimirkai, ypač, kai filmui įpusėjus prasideda visos įdomybės. Smurto taip pat netrūksta, todėl šio filmo peržiūra vaikams nerekomenduojama . Visgi labai vaizdžiai kai kurie epizodai parodo Čapio agresiją ir norą keršyti. Priartėjus prie finalo, labai įtempto finalo, sunku ramiai išsėdėti, nes tai, ką mes matome, virpina širdį. Puikus ir labai literatūriškai pasibaigęs filmas, po kurio finalo netrūksta apmąstymų apie mūsų ateitį. Ką gi, ne geriausias režisieriaus darbas, tačiau brandesnis už „Eliziejų“. Dabar tenka su nekantrumu laukti jo „Svetimo“ vizijos, kuri pasirodys jau 2017 metais.

Techninė juostos pusė

Sukurti išskirtinę režisieriaus N. Blomkampo filmo atmosferą šį kartą suskubo pats Hansas Zimmeris, kurio skambesiai galbūt šiek tiek ir primena jo paskutinį darbą „Tarp žvaigždžių“, tačiau tenka pripažinti – jis tikras savo darbo meistras, kuris sugeba bet kokio žanro filmui savo sukurta muzika įnešti adrenalino bangą. Labai gerai su juostoje rodomomis scenomis suderintos muzikinės kompozicijos, o ką jau kalbėti apie grupės Die Antwoord atliekamas dainas, kurios irgi gerai įsipaišo į filmo siužetinės linijos eigą.

Specialieji efektai tokie natūralūs, jog net nėra prie ko prisikabinti. Labai kokybiški robotai, droidas tiksliau, tačiau pagrindinio antagonisto mašina visgi kažką primena… Taip, tai gigantiškas robotas iš juostos „Robotas policininkas“, kuris, sprendžiant iš jo karkaso ir korpuso, atrodo beveik identiškai. Dekoracijos ir scenografija irgi pasižymi kokybiškumu, todėl vizualiai juosta stulbina savo tikroviškumu ir išskirtina atmosfera.

Kameros darbas kaip ir ankstesniuose režisieriaus darbuose – šiek tiek drebantis, sukuriantis kažkiek dokumentinio pobūdžio vaizdą. Tačiau kartu jis laiko įtampoje, parodo įdomiausius, kvapą gniaužančius susidūrimus tarp policijos droidų pajėgų ir žmonių, o taip pat ir roboto Čapio norą vykdyti teisingumą ir kerštą už tuos, kuriuos jis pamilo. Na, ir taip pat stulbinantys kraštovaizdžiai ir panoraminiai Johanesburgo vaizdai irgi sukelia didelį malonumą akimis.

Montažo darbas patenkinantis, ypač, kai visos juostos metu vystomos dvi siužetinės linijos, kurios puikiai susipina viena su kita. Garso montažas stiprus, susišaudymai drebina, na o pats veiksmas, kurio tikrai netrūksta, atrodo galingai. Techninė juostos pusė išties stipri.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pagrindiniame vaidmenyje atsiduria geriausias režisieriaus draugas, aktorius Sharlto Copley, kuris paskolina savo balsą Čapiui. Aktorius sugeba emocionaliai išreikšti robotą, suteikti jam savito šarmo ir asmenybės jausmą. Iš jo pusės viskas atlikta be priekaištų.

Kituose svarbiuose vaidmenyse atsiduria Pietų Afrikos Respublikos grupės Die Antwoord nariai – Ninja ir Yolandi, kurie gal ir nėra profesionalūs aktoriai, tačiau tikrai nepridarė gėdos kino kūrėjui. Ganėtinai natūraliai suvaidinti veikėjai, kurie sugeba sužavėti. Jiems į pagalba ateina dar vienas aktorius – meksikietis Jose Pablo Cintillo, kurį buvo galima pamatyti ankstesniame režisieriaus filme „Eliziejus“. Jis taip pat gerai įsipaišė į filmą.

Na, ir didžiausias juostos laimėjimas – jaunas indų talentas Devas Patelis, labai maloniai nustebina savo puikios vaidybos pavyzdžiu. Aktorius ne tik kad leidžia patikėti juo – jis dar ir sukuria reikiama balansą tarp gėrio ir blogio. Emocionaliai išreikštas Deano portretas tai kol kas geriausias veikėjas jo karjeroje, tačiau net neabejoju, jog po šio pasirodymo jis kaip aktorius augs dar labiau.

Deja, bet apie Hughą Jackmaną ir Sigourney Weaver to paties pasakyti negaliu. Šį karta abu charizmos nestokojantys aktoriai nesužibėjo – jie šioje puikioje juostoje pasirodė vangiai ir šaltai.

Verdiktas

„Čapis“ – tai socialines temas gvildenantis mokslinės fantastikos žanro pavyzdys, kuriame sugebame įžvelgti tėvų auklėjimo principus, doros ir blogio gyvenimo kelio pasirinkimą, žmogiškumo trapumą ir dirbtinio intelekto pranašumą prieš žmogaus ydas. Naujausias režisieriaus N. Blomkampo kūrinys tai dar ir gerai apgalvoto veiksmo, humoro ir tikroviškai išreikšto smurto mišinys, kuriam talkina nuostabi Hanso Zimmero muzika, puikūs Johanesburgo peizažai, grupės Die Antwoord nariai ir įsimintinas aktoriaus Sharlto Copley pasirodymas metalinio roboto amplua.

8.5
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
9.0
Garso takelis
10
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Krepst / 2015 kovo 21

    „mummy daddy“ 8.5 for real? aj ir žmogaus windowsai į flash drive per penkias minutes persiinstaliuoja, nors su tokia vaidyba ir balseliu, tai gal ir greičiau įsikeptų. Dev Patel ginklas į makaulę atremtas, „am coming back for you Chappie“ nitas teisuolis išgelbės robotą no matter what ir visą pasaulį.. yeah right. Filmas N-13 iš kito galo

  2. aaa / 2015 balandžio 13

    Ziureti i i robota/kudiki/gangsteri kuri supa tragiska vaidyba ir nuobodus scenarijaus, turbut gali but idomu tik 10-meciui vaikui ir sios recenzijos autoriui.