Labiausiai „9-ąjį rajoną“ iš kitų mokslinės fantastikos žanro filmų išskirianti savybė yra originalumas. Bent jau taip mano didžioji dalis šį filmą mėgstančių žiūrovų ir kino ekspertų. Ir bandyti įrodyti tai, kad „9-asis rajonas“ nėra originalus, net neverta – kažką iš tolo panašaus kino istorijoje gal ir įmanoma atrasti, tačiau bendrai tokios istorijos ir stiliaus kinas dar nėra turėjęs, todėl pagyros režisieriui Neillui Blomkampui yra visiškai adekvačios. Kas mane stebina kur kas labiau yra tai, jog „9-asis rajonas“ yra originalus paprasčiausiose vietose. Filmas laimi dėl to, kad čia yra sukuriama draminė juosta mokslinės fantastikos aplinkoje, ką šio žanro kūrėjai ryžtasi daryti itin retai, didesnį dėmesį skirdami įspūdingo masto idėjoms ir pamiršdami savo veikėjus, o „9-asis rajonas“ tik dėl jų ir egzistuoja.
2009 metais sukurtame filme yra pasakojama apie ateivių gyvenimą Žemėje. Ne patį jų nusileidimą, bet tiesiog įprastą ateivių gyvenimą planetoje, kurioje jie nusileido prieš beveik tris dešimtmečius. Dėl to, kad jie negalėjo išskristi į gimtąją planetą su savo sugedusiu erdvėlaiviu, jie apsigyveno didžiausio Pietų Afrikos Respublikos miesto Johanesburgo pakraštyje – vietoje, pramintoje 9-uoju rajonu. Filme rodomas veiksmas jau vyksta mūsų dienomis, kai vietiniai, pasipiktinę ateivių elgesiu, prašo valdžios perkelti keistuosius gyventojus į kitą vietą ir visai perkėlimo operacijai vadovauja pagrindinis juostos veikėjas Vikusas (akt. Sharlto Copley).
Turbūt paprasčiausia, bet filmo istoriją labiausiai keičianti detalė yra tai, kad ateiviai Žemėje gyvena jau ne vieną dešimtmetį. Įprastai tokio tipo mokslinės fantastikos filmai rodo pirmąjį žmonių susitikimą su kitose planetose gyvenančiomis būtybėmis – ar jos atvyksta pas mus, ar mes nuvykstame į svečius, – o „9-ajame rajone“ kūrėjams yra įdomiausia parodyti tai, kad ateiviai (angliškai vadinami „prawns“, kas išvertus tiesiogiai būtų „krevetės“) čia jau apsiprato gyventi. Žmonės nevaikšto nustebę, kad virš jų miesto kabo maždaug kilometro skersmens ateivių erdvėlaivis, o už kelių kilometrų nuo jų gyvena keli milijonai keistų padarų.
Patys padarai galbūt nėra tokie išskirtiniai kaip norėtųsi, bet čia vien tik kalbant apie fizinį jų dizainą. Jie yra dar vieni mokslinės fantastikos kūriniai, kurie fiziškai yra tarytum žmonės – su akimis, dviem rankomis ir kojomis, ausimis ir kitais organais, tik sukurti kaip įmanoma šlykščiau ir keisčiau. Jų dizainas tikrai nėra nuo ko nors nukopijuotas, tačiau kartu ir neatimantis žado ar nesukeliantis revoliucijų kine. Tik visa jų esmė slypi ne išvaizdoje, o elgsenoje. 9-ajame rajone jie yra įsikūrę kaip žmonės, kartu su lūšnomis, konfliktais tarp kaimynų ir siautėjančiu nusikalstamumu. Ateiviai čia yra pateikiami netgi žmogiškiau nei kai kurie veikėjai, apie ką šiek tiek vėliau, ir tai filmui suteikia reikiamą kiekį išskirtinumo. Čia ir išryškėja visas žavesys to, kad ateiviai Žemėje gyvena jau kelis dešimtmečius – žiūrovai gali tik spėlioti, ar ateiviai visuomet buvo žmogiški, ar per tiek laiko stebėdami žmonių gyvenimą jie sugebėjo perimti vietinių elgesio bruožus ir tradicijas.
Šis klausimas iš dalies yra atsakomas filmo pradžioje, kadangi „9-asis rajonas“ parodo trumpą ateivių atsiradimo Žemėje istoriją. Tam padeda vis įprastesniu tampantis, tačiau retai tinkamai išnaudojamas netikros dokumentikos (angl. mockumentary) stilius. N. Blomkampas savo istoriją pasakoja taip, kaip jos yra pasakojamos per dokumentinius filmus – matome žurnalistų pokalbius su įvairiais ekspertais (istorikais, biologais), matome neprofesionaliai mėgėjų nufilmuotą originalią medžiagą ir galiausiai dokumentinio filmo komanda tarytum persekioja Vikusą, kol šis organizuoja ateivių perkėlimą. Visa tai yra netikra ir pasitelkta vien dėl to, kad būtų patogiau papasakoti visą istoriją, nes šitaip galima šokinėti tarp laikotarpių ir žiūrovams natūraliai duoti visą reikiamą informaciją, ir čia vėl yra ganėtinai paprasta originali detalė, kuri „9-ąjį rajoną“ išskiria iš minios. Tarp kitko, šis filmas yra sukurtas remiantis to paties N. Blompampo 2006 metais pastatytu trumpametražiu filmu „Gyvas Johanesburge“ (angl. „Alive in Joburg“), o ten taip pat buvo naudojamas tas pats stilius.
Visgi „9-asis rajonas“ ilgainiui pereina prie įprastinio filmavimo stiliaus, nes to reikalauja pats siužetas. Iki šiol nesu tikras, ar filmui buvo privaloma iš niekur nieko paaukoti tokį natūralų stilių ir pereiti prie tradicinio, kadangi šiame kūrinyje yra svarbiausias ne ateivių gyvenimas, o vieno žmogaus – Vikuso – istorija, kuriai dokumentinis stilius stipriai padeda, tačiau galiausiai viskas yra papasakojama kokybiškai. Nuo pat pradžių žiūrovai pamato, kad pagrindinis veikėjas žavisi ateiviais ir negali jais atsistebėti, o tuomet, kai kiti žmonės bando jiems pakenkti, jis ateivius gina. Tai suteikia stiprų asmeninį prieskonį tuomet, kai Vikusas dėl savo susižavėjimo naujaisiais Žemės gyventojais nukenčia pats. Šioje apžvalgoje nenoriu leistis į kalbas, kokiu būdu jam yra pakenkiama, tačiau po šio nutikimo tampa aišku, kad žmonės ateiviams nuolaidžiavo per ilgai.
Ir tai man yra pati įspūdingiausia „9-ojo rajono“ dalis. Visi geriausi mokslinės fantastikos žanro atstovai – ar tai būtų „Svetimas“ (angl. „Alien“), ar „Matrica“ (angl. „The Matrix“), ar tie patys „Žvaigždžių karai“ (angl. „Star War“) – savo istorijas pasakojo apie vieną ar daugiausiai kelis žmones. Geriausi šio žanro kūrėjai savo pagrindine užduotimi nelaiko naujai sukurto pasaulio filmavimo ir jie nenori praleisti dvi valandas rodydami vien abstrakčius vaizdus; jiems įdomu parodyti žmogaus elgesį tuomet, kai jis yra įmetamas į jam visiškai naują pasaulį, o originalių detalių demonstravimas yra nustumiamas į antrąjį planą. Žiūrovams niekada nebus įdomu žiūrėti į abstrakčius vaizdinius tuomet, kai jie gali matyti konkretų žmogų ir jo jausmus, dėl ko dažni filmai apie superherojus, tokie kaip „Žmogus iš plieno“ (angl. „Man of Steel“), ir nukenčia, nes jie koncentruojasi į grėsmę visam pasauliui, ne vienam žmogui.
Nors „9-ojo rajono“ siužetas yra sukonstruotas taip, kad grėsmė kiltų jei ne visam pasauliui, tai bent dideliam miestui, viskas vis tiek yra pasakojama per Vikuso istoriją. Ir ji yra ganėtinai tragiška, kai vyras supranta, kad jis tuoj praras viską, ką kada nors turėjo. Svarbiausia šiame filme yra jo meilės istorija, kadangi Vikusas daro viską, kad galėtų dar kartą pamatyti savo žmoną Tanią (akt. Vanessa Haywood). Dėl to jis daro daugybę baisių dalykų ir greitai pamiršta, kad dėl paprasto noro pamatyti žmoną jis gali paaukoti daugybės žmonių gyvybes. Šioje situacijoje S. Copley vaidyba yra unikali, nes jis niekada nepamiršta, kad įkūnija nevykėlį primenantį ir biure dirbusį vyrą, kuris didvyriu niekada netaps. Tai jam stipriai padeda, nes jis vaidina kartu ir visiškai nuoširdų žmogų, kas filmo pradžioje į paviršių iškelia jo susižavėjimą ateiviais, o vėliau – ir atvirą baimę dėl savo ateities. S. Copley vaidmuo nereikalavo subtilumo ir jam reikėjo perteikti grynas emocijas, su kuo jis susitvarkė ganėtinai sėkmingai.
Toliau kalbant apie pagrindinį veikėją, Vikuso tikslo siekimą dar labiau apsunkina tai, kad jo viršininkas Pietas (akt. Louis Minnaar) yra jo žmonos tėvas, kuris neslepia neapykantos savo žentui. Vėlgi, asmeninis prieskonis, galintis pridaryti daugybę nemalonumų visai visuomenei. „9-asis rajonas“ šia prasme efektingai perteikia tai, kaip iš paprastų situacijų gali kilti baisūs konfliktai ir peraugti į problemas, kurios grasintų kone visai civilizacijai.
Filme yra šioks toks politinis motyvas, kuris yra skirtas išryškinti rasinį susiskirstymą ir kitaip atrodančių žmonių nesupratimą, ir šioje vietoje „9-asis rajonas“ veikia ne taip gražiai kaip kitose. Iš vienos pusės, Vikuso bendravimas su konkrečiu ateiviu ir filmo sugebėjimas per šią siužeto liniją parodyti, kokie yra visi ateiviai, yra ganėtinai rimtas. Net jeigu mane kiek trikdo tai, kad N. Blomkampas padarė viską, kad ateiviai būtų kiek įmanoma žmogiškesni, galiausiai savo tikslą, kad žiūrovai apie ateivius galvotų kaip apie individus, ne Žemę užkariauti pasiryžusius padarus, jis pasiekė. Tačiau „9-asis rajonas“ kartu bando ir kabinti rasinius motyvus, kame subtilumo nėra daug. 9-asis rajonas yra tam tikra aliuzija į septintajame dešimtmetyje Pietų Afrikos Respublikoje įkurtą 6-ąjį rajoną, skirtą vien baltiesiems žmonėms, kas jau savaime yra pakankamas motyvas. Ir visgi filme yra bandoma kapstytis ir po tiesiogiai rasines teritorijas, tokias kaip nigeriečių gaujų įkūrimas 9-ajame rajone ar aukštesnės kai kurių ateivių pareigos, tačiau šios siužeto linijos niekur neveda.
Galiausiai, tiesa, ir paaiškėja, kad „9-asis rajonas“ nėra ir niekada negalėjo būti per daug platus filmas, ką N. Blomkampas suprato tik iš dalies. Tai yra nuostabus filmas apie vieną žmogų, į paviršių iškylančius pirminius jo instinktus, tikėjimą kitų žmonių ar ateivių geranoriškumu, meilę ir kitus asmeninius dalykus. Tik tuomet, kai „9-asis rajonas“ nuo šio tikslo nukrypdavo ir pradėdavo tiesiogiai kalbėti apie aliuzijas į tikro gyvenimo problemas arba rodyti vienpusiškus veikėjus, trokštančius tik gėrio ar tik blogio, ar netgi pradėjus rodyti gilesnius mokslinės fantastikos elementus, tokius kaip ateivių ginklai, tapdavo aišku, kad tai nėra pagrindinė filmo esmė ir tame nėra nieko blogo. Tai tėra filmas apie vieną žmogų ypač keistai pateiktoje Žemėje ir kažkokiu būdu tai yra vienas originaliausių pastarųjų metų filmų.
