Mokslinės fantastikos trilerių šiuo metu pasitaiko tikrai nemažai. Galima net teigti, kad dabar kas netingi, tas kuria kokį filmą apie robotus. Gražius, baisius, aprūdijusius ar išlietus iš anglies pluošto, tačiau kuria. Ir svarbiausia – didžioji dauguma jų būna vos vos vidutiniški. Tačiau karts nuo karto, kaip ir visuomet, pelų krūvoje galima rasti ir aukso grynuolį. Taip būna retai, bet pasitaiko visko. Ir štai, pasirodė dar vienas mokslinės fantastikos trileris apie dirbtinį intelektą, kuris tobulėja pats. Ar „Ex_Machina“ (angl. „Ex Machina“) taps stipresniu šių metų filmu?
Turinys
Jaunas programuotojas Kalebas laimi konkursą ir įgauna galimybę susitikti su paslaptingu internetinės paieškos įmonės kūrėju ir direktoriumi. Turėdamas šansą su savo Dievuku praleisti savaitę, Kalebas strimgalviais lekia į naują nuotykį, kurio metu gauna neeilinį šansą – sudalyvauti mokslinę visuomenę sudrebinsiančiame eksperimente. Jam reikia įvertinti žmogiškąsias moteriškame pavidale įkūnyto dirbtinio intelekto savybes. Galiausiai viskas ima suktis sunkiai suvokiama linkme ir Kalebas yra įsukamas į suktybių verpetą.
Režisūroje debiutuojantis scenaristas ir dabar jau režisierius Alexas Garlandas pristato pirmąjį savo filmą ir nė kiek neprašauna pro šalį. Galima teigti, kad pirmasis blynas tikrai neprisvilo, o gavosi gardus kaip tikram šefui. Baigiant su metaforomis norisi tik pasidžiaugti, kad kinuose galiausiai pasirodė tikrai naujoviškas, drąsus ir net kiek šiurpus mokslinės fantastikos trileris, kuris neabejotinai paklius į geriausiųjų žanro atstovų tarpą. Patirties su scenarijų rašymų A. Garlandui tikrai netrūksta, tad istoriją šiam filmui jis parašė pats. Anksčiau rašęs scenarijų filmams „28 dienos po…“ (angl. „28 Days Later“) ir „Dredas“ (angl. „Dredd“), scenaristas ir režisierius sugebėjo tikrai kokybiškai išsukti istoriją, kuri, nors ir atrodė gana lengvai nuspėjama, niekada neužsistovėdavo vienoje bangoje ir nuolat stebino.
Ir nors filmų apie robotus ar dirbtinį intelektą mes gauname tikrai dažnai, reto siužetinė linija taip ilgai išlaiko mus nežinioje ir palaiko įtampą. Kai jau suvoki, kad „viskas aišku“, staiga viskas ima ir pasikeičia, taip gerai supurtant mąstymą ir priverčiant vėl sukti smegenis. Filmas malonus ir tuo, kad čia nėra moralizuojama ar stengiamasi prikišti, kad su dirbtiniu intelektu „žaisti“ neprideda. Žinoma, tokias išvadas galima pasidaryti, bet tai toli gražu ne pagrindinė filmo mintis, ką mums nuo pirmojo „Terminatoriaus“ vis bandydavo įskiepyti filmų kūrėjai.
Galima pasidžiaugti ir sukuriamomis aplinkomis. Galima net sakyti, kad režisierius pasirinko ypatingai sudėtingą kelią – minimalizmą. Didžiąją filmo dalį būname betoniniame name su stiklinėmis pertvaromis, kurios sukuria šiokį tokį klaustrofobijos jausmą. Vis šokinėjančią įtampą kiek praskaidrina vienas kitas labai tinkamai įkištas juokelis ar citata iš kokio nors filmo. Tiesa, užslėptomis mintimis režisierius nevargina žiūrovų. Viskas labai paprasta ir aišku, bet, nepaisant to, niekaip neatleidžia nuo tvyrančios įtampos.
Dar vienas retesnis sprendimas – visą filmą pastatyti vos ant keturių veikėjų. Ir galima sakyti, kad ketvirtasis yra gana menkas personažas. Taigi, trys veikėjai visas dvi valandas sugeba išlaikyti istorijos tęstinumą, įdomumą ir nė kiek neatsibosti. Tai labai puikus rezultatas.
Be viso kito, filme atskleidžiamas technologinis progresas, kurio daugumą jau galime išvysti realiame gyvenime. Juolab, kad toli gražu ne viską žinome, kas dedasi už uždarų laboratorijos durų. Ir tai šiek tiek gąsdina. Gal net ne šiek tiek. Pamatę filmą supras, apie ką eina kalba, tačiau dirbtiniu intelektu varomi robotai yra mūsų ateitis, norime mes to, ar ne.
Techninė pusė
Nors šiame filme apsieinama be specialiųjų efektų, bet kompiuterinės grafikos guru tikrai prasisuko labai gerai. Filmo metu kelis kartus pagavau save užduodantį vieną ir tą patį klausimą: „Kaip jiems pavyko aktorei padaryti tokį kokybišką anglies pluošto kūną?“ Išties, su kompiuterine grafika padirbėta labai gerai.
Mano nuolat akcentuojamas ir svarbus filmo akcentas – garso takelis. Ir čia jis valdo kiekvieną sceną. Visas šio filmo genialumas slypi paprastume, o garso takelis yra puikus to pavyzdys. Dainų filme yra minimaliai, vyrauja muzikinės kompozicijos, kurios kiekvieną sceną pritaiko prie veikėjų nuotaikos ar įtampos lygio. Puikiai sudėliotas darbas, nors ir ne itin išskirtinis. Faktas, kad išėjęs iš salės nepulsi niūniuoti kokios nors muzikos, bet paties filmo metu viskas klausėsi tiesiog nepriekaištingai.
Kameros darbas taip pat pagirtinas. Kinematografas Robas Hardy‘is tiesiog puikiai atliko savo darbą ir leido vos keliems veikėjams atsiskleisti taip, kad visas filmas atrodytų įtemptas, o aplinkos lyg ir erdvios, bet keltų nesaugų uždaros patalpos jausmą, kai žinai, kad ištrūkti nėra kaip.
Montažas filme taip pat aukštos klasės. Labai gerai apdirbtas garsas, tai pritylantis, tai beprotiškai išgarsėjantis. Ir nors vietomis atrodo, kad garsas jau yra perspaudžiamas iki traškesio lygio, viskas galiausiai yra tinkama, nes tai puikiai įveda į ekrane rodomus veiksmus. Vaizdo montažas yra nuoseklus, nesimatė jokių klaidų ar trukdžių, scenos keitėsi sklandžiai ir nuosekliai.
Aktoriai
Filme daugiau nei 3 sekundes pasirodo vos keturi aktoriai. Pirmiausia, tai pagrindinį juostos personažą, moters kūne įkurto dirbtinio intelekto Eivos atlikėja Alicia Wikander, kuri nepriekaištingai atliko savo vaidmenį. Išties, visą filmą išbūti be didesnių mimikų gal ir būtų įmanoma, tačiau ji padarė tai, ko kituose filmuose dažnai nesimato. Ji sugebėjo suvaidinti robotą. Staigūs, žmogui sunkiai suvokiami judesiai, šiokie tokie trūkčiojimai – tai yra tai, kas ir stebino ir maloniai nuteikė.
Vyriškuosius vaidmenis atliko du tikrai geri aktoriai. Vienišių ir ekscentrišką išradėją suvaidinęs Oscaras Isaacas filme buvo sunkiai atpažįstamas. Na, kiek ten sunkiai. Vyras užsiaugino barzdą, bet matyti jį tokį buvo labai neįprasta. Jis labai gerai atliko patologinio melagio ir manipuliatoriaus vaidmenį. Jo kolega tapo iš „Laiko tilto“ žinomas airių aktorius Domhnallas Gleesonas, kuris iš įprasto mėmės jaunuolio šiame filme tapo rimtu vyru, besiaiškinančiu, kas jį bando apmulkinti. Abu vyrai pasirodė gerai.
Dar galima trumpai paminėti ir ketvirtąją veikėją, patarnautoją Kijoko suvaidinusią Sonoya Mizuno. Mažai kine matyta aktorė bendrai ekrane buvo matoma vos ketvirtį filmo ir dažnai nuoga, tad… Jos sugebėjimus galima vertinti gerai.
Verdiktas
„Ex_Machina“ yra vienas didesnių šių metų plataus kino atradimų. Tai šiuolaikinės mokslinės fantastikos žanro pažiba, kuri jau labai greitai pateks į istoriją ir taps tikrai kultiniu darbu. Puikus režisūrinis debiutas sugeba pristatyti dvi valandas trunkančią istoriją taip, kad viskas prabėga lyg per 15 minučių. Kokybiškus techninius duomenis papildo ir labai gera aktorių vaidyba, kurie, būdami vos keturi, sugeba be jokių sunkumų ištempti visą filmą.
