MĖNESIO REŽISIERIUS: Quentinas Tarantino

Kai kine kiekvieną savaitę pasirodo šimtus milijonų kainuojantys gigantai, sukurti pagal atsibodusias formules ir nutaikyti į kuo platesnę auditoriją, Holivudas beveik nebeturi kūrėjų, gaunančių tiek pinigų, kiek nori, kuriančių absoliučiai tai, ką nori, ir turinčių iš minios išsiskiriantį stilių. Tarp populiariausių tokių režisierių yra vis dar provokuojančius filmus galintis sukurti Martinas Scorsese ar vis dar tuos pačius neurotiškus žmones pateikiantis Woody Allenas – net Stevenas Spielbergas paskutiniu metu, atrodo, stipriai sulėtėjo ir taiko į nedaug žmonių sunervinantį viduriuką.

Ir visgi kinas neturi kito tokio žmogaus kaip Quentinas Tarantino. Devynias klases pabaigęs senamadiškas režisierius jau daugiau nei dvidešimt metų kuria kažką, kas milijonams žmonių tampa tikru įvykiu, ne eiliniu ėjimu į kiną neturint ką veikti. Neveltui Q. Tarantino ketinimas per karjerą sukurti tik dešimt filmų buvo priimtas taip audringai, nes visi žino, kad pasitraukus jam, Holivudas praras svarbią savo dalį.

Aštuntasis režisieriaus filmas „Grėsmingasis aštuonetas“ kino teatruose pasirodo jau sausio 8-ąją, todėl geresnio laiko papasakoti, kuo Q. Tarantino yra išskirtinis, tiesiog nėra.

Užaugintas kino

Ankstyvasis Q. Tarantino gyvenimas palieka mažai klausimų, kodėl jo dėmesį taip patraukė į kitą realybę nukeliantis kino pasaulis. Gimęs paauglei, kuri greitai po Q. Tarantino gimimo atsikraustė gyventi į Los Andželą, režisierius nepažinojo savo tėvo, su kuriuo jo motina išsiskyrė dar prieš susilaukiant kūdikio. Q. Tarantino savo tėvo nepažįsta iki šiol, net jeigu pastarasis tapo tuo banaliuoju įžymybės tėvu, besinaudojančiu sūnaus populiarumu – Tony Tarantino ilgą laiką kartu su Alo Pacino tėvu vaidino trečiarūšiuose filmuose vien dėl to, kad jų kūrėjai galėtų dėtis kuriantys Tarantino ir Pacino filmą.

Būsimasis režisierius augo tarp filmų. Tai, jog jo motina nebuvo pavyzdinė, reiškė, jog Quentinas nuo mažų dienų su mama vaikščiodavo į įvairiausius filmus ir iki dešimties metų jau buvo pamatęs tiek, kad jo niekuo nebuvo galima nustebinti.

Q. Tarantino augo saugumu ir ramumu negarsėjančiame pietiniame Los Andžele, ir šalia to, kad gana anksti pradėjo vogti ar bandyti narkotikus, jis kartu iš arti matė nusikaltėlių ir juodaodžių gaujų pasaulį, dėl ko jo filmai šias grupes pateikia taip stipriai. Mokykloje jam nesisekė, net jeigu rašymu domėjosi visuomet – kiekvienos Motinos dienos proga mamai parašydavo kokią nors istoriją, kurios pabaigoje mama mirdavo, todėl jo keistas romantikos supratimas pasireiškė jau vaikystėje.

6b1c619be8b23a102b3cd1b7967289e5
Smurto ir kraujo ištroškęs (bent jau kine) jaunasis Quentinas Tarantino devintoje klasėje metė mokyklą ir pradėjo savo šlovingą kelią

Dar daugiau romantikos į jo gyvenimą atnešė sprendimas devintoje klasėje mesti mokyklą, kam niekas neprieštaravo (nors tai atsiliepia nuo įspūdingų gramatinių klaidų kenčiančiuose jo scenarijuose). Q. Tarantino po to greitai įsidarbino ten, kur tokio amžiaus žmogus patirtų arba geriausias, arba blogiausias gyvenimo akimirkas: kelis metus jis dirbo pornografiją rodančiame kino teatre. Būsimasis režisierius ten rodomais filmais (bent jau pasak vėlesnių interviu) nesidomėjo, kas jį privertė atrasti svajonių darbą – jis tapo konsultantų filmų nuomos punkte.

Tai buvo tobulas užsiėmimas Q. Tarantino, mačiusiam visus žymiausius ir mažiausiai žinomus filmus, kurių kiekvieną jis savaip mylėjo. „Video Archives“ parduotuvėje Q. Tarantino tapo žvaigžde, galėjęs kiekvienam žmogui pagal kelis jo matytus filmus parekomenduoti visą kalną jo išanalizuotų vaizdajuosčių. Režisieriaus žymioji frazė, kad jis nėjo į kino kūrimo mokyklą, bet ėjo į kiną, šiame kontekste yra visiškai suprantama, kadangi tūkstančiai matytų filmų jį suformavo visiškai kitaip nei tradicinės scenarijų rašymo taisyklės. Ir Q. Tarantino neabejojo, kad kinas yra jo ateitis – visi parduotuvės darbuotojai, gyvenę šalia Holivudo, svajojo apie karjerą kine ir savo sėkme neabejojo, tačiau ir jie, ir parduotuvės lankytojai žinojo, kad Q. Tarantino entuziazmas ir sugebėjimas apie kiekvieną matytą filmą kalbėti per naktį sufleruoja, kad su jais bendrauja išprotėjęs genijus.

Pasiutęs šuo

Q. Tarantino sėkmė buvo kryptinga. Laisvą laiką jis leido žiūrėdamas ir rašydamas filmus, ir sulaukęs 27-erių pardavė scenarijų filmui „Tikra romantika“ (angl. „True Romance“), o kiek vėliau – „Gimę žudyti“ (angl. „Natural Born Killers“) scenarijų. Abu filmai buvo ganėtinai sėkmingi, sukurti originalių režisierių, tačiau Q. Tarantino siutino jų nesugebėjimas tinkamai perteikti to, kas buvo parašyta scenarijuje. Kažkada bandęs režisuoti mėgėjišką filmą „Mano geriausio draugo gimtadienis“ (angl. „My Best Friend‘s Birthday“), dabar jis nusprendė rimtai imtis režisūros ir sukurti filmą, kuris būtų originalus ir pigus.

Taip gimė „Pasiutę šunys“ (angl. „Reservoir Dogs“).

Filmas, pasakojantis apie brangakmenių vagystę ir jos niekada taip ir neparodantis, į kino istoriją buvo įrašytas už daugybę dalykų, svarbiausias kurių yra Q. Tarantino iškėlimas į aukštumas. Režisierius daugybės atsitiktinumų dėka susipažino su aktoriumi Harvey Keiteliu, susižavėjusiu „Pasiutusių šunų“ scenarijumi, kuris nusprendė vaidinti filme ir pritraukti rimtesnes investicijas bei Q. Tarantino suteikti pirmą režisieriaus darbą.

5-things-about-reservoir-dogs-facts-trivia-20th-anniversary
Legendiniai „Pasiutę šunys“ ir režisieriaus debiutas kine

„Pasiutę šunys“ buvo sukurti už juokingą 1.2 mln. sumą ir net jeigu anuomet JAV finansine prasme nesublizgėjo, dabar yra mažai nepriklausomų filmų, kurie būtų žinomi geriau nei šis. „Pasiutę šunys“ neatpažįstamai pakeitė visą dešimto dešimtmečio nepriklausomo kino pasaulį, kai begalė kūrėjų bandė žaisti su įprastine scenarijaus struktūra ar kostiumuotais vyrais, kurti įsimintinas scenas ir medumi pateptus keiksmažodžiais aptekusius dialogus, įsiterpiančius tarp monologų apie arbatpinigius ar Madonna dainas. Net jeigu Q. Tarantino su filmu, kurio didžioji dalis veiksmo vyksta paprastame sandėlyje, kaip režisierius neišgarsėjo, jo inovatyvus scenarijus Holivudui buvo kaip stebuklas. Jį bandė kopijuoti daug kas, bet tik Q. Tarantino sugeba pateikti žmogaus ausies pjovimą taip, kad norėtum ir klykti, ir šokti, ir juoktis.

Naujas žanras

Nuo to laiko Holivudas jo daugiau nepaleido. Kitu Q. Tarantino filmu tapo „Bulvarinis skaitalas“ (angl. „Pulp Fiction“), neabejotinai garsiausias režisieriaus darbas, pavertęs jį tikru fenomenu, nes kino istorijoje nebent Orsonas Wellesas tapo tokia įžymybe vos po dviejų filmų. Q. Tarantino juostą apie du samdomus žudikus, jų boso žmoną ir boksininką rašė kartu su savo geriausiu draugu Rogeriu Avary, net jeigu didžiausią darbo dalį padarė Q. Tarantino ir Oskarą už scenarijų pasidaliję draugai, sekdami seniausiomis Holivudo tradicijomis, susipyko visam laikui.

„Bulvarinis skaitalas“ jau buvo kažkas, kas Q. Tarantino pavertė atskiru žanru. Filmas, šokinėjęs laike, rodęs vieną įsimintiną sceną po kitos, pristatęs veikėjų išvaizdas ir drabužius, kuriuos daugelis bando kopijuoti ir dabar, ir sugebėjęs per pustrečios valandos sukurti tokius dialogus, kad juos gali atkartoti žmonės kiekviename pasaulio kampe, tapo fenomenu, visame pasaulyje uždirbusiu daugiau nei 200 mln. dolerių ir sukūrusiu praktiškai viską, už ką dabar yra žinomas Q. Tarantino.

pulpfiction
„Bulvarinis skaitalas“ atnešė Q. Tarantino pirmąjį jo Oskarą

Filmas buvo perpildytas žiaurumo, kurio dėka žmonės alpo salėse. Jis atgaivino Johno Travoltos – tuomet vaidinusio tik antrarūšiuose filmuose ir kurio kandidatūrai „Bulvariniame skaitale“ filmą prodiusavę broliai Weinsteinai priešinosi iš paskutiniųjų – karjerą ir uždirbo jam Oskaro nominaciją. Kine seniai buvo matyti tokie stiprūs juodaodžiai veikėjai (Samuelio L. Jacksono įsimintinai įkūnytas Julesas) ar tokios įdomios moterys (Uma Thurman vaidinta Mia bei Bruce‘o Williso veikėjo draugę Fabienne įkūnijusi Maria de Medeiros). Atmestini veikėjų dialogai, kuriuose buvo begalė aliuzijų į populiariąją kultūrą, kaipmat tapo Q. Tarantino skiriamuoju ženklu ir tuo pačiu kino nesuprantančių žmonių indikatoriumi, kadangi vis dar yra daugybė režisieriaus filmų gerbėjų, galvojančių, kad jo scenarijai yra nuostabūs tik dėl to, kad į juos yra prikišta pokalbių apie filmus ir mėsainių pavadinimus, o ne dėl to, kad visi tie pokalbiai turi konkretų tikslą.

Kino istorijoje yra mažai filmų, kurie būtų pripildyti tiek smagių, įtemptų, keistų ir siaubingų momentų, kurių nebūtų galima įsprausti į vieną žanrą ir kurie dėl to visiškai nenukentėtų. „Bulvarinis skaitalas“ buvo visa tai ir dar daugiau, dar ilgai liksiantis vienu svarbiausių kino kūrinių, ir Q. Tarantino buvo pagrindinė šios sėkmės priežastis.

Dėmesys moterims

1997 metais sukurta „Džekė Braun“ (angl. „Jackie Brown“) daugelio kritikų yra neteisingai nurašoma kaip Q. Tarantino nesėkmė, tačiau tai, kad filmą yra matę mažiau žmonių, nereiškia, jog jis buvo blogas. Pagal rašytojo Elmore‘o Leonardo romaną sukurta juosta apie keturiasdešimtmetę juodaodę veikėją, kurioje visi herojai yra pusiau melancholiški, pusiau išprotėję, gali būti laikomas kokybišku režisieriaus sulėtėjimu.

Santykiai tarp Džekės (akt. Pam Grier) ir Makso (akt. Robert Forster) yra retai kine matomas sugebėjimas atskirti romantiką ir draugystę, Samuelio L. Jacksono herojus Ordelis čia buvo kaip geriausias aktoriaus ekscentriškumo atspindys, o Robertas De Niro filme įkūnijo turbūt vieną paskutinių įsimintinų savo veikėjų ir tai padarė su nuostabiu subtilumu. „Džekė Braun“ yra tarytum santūresnė tarantiniškų filmų versija, kurią peržiūrėjęs supranti, kad tokio filmo kas nors kitas nebūtų sugebėjęs sukurti.

Visgi po kelių metų pertraukos Q. Tarantino sukūrė dar vieną dalyką, parodžiusį, kad veiksmo žanre už jį nėra nieko geresnio. Abi „Nužudyti Bilą“ (angl. „Kill Bill“) dalys, pasirodžiusios 2003 ir 2004 metais, yra režisieriaus originalumas visame gražume, suderinantis ir populiariąją kultūrą, ir japoniškus filmus, ir anime, ir kraujo upelius, ir įspūdingąją Uma Thurman įkūnijamą Nuotaką, ir filmas galutinai užtvirtino tai, jog pirmi du Q. Tarantino filmai nebuvo atsitiktinumas.

bkdg0e-1
Uma Thurman ir jo didingas sugrįžimas į kiną su dilogija „Nužudyti Bilą“

Nepaisant pateikimo, „Nužudyti Bilą“ buvo asmeniškiausias ir labiausiai apgalvotas Q. Tarantino filmas, žiauriu ir dėl to paveikiu būdu pasakojęs vienišos motinos istoriją. Po „Nužudyti Bilą“ Q. Tarantino kartu susidūrė su keistoka problema: tokio tipo filmus, kuriame tarp žiaurumų įsiterpia ir rimtos temos, sugeba kurti tik jis, dėl ko režisierius yra nuolat puolamas dėl bereikalingo brutalumo, pernelyg dažnai pamirštant, kad jo filmų centre yra kiek kitaip nei įprasta gvildenamos rimtos temos.

Pašaliniai dalykai pakenkė ir 2007 metais pasirodžiusiam kitam jo kūriniui. Kartu su geru draugu Robertu Rodriguezu sukurtas originalus „Grindhouse“ projektas buvo režisierių sprendimas pastatyti du filmus ir sudėti juos į vieną paketą, originaliai reklamuoti ir taip savotiškai reprezentuoti ankstyvąjį Holivudą. Q. Tarantino filmas „Mirties įrodymas“ (angl. „Death Proof“), buvęs to projekto dalimi, vėliau buvo paleistas atskirai, ir veikiausiai dėl neaiškios reklamos ir perdėto dėmesio originalumui pati juosta buvo priimta taip šaltai. „Mirties įrodymas“ yra turbūt silpniausias jo filmas, tačiau juosta apie grupę moterų ir jas persekiojantį vyrą turi pakankamai įdomių idėjų, kad režisieriaus stilius būtų atpažįstamas nesunkiai.

Absoliuti laisvė

Paskutiniai du iki šiol pasirodę Q. Tarantino filmai buvo vienas už kitą populiaresni režisieriaus darbai, parodę ne tai, kad jis pagaliau pasisuko į plačiąsias mases, o tai, kad pastarosios pagaliau atrado visą Q. Tarantino filmų galią. „Negarbingi šunsnukiai“ (angl. „Inglourious Basterds“), pasakoję apie alternatyvią Antrojo pasaulinio karo istoriją su amerikiečių žudikų būriu bei kerštinga žydaite priešaky, bei „Ištrukęs Džango“ (angl. „Django Unchained“), rodęs skausmingai tikrovišką poros šimtų metų senumo JAV istoriją bei vergo siekį išlaisvinti savo mylimąją, turėjo daug ką bendro ir tarpusavyje, ir su ankstesniais Q. Tarantino filmais.

Šios dvi istorijos buvo tarsi indikatorius, kad Q. Tarantino pagaliau gavo neribotą kiekį pinigų ir absoliučią laisvę. Jis sugebėjo pasakoti (kaip tai daro ir naujajame „Grėsmingajame aštuonete“) itin politines istorijas, filmų dydžiu sužavėti ir visko mačiusius žiūrovus, į kadrą įtalpinti dar daugiau kraujo ir Christophui Waltzui padovanoti dvi Oskaro statulėles, kurių jis buvo absoliučiai vertas.

Kurtas Russelas ir Samuelis L. Jacksonas filme „Grėsmingasis aštuonetas“

Dėl šių filmų, suteikusių jam tiek pat priešininkų kiek ir gerbėjų, Q. Tarantino visiems galutinai tapo žinomas kaip tikriausias Holivudo menininkas, sugebantis senamadišką filmavimą juosta atsisakant bet kokios skaitmeninės technikos pateikti kaip įdomų ir trokštamą, ne atgyvenusį dalyką. Jis savo filmuose sugeba rodyti ką tik nori, nuo šaudymų ir kankinimų iki susigūžti verčiančio rasizmo ir seksizmo, ir net jeigu visur atsiranda neadekvačios kritikos sugebančių paberti jautruolių, Q. Tarantino nuo to nėra blogiau. Jis savo filmus myli kaip nieką kitą, gina juos nuo kiekvieno skriaudiko ir tai daro su pavydėtinu entuziazmu, o kiną laiko dalyku, kuris yra didesnis už jį ar ką nors kitą. Jis sugeba parodyti skaudžiausias pasaulinės istorijos ir asmeninių žmonių gyvenimų detales, pateikti jas naudodamas tiek humorą, tiek dramą, ir sujaukti milijonų žmonių protus, nesugebančius įsprausti režisieriaus filmų į banalias kategorijas, kad ir kaip to norėtų.

Ir visa tai pasiekė devynių klasių nebaigęs mažaraštis.

Parengta pagal „The New Yorker“, „The Hollywood Reporter“, „IGN“, „Rotten Tomatoes“, „The Guardian“ ir „NPR“

Filmografija (Apžvalgos):

1992 – „Pasiutę šunys“ (angl. „Reservoir Dogs“)

1994 – „Bulvarinis skaitalas“ (angl. „Pulp Fiction“)

1997 – „Džekė Braun“ (angl. „Jackie Brown“)

2003 – „Nužudyti Bilą. 1 dalis“ (angl. „Kill Bill. Vol. 1“)

2004 – „Nužudyti Bilą. 2 dalis“ (angl. „Kill Bill. Vol. 2“)

2007 – „Mirties įrodymas“ (angl. „Death Proof“)

2009 – „Negarbingi šunsnukiai“ (angl. „Inglourious Basterds“)

2012 – „Ištrukęs Džango“ (angl. „Django Unchained“)

2015 – „Grėsmingasis aštuonetas“ (angl. „The Hateful Eight“)

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles