Jei neskaičiuosime mažai kam žinomo ir kai kurių Quentino Tarantino fanų netgi nelaikomo „tikru“ režisieriaus filmu „Mano geriausio draugo gimtadienis“ (angl. „My Best Friend‘s Birthday“, 1987 m.), kito tokio įspūdingo debiuto kino pasaulyje reikėtų dar neblogai paieškoti. Tiek 1992 m. pasirodęs kriminalinis trileris „Pasiutę šunys“ (angl. „Reservoir Dogs“), tiek 1994 m. kriminalinė drama „Bulvarinis skaitalas“ (angl. „Pulp Fiction“), Kanuose nuskynusi Auksinę palmės šakelę, tapo kultiniais. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad priešingai daugumai naujokų, dar tik „bandančių save atrasti“, Q. Tarantino jau pirmaisiais filmais aiškiai apibrėžė savo stilių, kuris maža kuo pakito iki pat dabar. Taip, ruošiantis žiūrėti ką nors iš Q. Tarantino repertuaro, reikia pasiruošti, kad po seanso kraujus teks plauti nuo ekrano – dažniausiai kraujo upės čia liejasi laisvai, kad ne tik itin jautrios, bet ir šiek tiek atsparesnės būtybės gali šiek tiek subloguoti.
Tačiau po „Bulvarinio skaitalo“ Q. Tarantino pristatė šiek tiek kitokį filmą – amerikiečių rašytojo Elmoro Leonardo knygos „Romo punšas“ (angl. „Rome Punch“) ekranizaciją Taip, tai vėlgi kriminalinis draminis trileris ir, taip, šaudymo ir lavonų čia taip pat neišvengiama, tačiau galvos lengva ranka taip nepyškinamos kaip arbūzai, ką galima matyti jo naujausiame filme „Grėsmingasis aštuonetas“ (angl. „The Hateful Eigth“).
Nedidelėje Meksikos oro linijų bendrovėje stiuardese dirbanti Džekė Braun (akt. Pam Grier) sulaikoma gabenanti stambią pinigų sumą ir pakelį narkotikų. Nors policijos detektyvai Rėjus Nikoletas (akt. Michael Keaton) ir Markas Dragasas (akt. Michael Bowen) bando ją įkalbėti bendradarbiauti su policija, tačiau Džekė, žinodama, kad Ordelis Robis (akt. Samuel L. Jackson), kurio užsakymu ji ir gabeno nelegalų krovinį, vos suuodęs apie galimą „perėjimą į kitą barikadų pusę“, be sentimentų visus greituoju būdu pasiunčia Anapilin, net nesvarsto tokios galimybės, todėl atsiduria kalėjime. Iš čia ją ištraukia laiduotojas Makas Čeris (akt. Robert Forster), tarp kurio ir Džekės pamažu pradeda megztis ryšys. Tačiau Džekės nuogąstavimai dėl Ordelio ketinimų nebuvo iš piršto laužti. Vienintelė jai likusi išeitis – derybos. Vis tik Džekė, sutarusi dėl pusės milijono JAV dolerių pergabinimo, į kurį Ordelis įtraukia savo merginą Melani (akt. Bridget Fonda) ir buvusį kameros „kambarioką“ Luisą Garą (akt. Robert de Niro), nusprendžia prasisukti taip, kad iš situacijos išeitų vienintelė nugalėtoja.
Kalbant ir vertinant šitą filmą, susiduriama su paradoksu. Lyg ir nebūtų prie ko labai smarkiai prisikabinti, bet vis dėlto… Paskiri kokybiški šio filmo elementai taip iki galo ir nesulimpa į vientisą kūną. Taip, tai techniškai gerai pastatytas filmas, taip, yra neblogų scenų, o ir patį filmą stebėti yra pakankamai įdomu, taip iš kai kurių detalių galima suprasti, kad tai – būtent Q. Tarantino, o ne kieno nors kito filmas. Dėl to, ko gero, verta sutikti su nuomone, kad „Džekė Braun“ yra blogas gero režisieriaus filmas. Skamba kaip oksimoronas, tačiau yra būtent taip.
Q. Tarantino filmai visada garsėjo stipriais dialogais. Negalima sakyti, kad „Džekė Braun“ jų stokojo, tačiau… Kalbama daug, bet, iš esmės apie nieką. Koks nors Šarūnas Bartas tą laiką būtų išnaudojęs „mąsliems“, „giliems“ vaizdams – tarkim, penkias minutes non stop būtų rodęs medžio šaką. Q. Tarantino filmo laiką užkamšo dialogais. Tik prasmės nei vienu, nei kitu atveju ne per daugiausiai.
Beje, kalbant apie filmo laiką, buvo galima apsisukti žymiai greičiau. 2 valandos 35 minutės – tiek žiūrovų gyvenimo laiko pareikalauja šis Q. Tarantino filmas. Vėlgi, filmo ilgumas per se nėra blogis, tačiau jis turėtų bent kuo nors būti motyvuotas. Dabar gi tie patys jau minėti beprasmiai dialogai, ilgi pasivažinėjimai, ėjimas iš taško A į tašką B šį filmą ištempia iki begalybės ir padaro nepakeliamai lėtą ir nuobodų. Dar vienas oksimoronas? Panašu, kad taip. Aišku, galima žavėtis sugebėjimu paprastutę istoriją ištempti iki pustrečios valandos juostos, tačiau čia tuoj pat vėl atsiremiam į tą patį klausimą – ar tai buvo būtina? Stebint kaip kankinančiai buksuoja veiksmas, peršasi mintis, kad net ir pusantros valandos būtų buvę per akis.
Taigi, šiek tiek grįžtant prie siužeto – „Džekė Braun“ pasakoja eilinę, niekuo neišsiskiriančią sumanaus prasisukimo istoriją. Tokią, kokių tiek prieš tai, tiek po to, buvo iškepta ne viena ir ne šimtas. Juosta stokoja netgi paties „tarantiniškumo“ – jį pagauti galima nebent iš puikiai judančios kameros ir retais momentais įterpto pagreitinimo. Tebūnie tai žodžių žaismas, tačiau tokią bekrauję ir beveik sterilią „Džekę Braun“ galėjo sukurti ir bet kuris kitas režisierius.
Į „Džekę Braun“ surinkta pakankamai nebloga aktorių komanda. Q. Tarantino ir šiame filme neapsieina be savo fetišinio aktoriaus Samuelio L. Jacksono, kurio pasirodymas nenuvilia. Gerąja prasme nustebina Bridget Fonda. Daug kas giria Q. Tarantino sprendimą pagrindinį vaidmenį patikėti juodaodei aktorei, tačiau vis tik Pam Grier kuo nors itin įspūdingu nenustebina. T. y. politiškai korektiškas sprendimas sveikintinas, tačiau tai netampa filmo privalumu. „Džekė Braun“ ir Makso Čerio vaidmuo tapo savotišku sugrįžimu Robertui Fosteriui, kuris už šį pasirodymą netgi buvo nominuotas Oskarui geriausio antraplanio aktoriaus kategorijoje. Vis tik labiausiai nuvilia Robertas de Niro. Taip, taip, šio aktoriaus gerbėjai jau galite pasiruošti akmenis, tačiau dažniausiai jis atrodo atsidūręs truputį ne laiku ir ne vietoje, o papuoštas juodais ūsais primena jūrų vėplį. Net ir priminimas, kad tai dešimtojo dešimtmečio pabaiga ir kad tokios tuo metu buvo mados mažai kuo gelbsti.
Vis tik ko negalima nuneigti – tai stipri techninė šio filmo pusė. Puikus, išraiškingas ir išradingas kameros darbas – ko gero, labiausiai išsiskiriantis elementas. Iš jo, beje, ir galima pažinti Q. Tarantino stilių, kurio apraiškų šiame filme nepalyginti mažiau nei kituose. Vaizdo ir garso montažas taipogi atliktas gerai. O štai dėl garso takelio galima ginčytis. Kai kam – tai vienas stipriausių garso takelių iš visų Q. Tarantino filmų. Kita vertus, tai labai savą laikmetį atitinkanti muzika, todėl žvelgiant iš dabarties pozicijos, šiek tiek atsiduoda naftalinu – kažkas, kas, galbūt buvo labai jėga ir labai madinga 1997 m., bet po gero dešimtmečio negailestingai įgijo kičo prieskonį – lygiai kaip tuomet vyravusi itin madinga tendencija apnuoginti taliją.
„Džekė Braun“ – iš gerų ir kokybiškų komponentų lipdoma mozaika, taip iki galo ir nesulimpanti į gerą rezultatą. Šis filmas galėtų būti įrodymas, kad neužtenka gero režisieriaus, gerų aktorių, geros techninės pusės, smagių scenų – septintasis menas yra šis tas daugiau. Niekuo ypatingu neišsiskiriančio scenarijaus Q. Tarantino filmas, stokojantis „tarantiniškos“ dvasios, lėtas ir ištęstas iki begalybės, nelyginant į tris ilgiausias juostas padalytas trumputis „Hobitas“. Tačiau, vis tik reikia pripažinti, kad nors po savęs ir nieko nepalieka, „Džekė Braun“ „susižiūri“ visai neblogai.
