MĖNESIO REŽISIERIUS. Pasiutę šunys

Reservoir Dogs

Nėra jokio reikalo kam nors įrodinėti, jog Quentinas Tarantino yra puikus režisierius. Kai kam tik šiek tiek sunku suvokti jo matematinius sugebėjimus ir filmų skaičiavimą. Realiai galima vertinti, kad su visai neseniai kinuose apsirodžiusiu „Grėsminguoju aštuonetu“ galima žiūrėti jau dešimtąjį jo filmą, tačiau paties režisieriaus teigimu, tai tik aštuntasis jo darbas. Pirmiausia todėl, kad „Nužudyti Bilą“ jis laiko kaip vieną filmą. Na, o apskritai visų užmirštas „Mano geriausio draugo gimtadienis“ yra išvis nepriskaitomas. Taigi, laikydamasis režisieriaus logikos, aptarsiu apskritai pirmąjį jo filmą, kuris daugiau ar mažiau suformuoja tolesnių jo darbų stilių. Tai – „Pasiutę šunys“.

Turinys

Šeši vienas kito nepažįstantys nusikaltėliai yra nusamdomi nusikaltėlių vadeivos Džo Kaboto, kad įvykdytų nesudėtingą juvelyrinės parduotuvės apiplėšimą. Įgavę pseudonimus, ponas Baltasis, Blondinas, Rudasis, Mėlynasis, Oranžinis ir Rožinis, imasi darbo. Deja, planas nepasiseka, kai prasidėjus darbeliui prie juvelyrinės pasirodo policija. Daliai vagių pavykus pabėgti jie susirenka viename sandėlyje ir bando išsiaiškinti, kuris iš grupės yra policijos informatorius.

Galiu pasakyti, kad vertinti Q. Tarantino filmus yra be galo sudėtinga. Galbūt dėl to, kad jis turi labai savotišką stilių ir labai retas filmas nuo to tipinio stiliaus nukrypsta. Jei yra tokių žmonių, kurie nėra matę visų Tarantino filmų, tai tikrai rekomenduoju tą padaryti ir jūs iškart pajausite vieną panašią liniją. Tačiau grįžtant prie „Pasiutusių šunų“, juosta tikrai įdomi. Pagrindinis aspektas yra tas, kad būtent šis darbas nustato ganėtinai originalų istorijos pasakojimo stilių. Ir šis stilius žavi iki pat šių dienų, nors nuo šunų pasirodymo praėjo 24 metai. Netoli tiek, kiek aš vaikštau ant šios žemės.

Siužetinė filmo linija yra lengvai padrika, bet, kaip ir visuose kituose Q. Tarantino filmuose, ji galiausiai sueina į vieną tašką. Kitaip tariant, žiūrovas įmetamas į veiksmo vidurį, vyksta pasakojimas, o tik pradėjus įpusėti filmui ima aiškėti viso įvykio priešistorė ir eiga. Kas keisčiausia, režisierius (ir, aišku, scenaristas) sugeba tai parodyti taip, kad tu nesijauti blogai. Tai reiškia, kad nors pradžioje ir esi suglumęs, galiausiai viskas susidėlioja į savas vietas ir filmas pamažu tampa lyg viena didelė dėlionė, kurią sudėjęs pajunti didelį malonumą. Kitaip tariant, filmas iki pat pabaigos augina įtampą, kol pasiekiama kulminacija. Ir čia kulminacija tuo pačiu tampa ir pabaiga, su nuspėjama baigtimi. Nuspėti nėra sudėtinga, tačiau kiekvienam žiūrovui paliekama šiek tiek vietos susidaryti savo nuomonei ir pačiam galvoje susikurti pabaigą.

Filmo dialogai parašyti tiesiog nepriekaištingai. Žinau, kad jau gyriau tą „Bulvariniame skaitale“, bet turbūt nėra tokio Q. Tarantino filmo, kuriame pagrindą sudarytų kažkas kitas, o ne dialogai. Kino kūrėjas skiria mažai dėmesio aplinkoms, nesistengia žiūrovų sužavėti didele prabanga alsuojančiomis erdvėmis. Daugiausiai dėmesio jis skiria veikėjų pokalbiams, kuriais jis realiai ir atskleidžia kiekvieno veikėjo charakterius. Labiausiai malonu stebėti, kaip kiekvienas veikėjas išreiškia save, kaip keičiasi jų santykiai tarpusavyje, leidžiant laiką vienoje patalpoje didelio streso metu. Galiausiai, atsižvelgiama ir į žmogiškąjį faktorių. Kad ir – ponų Baltojo ir Oranžinio santykį, savotišką draugystę. Arba pono Blondino šaltą veidą ir psichopato atsiskleidimą. Viskas yra sudėliota tiesiog puikiai.

Techninė pusė

Kadangi tai yra „pirmasis“ režisieriaus filmas, galima pamatyti, kaip pačioje pradžioje gimsta unikalus būdas iliustruoti filmą puikia muzika. Režisierius surenka labai šaunų garso takelį, kuris net ir paties žiauriausiems vaizdams suteikia nuotaikos. Kiekviena daina yra atrinkta puikia, kartais net kažkiek papasakojant apie aštuntojo dešimtmečio hitus per „radijo stotį“. Gudrus būdas įtraukti garso takelį į filmą, lyg tai būtų ne šiaip užlipintas garsas, o pačios istorijos dalis.

Ir vėlgi, kinematografiniai sprendimai iš šio filmo garantuotai perėjo į „Bulvarinį skaitalą“, nes stilius yra išties labai panašus. Mažai stambių planų, orientuojamasi į daugiau erdvės, kad žiūrovui nekiltų nejaukumo jausmas, kai praktiškai visas veiksmas vyksta vienoje patalpoje. Labai retais atvejais pamatysime stambiu planu rodomą veikėją. Ir tai būna tik tuo atveju, jei norima akcentuoti kažką žiauraus, kruvino ar panašiai. Tačiau geriausias dalykas – filmo pabaigos scena. Neabejoju, kad beveik visi šią recenziją skaitantys žmonės yra matę filmą, bet maža ką. Nesinori išduoti, kuo ši scena tokia gera ir gerai atrodanti. Toks tipinis vesterninis sustojimas.

Tiek garso, tiek vaizdo montažas yra puikus. Ir čia jau nieko nebepridursi.

Aktoriai

Kaip smagu matyti dar jaunus savo mėgiamus aktorius. Dar ir dėl to, kad gali pamatyti skirtumus tarp to, kaip jie vaidino prieš 20 metų ir dabar. Nė vienas šiame filme pasirodančių aktorių dabar nėra didžiausio ryškumo žvaigždė, bet pamatyti juos galima tikrai. Kad ir… Naujausiame Tarantino filme. Tai jau tapo tradicija, kad režisierius tiesiog susikviečia savo draugus pavaidinti.

Filme pasirodo Timas Rothas, Michaelas Madsenas, Harvey‘is Keitelis, visuomet psichopatą primenantis Steve‘as Buscemis ir Chrisas Pennas. Nelabai norisi išskirti šių aktorių, nes kiekvienas jų savo vaidmenį atliko tiesiog puikiai. Nebuvo nė vieno neįdomaus, visi jie buvo skirtingi ir savaip žavintys. Ir, žinoma, filme tradiciškai, kelioms minutėms, pasirodo ir pats režisierius. Ir vėl, tradiciškai, galima pasijuokti iš to, kaip jis kalba, nes aktorius iš jo tikrai nestebuklingas.

Verdiktas

„Pasiutę šunys“ leidžia žvilgtelti į tai, kaip atsirado tikrasis, dabartinis Quentinas Tarantino. Tai yra režisierius stiliaus kalvė, suteikianti daug malonumo. Per sąlyginai ne ilgą filmo trukmę papasakojama įdomi veikėjų istorija ir atskleidžiami jų charakteriai. Visas ekrane rodomas veiksmas papildomas smagia muzika, kuri sukuria labai gerą nuotaiką ir neleidžia nuobodžiauti. Tai tikrai geras darbas, kuris net ir po 24 metų neatrodo nuobodus, nusenęs ar juokingas. Kitaip galima pasakyti – nesenstanti klasika.

9.8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
10
Režisūra
10
Kinematografija
9.0
Garso takelis
10
Techninė pusė
10
Aktoriai
10
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles