„Negarbingi šunsnukiai“ yra vienas tų filmų, kurių scenarijų būsimieji kino kūrėjai privalo perskaityti dešimt kartų. Quentinas Tarantino su „Bulvariniu skaitalu“ gal ir pakeitė kino kūrimo taisykles, pristatydamas įdomią struktūrą ir iš įsimintinų scenų susidedantį siužetą, ir visgi panašu, kad jis geriausias savo karjeros pamokas sudėjo į „Negarbingus šunsnukius“ – filmą, kuriame nėra nei vienos iššvaistytos sekundės, kurio atmosfera yra nesumaišoma su niekuo, kuris tęsiasi pustrečios valandos ir niekaip neprailgsta. Tai pasiekti galėjo tikrai ne visi.
Toks pasiekimas atrodo dar įspūdingiau kai supranti, kad filmas pasirenka vieną ambicingiausių įmanomų temų ir ją tuo pačiu metu pateikia ir itin plačiai, ir konkrečiai. Juostoje yra pateikiami Antrojo pasaulinio karo metai ir siužetas šokinėja tarp tris atskiras tautybes atspindinčių grupių – amerikiečių, vokiečių ir žydų/prancūzų, – kas jau skamba kaip sunkiai įgyvendinama idėja.
Ir visgi šioje vietoje Q. Tarantino pasielgė genialiai, nors jeigu matėte bent vieną ankstesnį jo filmą, panašią taktiką jis naudojo ne kartą: režisierius „Negarbinguose šunsnukiuose“ papasakojo itin asmeniškas istorijas. Veikėjai filme neabejotinai atstovauja savo tautybes ir jų poelgiai tai nuostabiai atspindi, tačiau jie čia yra sukurti ne kaip įrankiai perteikti savo tautų ideologijas, o kaip realūs žmonės, kovojantys už save ir tik paskui už didesnį tikslą, kas filmui suteikia konkretumo. Niekam nebūna įdomu dvi valandas stebėti mūšį tarp didelių armijų, tačiau kai kovoja konkretūs žmonės, kurie tau rūpi, viskas yra kur kas įdomiau.
Siužeto centre atsiduria žydaitė Šošana (akt. Melanie Laurent), po to, kai Prancūzijos provincijoje žydus medžiojantis vokiečių pulkininkas Hansas Landa (akt. Christoph Waltz) nužudė visą jos šeimą, pabėgusi į Paryžių ir pasikeitusi savo vardą. Ją veda noras atkeršyti naciams ir dėl to ji tampa panaši į Šunsnukius, žydų kilmės amerikiečių karių būrį, vadovaujamą leitenanto Aldo (akt. Brad Pitt), atvykstantį į Prancūziją žiauriausiais būdais žudyti nacių. Visi jie turi asmeninius tikslus ir niekas jiems negali pastoti kelio.
„Negarbingi šunsnukiai“ nėra istorijos pamoka. Jokie čia parodyti įvykiai nevyko iš tikrųjų, ir visgi tai nėra svarbiausia. Svarbiausia, kad net ir Q. Tarantino dialogų ir žudynių pripildytame filme viskas atrodo taip, kad galėjo vykti iš tikrųjų. Net ir tokios detalės kaip perspausti propagandiniai nacių filmai ar keistas Gėbelso susižavėjimas Hitleriu atrodo kaip dalykai, kurie konkrečiai gal ir nevyko (nacių filmai niekad nepasiekė tokių aukštumų, kokios yra pateikiamos čia), tačiau perskaičius apie juos istorijos vadovėlyje galėtum nesunkiai patikėti, kad būtent taip ir buvo.
Tai priveda prie svarbiausios „Negarbingus šunsnukius“ lydinčios temos: visas filmas yra pustrečios valandos trunkantis giliausių norų išpildymas. Ne vien Q. Tarantino norų, nors tai, jog svarbiausiu įrankiu istorijos kulminacijoje tampa senovinis kino teatras, sufleruoja ir apie paties režisieriaus fantazijas. Tie norai dažniausiai yra visos žmonijos ar bent jau didžiosios jos dalies, kadangi sunku būtų atrasti daug naciams pritariančių žmonių.
Visi veikėjai čia yra stipresni nei jie yra pateikiami pasaulio istorijoje ar populiariojoje kultūroje. Pavyzdžiui, ne vieną dešimtmetį silpnais bailiais vadinami prancūzai, Antrojo pasaulinio karo metais neskubėję nusigręžti nuo nacių, čia turi savo nuomonę ir gali būti savarankiški. Pirmojoje filmo scenoje, trunkančioje apie dvidešimt minučių, tai yra įprasminama pilnu pajėgumu. Žiūrovai iškart tikisi, kad nacių pulkininkas Landa, atvykęs į kaimą pas prancūzų ūkininkus, valdys padėtį, ir jam ilgai besipriešinantis prancūzas (įkūnijamas prieš patį C. Waltzą įtikinamai atsilaikiusio Denis Menochet) paneigia tuos įsitikinimus.
Kalbant apie tą pirmąją sceną, ji yra visa tai, kas yra nuostabu Q. Tarantino filmuose. Ilga, vien dialogais vežama filmo pradžia, kurioje yra pristatomas visus gąsdinsiantis sociopatas Landa ir su kuria C. Waltzas jau užsitikrino savo Oskarą, yra tobula įžanga į istoriją, kur geriečius ir blogiečius pažįsta visi, tačiau kur pergalė kartu yra pasiekiama tik įdėjus dideles pastangas.
Šitoje recenzijoje gali būti parašyta dar dešimtys kitų dalykų, kurie yra nuostabiai pateikiami viso filmo metu, tačiau taip būtų atskleistas siužetas, kuris gal nėra paslaptingas, bet kurį pamatyti nieko nežinant tikrai verta. Todėl „Negarbingų šunsnukių“ atmosfera ir yra tokia svarbi, leidžianti įtikinamai parodyti net ir pačius keisčiausius bei labiausiai nuo tikrosios Antrojo pasaulinio karo istorijos atitolusius dalykus. Visi veikėjų veiksmai čia turi realias pasekmes kitiems žmonėms ir tuo pačiu jūs niekad nepamiršite, kad čia vyksta karas, todėl raudoti dėl atskirų žmonių nėra kada ir labiau verta sutelkti dėmesį į didesnį veikėjų tikslą.
Veikėjai filme taip pat yra dar vienas nuostabaus Q. Tarantino įpročio pavyzdys, kadangi čia yra daugybė vienas nuo kito stipriai besiskiriančių veikėjų ir filmas neturi tiek laiko, kad jie spėtų atsibosti. C. Waltzo monologai, sakomi bent jau keturiomis kalbomis, yra neabejotina filmo pažiba, tačiau jie nėra vienintelė filmą į aukštumas pakelianti detalė. B. Pitto nuostabiai įkūnijamas Aldas, kurio kalba yra prisodrinta JAV pietų akcento, yra tobulas žiaurumo ir perspausto egoizmo mišinys. Jo pagalbininkas Donis, garsėjantis žiauriu elgesiu su naciais, irgi yra ekscentriškumo viršūnė, kurią pasiekė aktorius Eli Rothas (iš pradžių veikėją turėjo įkūnyti Adamas Sandleris ir žinant tai filme laisvai galima pastebėti, kad E. Rothas turi ryškių A. Sandlerio vaidybos bruožų).
Net ir mažai matomi antraeiliai veikėjai, tokie kaip Michaelo Fassbenderio įkūnijamas britų karys, nacių herojus Zoleris (akt. Daniel Bruhl) ar Gėbelsas (akt. Sylvester Groth), yra pateikiami įsimintinai. Tai yra itin svarbu kalbant apie nacius, kurie šiame filme yra ne tiek sužmoginami kiek pateikiami įtikinamai, ne vien kaip viską apimanti abstrakti jėga, ir matyti, kaip veikėjai įveikia realią grėsmę turinčius žymiuosius nacius, yra kur kas įdomiau nei žiūrėti kovą tik iš vienos pusės.
Daugiausiai iki tol kainavęs Q. Tarantino filmas pinigus protingai leido ne vien aktoriams. Nors jokių didelių mūšių čia nėra, Antrojo pasaulinio karo metų atmosfera yra sukuriami kokybiškai, nenusigręžianti nuo tokių smulkmenų kaip valgiai ar kino teatruose tuo metu rodyti filmai. Technine prasme „Negarbingi šunsnukiai“ neišradinėja nieko naujo, gal tik Q. Tarantino nebūdingu būdu įterpia užkadrinį Samuelio L. Jacksono balsą, paaiškinantį sunkiau suprantamas istorijos detales, tačiau net ir tai yra pateikiama smagiai. Režisūra ir visos techninės detalės, besitęsiančios iki retkarčiais pasigirstančios muzikos, neskambančios nuolat ir dažniausiai pasirodančios įtemptų scenų pabaigose, atrodo tarsi visomis išgalėmis siekiančios padėti scenarijui sukurti reikalingą atmosferą, nes siužetas ir jo struktūra čia yra neabejotinai patys svarbiausi veiksniai.
Tikrai ne be reikalo. Bet kokiam režisieriui toks scenarijus, pagal kurį yra sukurti „Negarbingi šunsnukiai“, būtų absoliuti karjeros viršūnė, tačiau kai režisierius jau yra sukūręs tokius filmus kaip „Bulvarinis skaitalas“ ar „Pasiutę šunys“, situacija yra sudėtingesnė. Visgi tai buvo neabejotinai ambicingiausias Q. Tarantino filmas iki 2009 metų, o gal net ir iki šiol, nusprendęs perteikti visą Antrojo pasaulinio karo eigą vos per kelis veikėjus ir tai įgyvendinęs įspūdingiausiu įmanomu būdu. Jeigu kažkas ir galvojo, kad Q. Tarantino negali sukurti rimtas temas nagrinėjančio filmo, po „Negarbingų šunsnukių“ jiems teko tik patylėti.
