Kanuose susidėlioja šiemetinis kino pasaulio veidas. O tas veidas yra labai margas, labai įvairus, labai spalvingas, įvairiaformis ir pateikiantis ne vieną malonų siurprizą. Būtent Kanai yra ta vieta – ir tas laikas – kur sužinome pagrindinius filmus, pagal kuriuos vėliau atsiminsime šiuos metus.

Nors galutinė 2021 m. kino panorama susidėlios po Venecijos kino festivalio, kuriame, kaip rodo kelerių paskutinių metų tendencijos dažnai pristatomi stiprūs amerikiečių režisierių kūriniai, jau dabar ima aiškėti bent keli filmai, kurie kitais metais visai rimtai gali pretenduoti į apdovanojimus.

Beveik garantuotą Oskaro nominaciją geriausio animacinio filmo kategorijoje savo kišenėje jau turi Ari Folmano „Kur Ana Frank?“ (angl. „Where Is Anne Frank“). Paulo Verhoeveno „Benedeta“ (pranc. „Benedetta“) turėtų susirinkti ne vieną Cezario nominaciją ir bent kelias statulėles, ypač tikėtina, kad apdovanojimu bus įvertina Virginie Efira. Labai realu, kad būtent šis filmas taps Prancūzijos kandidatu į Oskarus geriausio tarptautinio filmo kategorijoje, o Iranas nenustebintų, jei trečio Oskaro siektų su ankstesnių dviejų laimėtoju Asgharu Farhadi ir jo nauja juosta „Herojus“ (pers. „Ghahreman“). Čadas ir Bangladešas greičiausiai irgi jau turi savo kandidatus – kandidatūrų sąraše visai tikėtina išvysti juostas „Šventieji ryšiai“ (pranc. „Lingui, les liens sacrés“) ir „Rehana Marjam Nūr“ (beng, „Rehana Maryam Noor“). Islandai ir švedai galėtų siūlyti magiško realizmo dramas „Avelė“ (isl. „Dýrið“) ir „Nekaltieji“ (šved. „De uskyldige“), o norvegai – patikrintą variantą Joachimą Trierą su „Blogiausiu žmogumi pasaulyje“ (norv. „Verdens verste menneske“). Rusų pasirinkimas greičiausiai bus Aleksejaus Germano Jaunesniojo „Namų areštas“ (rus. „Delo“), o italų – Nanni Moretti „Trys aukštai“ (it. „Tre piani“).

Savo ruožtu, būtų turbūt labai keista, jei Oskarus dalijančios JAV kino meno ir mokslo akademijos dėmesio (bent jau nominacijų forma) nesulauktų naujasis Weso Anderseno kūrinys „Siunta Prancūzijai“ (angl. „French Dispatch“) ar Tomo McCarthy’io „Stilvoteris“ (angl. „Stillwater“).

Aišku, visa tai – dar tik tolimos spėlionės. Kur kas artimesnis klausimas – kam atiteks Auksinė palmės šakelė ir kiti tarptautinės žiuri skiriami apdovanojimai. Tai paaiškės jau netrukus – Kanų festivalis juda pabaigos link. Tad kol kas apžvelkime, kas dar čia rodoma.

Sutrumpinimai: CO – pagrindinė konkursinė programa, CR – „Ypatingo žvilgsnio“ (pranc. „Un certain Regard“) konkursinė programa, CP – Kanų premjera

Liepos 11 d.

„Nekaltieji“ (šved. „De uskyldige“) (CR) – šiaurė kultūroje dažnai siejama su tamsa ir niūromis paslaptingomis istorijomis. Tai būtent tokią šiurpą varančią juostą ir siūlo Eskilas Vogtas, iki šiol labiau žinomas ne kaip režisierius, o kaip norvego Joachimo Triero scenaristas. Ir – šioks toks paradoksas – E. Vogto antrasis režisūrinis darbas atrodo labiau „trieriškas“ negu paties J. Triero, kurio romantinė dramedija „Blogiausias žmogus pasaulyje“ šiemet įtraukta įpagridninę konkursinę programą. O štai E. Vogtas nukrypsta į siaubo žanrą ir siūlo įtemptą psichologinį trilerį. „Taip, taip – džiugūs, nekalti vaikystės žaidimai, taip, taip“ – pasakytų lupikautojas senis Grenas iš Astridos Lindgren knygos „Pavojingas Kalio Bliumkvisto gyvenimas“ ir ši frazė itin tinka šiam filmui, tik jo kontekste ji įgyja kiek kitokią prasmę. Idos šeima persikraustė į naują butą, tad mergaitė vasaros atostogas leidžia pažindindamasi su kaimynystėje gyvenančiais vaikais. Idos autistė sesuo Ana netikėtai labai susidraugauja su Aiša, o štai Ida daugiau laiko leidžia su Benu. Netikėtai vaikai atranda, kad tiek Benas, tiek Ana turi antgamtinių galių, kurias vaikai panaudoja žaidimams, tačiau ilgainiui viskas pakrypsta visai kita linkme. Filme yra bent keletas itin žiaurių scenų, kurios ne tik atskleidžia vaikų žiaurumą, beveik neatsiejamai susijusį su nekaltumu, bet ir padeda auginti įtampą, kuri kaupiasi viso filmo metu ir sprogsta finale. (7/10)

„Drive My Car“ (CO) – šiemet Berlinalėje iš trijų segmentų susidedantį „Laimės ir fantazijos ratas“ (jap. „Guzen to sozo“) filmą jau pristatęs japonų režisierius Ryusuke Hamaguchis vienu dideliu festivaliu neapsiriboja ir Kanuose dalyvauja su kita juosta – Haruki Murakami apsakymo, kurį galima rasti knygoje „Vyrai be moterų“, ekranizacija. Lėtas ir ilgas filmas pasakoja apie teatro aktorių ir režisierių Jusukę Kafuku, kuris, smarkiai pablogėjus regėjimui, pasisamdo vairuotoją Misako. Jusukė ruošiasi statyti tarptautinį spektaklį pagal Antono Čechovo pjesę „Dėdė Vania“ – tad nuolat tenka važinėti į Hirosimą– iš pradžių į aktorių atrankas, vėliau – į repeticijas. Misako yra gera klausytoja, tad tas ilgas laikas kelyje Jusukei tampa tarsi psichoanalizės seansais – kalbėdamas jis bando išsiaiškinti, kodėl velionei žmonai reikėjo kitų partnerių. Filmas ilgas, lėtas ir ištęstas. Daug dialogų, monologų, teatro – ištisos scenos, kuriose aktoriai paeiliui, net per daug neišraiškingai, skaito pjesės tekstą. Jusukės ryšys su Misaki vis tik galėtų būti geriau išplėtotas, tačiau bendrai paėmus filmas palieka neblogą įspūdį, o „Screendaily“ kritikų vertinimu būtent ši juosta yra favoritė šiemet nuskinti Auksinę palmės šakelę. (6/10)

„Bergmano sala“ (angl. „Bergman Island“) (CO)– Kanai dievina filmus apie kiną! Tad ir šiemetinis festivalis nėra išimtis – konkursinėje programoje – prancūzų režisierės Mia’ios Hansen-Løve kūrinys, kuriame Septintajam menui skiriamas ypatingas dėmesys. Režisierių Kris ir Tonio pora į Forės salą Švedijoje atvyksta praleisti kūrybinių atostogų. Būtent čia – Forėje – gyveno ir kūrė legendinis švedų režisierius Ingmaras Bergmanas. Tad kiekviename žingsnyje galima justi jo dvasią ir paliktą pėdsaką. Kol daug vyresnis Tonis atrodo atsipūtęs ir besimėgaujantis galimybe būti ir kurti legendinio režisieriaus aplinkoje, Kris ilgisi dukros ir išgyvena kūrybines kančias bei ima kvestionuoti Bergmano – savo ir Tonio idealo – asmenybę. Filmas iš pradžių atrodo lengvai tekantis įprasta vaga – tokia gero pasibuvimo idiliškoje aplinkoje nuotaika. Tačiau Kris pavykus nutraukti kūrybinį badą, filmas skyla į dvi dalis: Kris imasi pasakoti scenarijų Toniui ir jos pasakojimas atgyja toje pačioje Forės saloje bei truputį erzina žiūrovus, kadangi tarp Kris ir jos išalvotos Eimės yra ne vienas panašumas. Vis tik „Bergmano salą“ reikia pabarti už kelių ryškių klišių panaudojimą – viena jų nutinka pačioje pabaigoje, kas gal kiek labiau susilpnina bendrą įspūdį. (6/10)

Liepos 12 d.

„Evoliucija“ (CP) – vengrų režisieriaus Cornelio Mundruczó naujas kūrinys šiemet pristatomas Kanų premjeros kategorijoje. Juosta prasideda fantasmagoriniu vaizdu iš Antrojo pasaulinio karo laikų. Toliau vandens motyvas sujungia tris segmentus, tris laikmečius ir tris personažus – stebuklingai išgelbėtą mergaitę Evą, vėliau – jos suaugusią dukterį Leną ir galiausiai – paauglį anūką Joną. Tris vienos šeimos kartas sujungia ne tik vanduo – tai ir negyjančios daugiau nei gyvenimui paliktos Holokausto žaizdos. Šios žaizdos susilieja su kasdieniu gyvenimu ir atsiliepia dabartyje. Įspūdingas C. Mundruczó kūrinys, kurio mistika, persmelkusi jį visą, bent jau pradžioje gana smarkiai pašiurpina. (7/10)

„Petrovų gripas“ (CO) – kol vieni rusų režisieriai kuria filmus apie namų areštą, kiti kuria filmus namų arešto sąlygomis – Kirilas Serebrenikovas ir šiemet negalėjo atvykti į Kanus pristatyti savo naujo kūrinio dėl jam taikomų kardomųjų priemonių. Tačiau jo naujas filmas Kanus pasiekė – nors… gal geriau būtų ir nepasiekęs. „Petrovų gripas“ panardina į klampių ir lipnių haliucinacijų labirintą. Panašus jausmas apima, kai iš tikrųjų karščiuoji – ir galbūt tai ir yra šio filmo „vinis“, tačiau gal vis tik nėra būtina tuo posovietinės Rusijos deliriumu pustrečios valandos kankinti žiūrovus? Po tikrai neblogą įspūdį palikusios „Vasaros“ (rus. „Leto“, 2018 m.) šis K. Serebrenikovo filmas gerokai nuvilia. (3/10)

„Mano broliai ir aš“ (pranc. „Mes fréres et moi“) (CR) – kiekvieno festivalio smagiausia dalis – netikėti atradimai. Toks yra šis prancūzų režisieriaus Yohano Mancos filmas, pasakojantis apie keturis brolius. Visi jie skirtingi, visi saviti, tačiau visus slegia bendras rūpestis – į komą panirusi mama. Jaunėliui Nour – tik keturiolika, tačiau jis jau mąsto mesti mokyklą, juolab, kad ir vyresnėliai broliai spaudžia jį susirasti darbą. Tačiau kol vasaros atostogos, Nour beplušėdamas viešųjų darbų grupėje atranda muzikos pamokas – „Traviatą“ dievinančiam berniukui tai yra didžiulis atradimas, tačiau kaip suderinti darbą ir aistrą muzikai, kad nesužinotų broliai? Tuo pačiu metu ir juokingas, ir graudokas filmas palieka gerą įspūdį. Jo stiprioji pusė – gerai išplėtoti personažai, kurių čia, beje, netrūksta, tačiau režisieriui pavyksta su jais susitvarkyti. Kiekvienas iš brolių yra unikalus: vyriausiasis Abelis yra tiesmukas ir griežtas – galbūt todėl, kad jis geriausiai supranta atsakomybę ir esamą padėtį, Mo – priešingai, taikdarys, linkęs į diplomatiją ir romantiką, o ne į konfliktus ar, tuo labiau fizinės jėgos naudojimą, Hedis dar kitoks – maištingas, savanaudiškas, peštukas ir keliantis daugiausiai problemų, o ne itin lengvo gyvenimo užgrūdintas Nour yra jautrus grožiui, tačiau guvus ir nesugriuvęs. Tad šis filmas, šiek tiek panašus į Stepheno Daldry’io „Bilį Eliotą“ (angl. „Billy Elliot“) yra vienas tų malonių atradimų šiemetiniame Kanų festivalyje. (7/10)

„Trys šeimos“ (it. „Tre piani“) (CO) – italų režisierius Nanni Moretti bando plėtoti trijų šeimų, gyvenančių tame pačiame name Romoje, istorijas, kurios tarpusavyje lyg ir turėtų būti susijusios. Vieną vakarą, kai Monika važiuoja į ligoninę gimdyti, namo kieme kaimynų – teisėjų poros Vitorio ir Doros – sūnus Andrea būdamas girtas partrenkia ir mirtinai sužaloja praeivę bei išgriauna Liučijo ir Saros buto sieną. Pora savo dukrą Frančeską palieka pas vyresnio amžiaus kaimynus -Džiovaną ir Renatą, nors Liučijus labai jau skeptiškai žiūri į savo dukros ir Renato žaidimus. Visi šie santykiai metams bėgant komplikuojasi. Nors trijų šeimų – Doros, Monikos ir Liučijo – istorijos turėtų būti susijusios, jos išlieka daugiau mažiau paskiros ir eina į niekur. Pridėjus dar ir aktorių nelabai natūralią ir neįtikinančią vaidybą, susidaro įspūdis, kad N. Moretti čia mums siūlo ne filmą, o į filmo formą sukištą muilo operą, kur iškeltos problemos daugiausiai taip ir lieka pradiniame lygmenyje. Tad jei kai kas sako, kad Italija šiemet gali triumfuoti ne tik Eurovizijoje, futbole, bet ir Kanuose, tai nepanašu, kad tas galėtų nutikti su šiuo filmu. (4/10)

Bus daugiau