74-asis Kanų kino festivalis priartėjo prie pabaigos. Jei apie Paryžių sakoma, kad tai šventė, kuri niekada nesibaigia, tai Kanų šventė baigiasi – bet kad tai didžiulė Septintojo meno mylėtojų šventė, neabejoja niekas.

Net ir pasaulinės pandemijos sąlygomis šiemet ši šventė įvyko. Gal su kiek daugiau patikros, nepatogumų, šiokių tokių suvaržymų – tačiau net ir slėpdamiesi po medicininėmis kaukėmis Kanai išliko atpažįstami ir daugiau mažiau tokie, kokių jų ir tikimės. Žinoma, pradinis chaosas, papildomi suvaržymai, pasikeitusios organizacinės detalės arba turėjusios suveikti, bet taip ir nesuveikusios naujovės buvo šioks toks akmenukas bate, bet jį, ko gero, galima atleisti.

Kanų festivalio organizatoriai vėl kvietė dalytis tuo, dėl mylime kiną – naujais įspūdžiais ir kolektyviai patiriamais išgyvenimais. Žinoma, kiekviena proga buvo apeliuojama į žiūrovų sąmoningumą laikytis būtiniausių apsaugos priemonių. Ir tai veikė. Liepos 16 d. duomenimis, per visą festivalio laikotarpį buvo atlikta virš 50 000 COVID-19 testų ir tik 69 iš jų parodė teigiamą rezultatą, kas festivalio generaliniam delegatui Thierry Frémaux leido pasidžiaugti, jog Kanai tikrai netapo dar vienu milžinišku viruso plitimo židiniu.

Šiandien, liepos 17 d., paaiškės 74-ojo Kanų kino festivalio laureatai. Pagal „Screendaily“ leidinio reitingą, sudarytą remiantis įvairių kino kritikų vertinimu, pirmauja Ryusuke Hamaguchi juosta „Vairuoti mano automobilį“ (angl. „Drive My Car“) (3,5), nuo jo vos per žingsnį atsilieka Apichatpongo Weerasethakulo „Atmintis“ (isp. „Memoria“) (3,4), labai aukštai vertinama ir Leoso Caraxo juosta „Anetė“ (pranc. „Anette“) (3), nors paprastai atidarymo filmai Auksinės palmės šakelės nelaimi.

Savo ruožtu prasčiausiai „Screendaily“ vertina Seano Penno „Vėliavos dieną“ (angl. „Flag Day“) (1,1), Catherine Corsini „Lūžį“ (pranc. „La fracture“) (1,4) ir Nanni Moretti „Tris aukštus“ (it. „Tre piani“) (1,5). 2 balų taip pat nesiekia Mahamato-Saleho Harouno „Šventieji ryšiai“ (pranc. „Lingui, les liens sacrés“) (1,8), Julios Ducournau „Titanas“ (1,6), Ildikó Enyedi „Mano žmonos istorija“ (vengr. „A feleségem története“) (1,8) ir Nabilo Ayoucho „Tvirtai ir garsiai“ (pranc. „Haut et fort“) (1,7).

Tiesa, neretai nutinka taip, kad kritikų prognozės visai nesutampa su tuo, kokį verdiktą galiausiai priima žiuri. Kaip bus šįkart – sužinosime jau šįvakar. Prancūzų spauda jau spėlioja, ar keisti Kanai nepadovanos keistos Auksinės palmės šakelės. O tokių keistų pretendentų šiemetinėje programoje netrūksta.

Tad tai, kas dar liko neaptarta.

Sutrumpinimai: CO – pagrindinė konkursinė programa, CR – „Ypatingo žvilgsnio“ (pranc. „Un certain regard“) konkursinė programa, CP – Kanų premjera, QR – Programa „Dvi režisierių savaitės“ (pranc. „Quinzaine des réalisateurs“).

Liepos 13 d.

„Šiaurinė antikriminalė brigada“ (pranc. „BAC Nord“) (CP) – maždaug taip atrodytų rezultatas, jei paimtume 2019 m. Ladjo Ly kriminalinę dramą „Vargdieniai“ (pranc. „Les Misérables“) ir ją perkeltume į Marselį – bent jau juokais taip galima apibūdinti šį filmą. Žinoma, nors abi juostos, rodančios trijų policininkų kasdienį darbą itin aukšto kriminogeninio lygio rajonuose panašios savo tematika, vis tik yra ir šiokių tokių skirtumų. „Šiaurinės antikriminalinės brigados“ veiksmas vyksta Marselyje – didžiausiu nusikalstamumu liūdnai garsėjančiame Prancūzijos mieste, o režisierius Cédricas Jimenezas rėmėsi tikra trijų policininkų istorija, sukėlusią didžiulį skandalą 2012 m. Ir tai dar ne viskas – jei „Vargdieniai“ labiau koncentruojasi į policijos pareigūnų darbo sąlygas ir būtinybę laviruoti tarp to, kas teisėta ir to, kas būtina, tai „Šiaurinė antikriminalinė brigada“ dar paliečia ir tam tikrus policijos vidinės hierarchijos pasitikėjimo klausimus. Bendrai vertinant – tai visai neblogai sukaltas veiksmo filmas, įtraukiantis savo intensyvumu ir trimis neblogai išplėtotais pagrindiniais personažais. (7/10)

„Avelė“ (isl. „Dýrið“) (CR) – šiemet Kanuose kaip niekad gausiai užderėjo keistų vaikų – viename filme gimsta mergaitė – marionetė, kitame – pusiau metalinis kyborgas, tai šalia jų miela, minkšta ir švelni mergytė atrodo beveik normaliai. Nieko per daug stebėtino – keistas festivalis, keisti filmai – tad ir vaikai gali būti šiek tiek keistoki. Islandų režisierius Valdimaras Jóhannssonas pristato mistišką ir keistą pasakojimą – dar vieną tamsią pasaką iš tolimos Šiaurės – būtent tokią, kokios iš šio regiono ir tikimės. Filmo centre atsiduria Islandijos ūkininkų Marijos ir Ingvaro šeima – pora savo ūkyje randa keistą naujagimį. Nepaisant to, kad rastinukė yra nepaprastas vaikas, ji Marijos ir Ingvaro šeimai suteikia labai daug laimės ir yra auginama apsupta meilės bei rūpesčio. Vis tik grėsminga nuojauta neapleidžia visą laiką, kad pavojus virš šios šeimos yra pakibęs taip pat grėsmingai, kaip ir Islandijos dangų apgaubę lietaus debesys. Keistas filmas, kuriame vėl smagu išvysti švedų aktorę – tikrąją Lisabetą Salander – Noomi Rapace. (6/10)

„Neptūno šerkšnas“ (angl. „Neptune Frost“) (QR) – šis filmas ir yra būtent tai, kas smagiausia kiekviename festivalyje – netikėti atradimai. Yra viena laukti gerai žinomo ir mėgstamo režisieriaus ar režisierės kūrinio, ir visai kas kita pamatyti kažką labai netikėto, netradicinio, originalaus. Toks yra šis Saulo Williamso ir Anisios Uzeyman kūrinys. O jei tiksliau – meno kūrinys, nuo pradžios iki pabaigos trykštantis originalumu. Afrofuturistinis technomiuziklas, nufilmuotas Ruandoje. Jau vien tai skamba pakankamai originaliai ir intriguojančiai. Pridėkime dar įspūdingus kostiumus, sumaniai sudėliotą scenarijų, kuriame susipina labai daug – pradedant kolonializmo likučiais ir žmonių darbo išnaudojimu kasyklose, baigiant kibernetika ir interseskualumu. Niekada nepagalvojote, kad programavimo dvejetainė sistema gali būti konvertuojama į binarę lyčių sistemą, o ši – išreiškiama ilgais ir trumpais būgnų signalais? Visa tai yra čia. Tiesą sakant, tikėjausi, kad „Neptūno šerkšnas“ bus kažkas panašaus į Lawrenco Lecko „AIDOL“ – apsirikau, bet dėl to nė kiek nenusivyliau, bet, kita vertus, abu šie filmai yra kažkas tokio, ko iki šiol kine greičiausiai neteko matyti. (8/10)

„Kryžiaus žygis“ (pranc. „La croisade“) – „Kam eiti į mokyklą, jei mūsų planetos tuoj nebeliks?“, klausia švedė aplinkosaugos aktyvistė Greta Thunberg ir jai įkandin – visa jaunoji karta. Su užsidegimu išgelbėti planetą tenka susidurti ir paryžiečiams Abeliui bei Marianai – paaiškėja, kad jų trylikametis sūnus Žozefas pardavinėja jų brangius daiktus, tam kad surinktų lėšų projektui, kurį įgyvendinus Saharos dykumoje turėtų sužaliuoti miškas. Lengva, žaisminga ir pakankamai patraukli komedija, kurią žiūrint akivaizdu – Louis Garrelis visai neblogai pasismagino režisuodamas ir vaidindamas. Nors ir kalbama lengvu tonu, šiame filme vis tik neblogai užčiuopiama kartų problema – dabartiniai trisdešimtmečiai – keturiasdešimtmečiai yra tie, kuriems planetos gelbėjimas dar gali palaukti, o štai paaugliai mato tai kaip – visomis prasmėmis – degantį reikalą. Gal vis tik nebuvo būtina įtraukti nepilnamečių seksualinio gyvenimo linijos – juolab, kad čia daugiausiai kalbama apie 12-14 metų paauglius, bet, suprantama, čia jau prancūziška specifika. (6/10)

„Titanas“ (pranc. „Titane“) (CO)– jei kartais apsilankytumėte fantastinio filmo „Svetimas“ (angl. „Alien“) vizualiką kūrusio HR Gigerio galerijoje Griujeryje, Šveicarijoje, natūraliai kiltų klausimas – ką tokio reikia vartoti, kad susidėliotų šitokios fantazijos. Panašus klausimas kyla pažiūrėjus naująjį Julios Docournau filmą „Titanas“. Tai filmas, kurį statant akivaizdžiai negaliojo jokie tabu ir jokios ribos. Čia telpa viskas, apie ką jei ir drįstate pagalvoti, tai nebent labai slapta – brutalumas, vulgarumas, necenzūruotas smurtas ir tokia nesveika fantazija, nuo kurios rauna stogą. J. Docournau maišo itin stiprų sprogstamąjį kokteilį su siaubo ir mokslinės fantastikos elementais – tiesa, jis skirtas ne kiekvienam skrandžiui. Šis filmas pasakoja apie Aleksiją, kuriai, vaikystėje patekusiai į avariją ir patyrusiai galvos traumą, yra implantuotos titano plokštelės. Jau nuo vaikystės linkusi į nepaaiškinamos agresijos protrūkius suaugusi Aleksija visai „nutrūksta nuo grandinės“ ir plaukų smeigtuku sėja mirtį į kairę ir dešinę. Vis tik vienu metu ji supranta nuėjusi per toli – dėl ko tenka keisti savo išvaizdą ir tapatybę. Būtent tokią ją kaip savo prieš daugelį metų dingusį sūnų pripažįsta ugniagesių-gelbėtojų brigados kapitonas. Tik kaip ilgai Aleksijai pavyks išsaugoti paslaptį, jei jos kūnas ją labai greitai gali išduoti? Tad galima įvertinti „Titaną“ už drąsą, originalumą ir tikrąja to žodžio prasme nepažabotą fantaziją, ir pakritikuoti už logikos spragas, bet šis filmas yra tikrai toli gražu ne kiekvieno skoniui. (5/10)

Liepos 14 d.

„Didvyris“ (pers. „Ghahreman“) (CO) – naujas iraniečių režisieriaus, kurio filmai dukart apdovanoti Oskarais geriausio tarptautinio filmo kategorijoje, kūrinys. Iš šio režisieriaus visada tikimasi stiprios moralinės dramos, kurios personažai įspraudžiami į kampą ir priverčiami rinktis vieną blogybę iš dviejų. Kažkas tokio nutinka ir šiame filme, nors gal labiau jam apibūdinti tiktų frazė: „norėjo kaip geriau, o išėjo kaip visada“. Tai pasakojimas apie Rahimą, kuris dėl nesumokėtų skolų yra atsidūręs kalėjime. Kelioms dienoms išleistas į laisvę jis bando perkalbėti savo kreditorių atsiimti ieškinį, tačiau situacija pasisuka neplanuota linkme. Pagrindinis personažas Rahimas iš esmės rodomas doras žmogus, tačiau islamiškos visuomenės elgesio normos net ir mažiausią kluptelėjimą, nekaltą pagudravimą ar nukrypimą nuo raidės taip išdidina, kad iš driežo padaro dinozaurą, ir prasižengėlis pats visai mielai sutinka su jo atžvilgiu taikoma bausme ir pasmerkimu. Tai filmas, kuriame problema išsivynioja tarsi iš niekur ir, aplipdama šalutinėmis, vis labiau auga. Tai ištisų begalinių dialogų filmas – filmo personažai kalba ir kalba – daug ir greitai. Bendrai vertinant „Didvyris“ palieka gan solidų įspūdį, bet stipriausiems A. Farhadi kūriniams neprilygsta. (7/10)

„Moterys verkia“ (bulg. „Zhenite plachat“) (CR) – vienintelis geras dalykas, kurį būtų galima pasakyti apie šį režisierių Minos Milevos ir Veselos Kazakovos naują filmą yra… katės. Tai tiek. Visa kita yra nuolatiniai šauksmai, riksmai, cypimai, muštynės ir daiktų mėtymas. Tiesa, šis filmas kaip ir bando kalbėti apie moterų problemas – pogimdyminę depresiją, lytiškai plintančias ligas ir stigmatizuojamus jomis užsikrėtusius asmenis, seksualinį priekabiavimą darbe, smurtą artimoje aplinkoje etc. Bėda ta, kad nė į vieną iš šių problemų nėra įsigilinam iš esmės, jos išsisklaido ir pasimeta bendrame filmo chaose ir taip ir lieka nebeaišku, kas čia turėjo būti svarbiausia. Galbūt prie to prisideda ir personažų gausa – kiekviena iš keturių seserų ir jų mama lyg ir turėjo reprezentuoti atskirą aptariamą temą, bet jų linijos nėra gerai išvystytos, tad dar klausimas, ar tų keturių seserų čia taip labai ir reikia. Beje, pašalinis, bet įdomus momentas – šiame filme rodomi Bulgarijos protestai prieš Stambulo konvenciją ir – žinote ką? – protestuojantys naudoja identiškas frazes, kokios sklando ir pas mus, tik „tikrą tradicinę lietuvišką šeimą“, savaime suprantama, čia pakeičia „tikra tradicinė bulgariška šeima“. (2/10)

„Raudonoji raketa“ (angl. „Red Rocket“) (CO)– Seanas Bakeris pristato gerąja prasme „nurautą“ komediją apie JAV provincijoje gyvenančius neturtingus baltaodžius. Taip, perskaitėte teisingai – tas pats S. Bakeris, kuris apie tą pačią neparadinę Ameriką ir tą pačią – neturtingų baltaodžių – socialinę klasę per vaikišką prizmę jautriai kalbėjo 2017 m. juostoje „Floridos projektas“ (angl. „Florida Project“). Ką gi, S. Bakeris grįžta – jo sugrįžimas dovanoja gerą dozę juoko. Maikis Seiberis grįžta pas savo beveik buvusią žmoną Leksi ir beveik buvusią uošvę Lil į dievo pamirštą užkampį kažkur Teksase. Taigi, tai galėtų būti dar viena socialiai jautri juosta, bet nėra. Nei Leksi, nei Lil netrykšta džiaugsmu išvydusios Maikį ant savo slenksčio, tačiau po neilgų derybų Leksi vis tik sutinka jį priimti, su sąlyga, kad šis Lil mokės už nuomą. Maikis bando ieškoti darbo, tačiau 17 metų tarpas, žiojintis jo CV, nesužavi nė vieno potencialaus drabdavio, tad Maikiui tenka prisipažinti, jog jis tuos visus metus buvo pornografinių filmų žvaigždė. Tai irgi nepadaro norimo įspūdžio, tad Maikiui tenka griebtis to, ko paprastai griebiamasi tokiose deperesiją varančiose provincijoje. Filmas žavi savo originalumu, juodoku humoru ir smulkiais netikėtais siužeto posūkiais. Personažai stiprūs, įdomūs ir gana smarkiai nutolę nuo to, kas yra rodoma Holivudo filmuose. Nors visas prožektorių šviesas susigriebia Maikį suvaidinęs Simonas Rexas, šalutiniai personažai taip pat yra įdomūs ir juokingi. (7/10)

„Mano žmonos istorija“ (vengr. „A feleségem története“) (CO) – 2017 m. vengrų režisierė Ildikó Enyedi su savo filmu „Apie kūną ir sielą“ (vengr. „Testről és lélekről“) laimėjo tarptautinio Berlyno kino festivalio Auksinį lokį, o vėliau ši juosta dar buvo nominuota ir Oskarui geriausio tarptautinio filmo kategorijoje. Tad pamačius šios režisierės pavardę Kanų festivalio pagrindinėje konkursinėje programoje lūkesčiai iš karto buvo dideli – kartu sudėjus I. Enyedi režisūrinį potencialą, nemažą biudžetą ir žinomus Europos aktorius buvo galima tikėtis įspūdingo ir stipraus filmo. Vis tik nutiko šiek tiek kitaip. Jei dėl „įspūdingo“ dar galima ginčytis, nes filmo vizualinė pusė, kostiumai ir interjerai yra iš tiesų traukiantys akį, tai ta dalis, kur kalbame apie „stiprų“ filmą vis tik neišsipildė. Jausmas, apimantis pažiūrėjus „Mano žmonos istoriją“ yra maždaug toks, lyg nusipirkus saldainį geriausia, ką apie jį galėtumėte pasakyti, būtų tik tiek, kad jis buvo įvyniotas į labai gražų popierėlį. Taip ir čia. Filmo techninė ir vizualinė pusė atrodo be priekaištų, tačiau pati istorija ir jos personažai yra visiškai nuobodūs ir neįdomūs. Tai pasakojimas apie jūrų kapitoną Jakobą, kuris, susilažinęs su bičiuliu, sutinka vesti pirmą merginą, kuri įžengs į kavinę. Tąja mergina tampa Lizė, turinti savų priežasčių sutikti su netikėtu pasiūlymu ir skubotomis vedybomis. Ir jei viskas iš pradžių klostosi gerai ir atrodo, kad meilę bei pagarbą vienas kitam ilgainiui galima užsiauginti, tarp Jakobo ir Lizės netrunka įsisukti pavydo, išdavystės ir nepasitikėjimo vienas kitu šešėliai. Visa tai būtų gal ir neblogai, bet iki begalybės lėtais dialogais ištęstas filmas (kurį bent pusvalandžiu tikrai būtų buvę galima sutrumpini iškarpant dialogų pauzes) stokoja kibirkšties ir ugnelės – kažko, kas palaikytų intrigą ir vestų į priekį. Tokia kibirkštimi būtų galėjęs tapti Louis Garrelio personažas – jaunas rašytojas Dedanas, deja, jis čia pasirodo labai epizodiškai ir išnyksta neatleistinai per greitai. Tad nepaisant prabangios išvaizdos šis I. Enyedi filmas tampa vienu didesnių šių metų festivalio nusivylimų. (5/10)

„Olimpiados“ (pranc. „Les Olympiades“) (CO) – baltai juoda stilistika gali gana paprastą filmą pakylėti į visai kitą lygį. Naujoje juostoje prancūzų režisierius Jacquesas Audiardas rodo tris jaunus Paryžiaus gyventojus – Emilę, Kamilį ir Norą. Jų gyvenimai netrunka vienaip ar kitaip susisieti. Emilė ieško, kam išnuomoti laisvą kambarį – taip į jos duris pasibeldžia mokytojas Kamilis, vėliau tapsiantis iš Bordo atvykusios Noros darbdaviu, kuri Paryžiaus Sorbonos universitete ketino studijuoti teisę. Nepaisant romantinių saitų ir seksualinių problemų, kiekvieno šių personažų linija užkabina dar ir keletą šalutinių problemų, kurias tenka spręsti šiems jauniems žmonėms. „Olimpiados“ tampa daugialypėmis – tai ir moderni meilės istorija, ir pasakojimas apie trijų žmonių savo kelio paieškas, nevengiant seksualumo klausimo, ir savotiška odė Paryžiaus 13-ajam rajonui. Įspūdingi kameros viražai, hipnotizuojantis garso takelis, seksuali atmosfera ir miesto dinamika – viskas susilieja šiame filme. (7/10)

Liepos 15 d.

„Avarinis nusileidimas“ (kor. „Bisang Seoneon“) (CP)– oro lašeliniu būdu sparčiai plintantis mirtinas virusas ir naikintuvai, pasitinkantys civilinį lėktuvą – tai ne tik temos iš šių metų naujienų antraščių. Visa tai korėjiečių režisierius Jae-rim Hanas sudėjo į įtempto siužeto draminį veiksmo trilerį. Iš Seulo į Havajus skrendančiame keleiviniame lėktuve įvyksta teroro išpuolis – tik gana originalus, kadangi užpuolikas panaudoja biologinį ginklą – oru plintantį ir labai greitai progresuojantį mirtiną virusą. Sužinojus apie esamą situaciją, panika kyla ne tik lėktuve, bet ir ant žemės – tarptautiniu lygmeniu bandoma išspręsti kilusią problemą. Tačiau daugiau kaip pusiaukelėje priverstas apsisukti lėktuvas Pietų Korėjos gali ir nepasiekti, o Japonijos vyriausybė nėra nusiteikusi suteikti leidimą leistis lėktuvui, kuris dabar pats yra tapęs biologiniu ginklu. Daug kas šiame filme nerealistiškai ir sunkiai tikėtina: pradedant tuo, kokiu būdu užkratas buvo įneštas į lėktuvą, baigiant sunkiai įsivaizduojamu nejautrumu skęstančiųjų gelbėjimą paliekant pačių skęstančiųjų reikalu. Tad jei kyla klausimas, ar tai realistiškas filmas, atsakymas būtų ne, bet nepaisant to, tai yra įtraukiantis ir intensyvus veiksmo filmas, pateisinantis savo žanro kategorijos reikalavimus. (7/10)

„Laikyk mane tvirtai“ (pranc. „Serre-moi fort“) (CP) – naujas prancūzų aktoriaus ir režisieriaus Mathieu Amalricko kūrinys, pristatomas Kanuose. Vis tik džiaugtis čia nelabai yra kuo. Filmas, nepaisant kelių gražių momentų, yra neapibrėžtas ir išskydęs. Tai pasakojimas apie jauną moterį, kuri vieną dieną tiesiog išvažiuoja palikdama savo šeimą. Pradėti naują gyvenimą. Dirbti atsitiktinius darbus. Nutraukti ryšius. O gal ne? Gal ji iš tiesų nepaliko savo šeimos, gal ji dalyvauja savo vaikų gyvenime ir svarbiausiuose jo momentuose? O gal ji iš viso neturi vaikų – tie vaikai yra net ne jos? Jei tai turėjo būti mistinis filmas, jis taip neatrodo. Jei žiūrovams palikta iš serijos „pasidaryk pats“ – ką gi, kiek per daug čia neapibrėžtumo , per daug alternatyvų ir jos galiausiai veda į niekur. Galų gale – viskas teka taip paviršutiniškai, kad net nelabai įdomu, tai kuri čia versija yra tikroji. (4/10)

„Atmintis“ (isp. „Memoria“) (CO)– 2010 m. tailandiečių nepriklausomo režisieriaus Apichatpongo Weerasethakulo juosta „Dėdė Būnmis, kuris prisimena savo ankstesnius gyvenimus“ (taj. „Loong Boonmee raleuk chat“) yra vienas keisčiausių filmų, laimėjusių Auksinę palmės šakelę. Į šiemetinį keistą festivalį A. Weerasethakulas grįžta su dar viena keista juosta – dar vienos keistos Auksinės palmės šakelės? Nebūtų didelė staigmena, jei taip nutiktų. Nes nors ir meditatyvi, neapsakomai lėta „Atmintis“ visiškai paklaidina žiūrovus tarp realybės ir fantazijos, vis tik ji palieka tokį sunkiai nusakomą kokybiško kino įspūdį. Tai filmas, kuriame iš esmės nėra konkretesnio siužeto: koncentruojamasi į vaismedžių augintoją Džesiką, kuri iš Škotijos atvyksta į Kolumbiją, aplankyti savo pasiligojusios sesers. Čia Džesika užmezga pažintis su jaunu muzikantu ir prancūzų archeologais – kiekviena Bogotoje praleista diena jai atneša naujų patirčių. Tačiau kiekviena naktis prailgsta nuo nemigos – Džesika girdi keistą, nepaaiškinamą ir neidentifikuojamą garsą. Šiame filme į labai organišką simbiozę susilieja muzika, triukšmas, gamtos garsai ir tiesiog tyla. Tai labai lėtas ir labai žalias filmas, kviečiantis tiesiog būti ir klausytis. (7/10)

„Fransė“ (pranc. „France“) (CO) – Cezarį už geriausią antraplanį vaidmenį Emmanueliui Macronui! Bruno Dumontas nepasikuklino ir tikrą Prancūzijos prezidento spaudos konferenciją sumontavo į šį filmą, pasakojantį apie išgalvotą televizijos žvaigždę Fransę de Mers (žinoma, prancūzų kalboje čia yra neatsitiktinis žodžių žaismas). Iš vienos pusės šį filmą galima laikyti karikatūra – televizijos, žurnalistikos, populiarumo ir net – visos Prancūzijos. Iš kitos pusės „Fransė“, atrodytų, gana rimtai kalba apie šlovės ir populiarumo kainą bei pavojus. Léa Seydoux per daug laiko ašarotomis akimis ir ryškiai raudonai padažytomis lūpomis žvelgia tiesiai į kamerą, kad pasitvirtintų komiškoji šio filmo pusė. Filmo pabaiga nuvilia, o avarijos scena, nufilmuota pagal geriausias Holivudo klišes dar kartą verčia perklausti – čia rimtai, ar..? Pirmasis ir, ko gero, vienintelis, smarkiau nubaubtas filmas šiemet. (5/10)

„Tvirtai ir garsiai“ (pranc. „Haut et fort“) – jei paimtume 2008 m. Kanų Auksinės šakelės laimėtoją „Tarp sienų“ (pranc. „Entre les murs), nufilmuotą tikroje mokykloje su tikrais mokiniais, ir 2019 m. alžyriečių juostą „Pupytė“ (pranc. „Papicha“), juos sukryžmintume ir pakeistume kai kurias detales, tai maždaug ir gautume „Tvirtai ir garsiai“. Tai filmas apie Maroko jaunimą, kurio vienintelis hobis, aistra ir išraiškos forma yra hip-hopas. Kultūros centre susirinkę jaunuoliai, vedami juos skatinančio mokytojo, repuoja, pristato savo naujus kūrinius, išsako kritiką, galiausiai – dalijasi nuomonėmis vienu ar kitu klausimu. Filmo personažai nuolat prisimena, kad jie gyvena musulmoniškoje šalyje, kas, savaime suprantama, lemia didelę moterų diskriminaciją, prabėgomis paminima ir skurdo problema. Tačiau į tai per daug nesigilinama ir filmas greitai tampa vien tik ištisa marokietiško repo virtine. Personažų daug, tačiau jie neišplėtoti ir neužakcentuoti, apie anksčiau įvardytas problemas tik užsimenama, bet čia ir paliekama, o konservatyvių pažiūrų žmonių brutalus bandymas uždrausti jaunimui tai, ką jie mėgsta, atrodo visiškai neoriginaliai. Tad, ačiū, bet prieš ką nors sakant tvirtai ir garsiai, visų pirma reikėtų turėti, ką pasakyti iš viso. (2/10)

Liepos 16 d.

„Priešais tavo veidą“ (kor. „Dangsin-eolgul-apeseo“) (CP) – korėjiečių režisierius Sang-soo Hongas šiemet taip pat susisuko labai greitai ir su dviem skirtingais filmais suspėjo tiek į Berlyną, tiek į Kanus. Bet jei Berlinalėje parodytas „Pristatymas“ (kor. „Inteurodeoksyeon“) dar pasižymėjo šiokiu tokiu veiksmu (kaip antai – personažų kelionė į Vokietijos sostinę), tai su naujausiuoju „Priešais tavo veidą“ S. Hongas grįžta prie sau taip įprastų užstalės dialogų. Taip, tai grynasis sang-soohongizmas su visomis to pasekmėmis. Nieko labai ypatingo, nieko tokio labai nuobodaus, bet ir nieko tokio, kas labai nuviltų. (6/10)

„Sanitram“ (angl. „Nitram“) (CO) – tikrais įvykiais paremtas filmas, vedantis į vienas didžiausių masinių šaudynių Australijoje – 1996 m. Port Arturo tragediją, per kurią žuvo 35 žmonės. Visas filmas juda to link, bet koncentruojasi į Martiną – keistą, nevaldomo elgesio dvidešimt kelerių metų jaunuolį. Dar būdamas vaikas Martinas susižalojo petarda, bet tai jo neatbaidė nuo jų, tad suaugęs nuolatiniais petardų sprogdinimais baigia išvesti kaimynus iš kantrybės, o jo tėvai nebežino, kaip tramdyti sūnų. Martino elgesys dažnai yra impulsyvus, nepamatuotas, neapgalvotas, neretai išvirstantis į agresijos protrūkius. Jo gyvenime netikėtai atsiradusi turtinga paveldėtoja Helen daug ką pakeičia, o galiausiai ši pažintis Martinui leidžia įsigyti tai, kas jį labiausiai domina – tai ginklai. Visas filmas, per šio jaunuolio santykius su kitais žmonėmis, lėtai nagrinėja jo asmenybę ir tai, kas privedė prie galutinio akto. Filmas nemoralizuoja ir nebando pateisinti, neieško kaltų – tiesiog rodo keistą vaikiną jo aplinkoje. (5/10)

„Nenuoramos“ (pranc. „Les intranquilles“) (CO) – Joachimas Lafosse kuria draminį pasakojimą apie bipolinį sutrikimą turintį Damjeną. Vyras visada atrodo hiperaktyvus, jam kyla gausybė veiklos idėjų, kurių jis gali imtis kad ir vidury nakties. Matydami jo nuolat blogėjančią būklę jo šeimos nariai bando Damjeną įtikinti gydytis, tačiau bergždžiai. Spontaniško, netikėto, o kartais trikdančio jo elgesio priepuolių daugėja, dažnėja konfliktai su žmona Leila. Tai filmas, parodantis ne tik žmogų, kenčiantį nuo bipolinio sutrikimo – ši juosta parodo, kad psichinė liga lygiai taip pat – o kartais gal net dar sunkiau – yra pakeliama tokio žmogaus artimiesiems. (7/10)

„Verpetas“ (angl. „Vortex“) – iš argentiniečio Gasparo Noé galima tikėtis visko – itin atvirų sekso scenų, paralyžiuojančių smurto ir prievartos vaizdų, klampios psichodelikos ir nežabotos fantazijos. Atrodo, žinome, kad jo filmai nepanašūs į nieką, kas iki šiol matyta, bet tarsi tai pamirštame ir nustembame pamatę naują jo kūrinį. Taip nutinka ir dabar – G. Noé rodo tai, ko nerodė iki šiol, tai, kas nepanašu į jokį jo ankstesnį filmą (nors kita vertus, nė vienas jo filmas nėra panašus į prieš tai buvusius). „Verpetas“ tai tarsi Michelio Haneke’s „Meilė“ (pranc. „Amour“), kurią savitai interpretavo G. Noé. Taigi, jokio sekso, jokio smurto, jokio klaidžiojimo pasąmonės labirintais – žodžiu, jokių skandalingų temų, bet G. Noé vis tiek sugeba nustebinti, net ir kalbėdamas apie garbingo amžiaus porą. Režisierius skelia ekraną į dvi dalis ir vienoje jų rodo bevardį Tėvą, rašantį knygą apie kiną, kurios niekada neužbaigs, ir turintį problemų su širdimi, o kitoje Motiną – į pensiją išėjusią psichiatrę, kenčiančią nuo senatvinės demencijos. Tai tamsus ir slogus filmas, rodantis senatvę be pagražinimų, be romantikos ir netgi – be vilties. Tačiau net ir tiesmukai pateikiama realybė čia šįkart suskamba kažkaip jautriai, o mirtis neatrodo kaip nelaiminga pabaiga, o tiesiog natūrali žmogiškosios būties dalis. (8/10)

Liepos 17 d.

„Kupė Nr. 6” (suom. „Hytti nro 6“) – arba jei Richardo Linklaterio „Prieš saulėtekį“ (angl. „Before Sunrise“) perkeltume į Rusiją ir paserviruotume su degtine. Filmas, nukeliantis į daugiau kaip dvidešimt metų praeitį, rodo suomę archeologijos studentę Laurą, kuri iš Maskvos traukiniu keliauja į Murmanską, apžiūrėti senovinių petroglifų. Keliauti tenka kupė dalijantis su Liocha – tipiniu rusišku „marozėliu“. Iš pradžių Laura nėra linkusi atsakyti į agresyvius ir tiesmukus Liochos bandymus bendrauti, tačiau ilga kelionė bendrakeleivius pamažu suartina ir padeda įgyti pasitikėjimo vienas kitu. Tai filmas apie du žmones, iš visiškai skirtingų pasaulių, parodantis, kad dažnai net neįsivaizduojame, kiek vis tik bendro galime turėti su nepažįstamaisiais, su kuriais mus suveda likimas. (5/10)

Uždarymo filmas „Agentas 117: Raudonas aliarmas juodojoje Afrikoje” (pranc. „OSS 117: Alerte rouge en Afrique noire“) – kol legendinis agentas 007 vis dar laukia momento, kai su savo jubiliejiniu filmu galės grįžti į kino ekranus, jį aplenkė… agentas 117! Ne mažiau legendinis prancūzų šnipų filmų parodijų didvyris Hiuberas de la Batas vėl šypsosi savo neatremiama šypsena, vilioja dailias moteris ir drąsiai kaunasi su visokio plauko pašlemėkais. Šįkart, ištrūkęs iš komunistų nelaisvės jis siunčiamas į Afrikos gilumą ieškoti dingusio naujos kartos agento OSS 1001. Tačiau geltonsnapio kolegos paieškomis agento 117 misija Afrikoje neapsiriboja – tenka sumaniai laviruoti tarp diktatoriaus prezidento ir jį nuversti norinčių sukilėlių judėjimo. Trečiąją agento OSS 117 nuotykių dalį, į kurią vėl sugrįžo Jeanas Dujardinas, režisavo jau nebe Michelis Hazanavičius, o Nicolas Bedosas – ir reikalo nesugadino. Hiuberas de la Batas išliko toks pat seksistas, rasistas, kolonialistas, narcizas ir lydimas kvailio sėkmės – žodžiu, daugiau mažiau toks pats, kokį žiūrovai pamėgo iš dviejų pirmų filmų. (7/10)

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles