Šiemet saulė Kanų savo spinduliais per daug nelepina, pasitaiko vėjuotų ir lietingų dienų. Kita vertus – kai didžiąją paros dalį praleidi kino salėje, tai per daug nesvarbu, ar lauke kepina saulė, ar pila lietus.

Šeštadienis Kanuose buvo ta reta diena, kai ankstyvą rytinį seansą buvo galima ramia sąžine iškeisti į papildomas valandas miego (lovoje, o ne kino salėje), kadangi Jeano Luco Godardo „Vaizdų knyga“ (pranc. „Le livre d‘image“) jau buvo pažiūrėta penktadienį. O savaitgalis, kuris prasideda ne paryčiais juk negali būti blogas?

Šeštadienį – sekmadienį (gegužės 12 – 13 dienomis) matytų gfilmų trumpos apžvalgos ir tai, kokį įspūdį jie paliko. „CO“ – pagrindinė konkursinė programa, „CR“ – „Ypatingo žvilgsnio“ (pranc. „Un certain regard“) konkursinė programa, „SC“ – paralelinė programa „Kritikų savaitė“ (pranc. „Semaine de la critique“), „HC“ – nekonkursinė programa.

Gegužės 12 d., šeštadienis:

„Mergina“ (angl. „Girl“) (CR) – debiutinis jauno belgų režisieriaus Luko Dhonto filmas apie berniuką, kuris labai nori būti mergaite, bet kol kas negali. O jei tiksliau – apie penkiolikmetę Larą, kuri svajoja tapti baleto šokėja. Lara priimama į baleto mokyklą ir tuo pačiu metu pradeda hormonų terapiją bei laukia lyties keitimo operacijos, tačiau sunkios treniruotės alina jauną organizmą, tad net jausdama besąlyginį savo tėvo palaikymą, Lara ne visada randa jėgų atsitiesti. Filmas savo tematika, žinoma, primena šiemetinį Oskaro geriausio filmo užsienio kalba laimėjusią juostą „Fantastiška moters“ (isp. „Una mujer fantàstica“), tačiau šiuo atveju L. Dhontas labai jautriai parodo, ką tenka psichologine prasme išgyventi asmenims, pasiryžusiems keisti lytį, taip pat atviras lieka lyties ir socialinės lyties klausimas. Galima tik pagirti jaunąjį aktorių Victorą Polsterį, įspūdingai įkūnijusį Larą.

„Angelėlis“ (pranc. „Gueule d‘ange“) (CR) – dar vienas filmas apie sunkumų patiriančią mergaitę. Tik gerokai jaunesnę ir jos problemos visai kitokios. Jei konkrečiau – ne taip ir lengva gyventi šiame pasaulyje, kai tau vos aštuoneri ir turi „sunkią“ mamą – tokią, kuri nevengia „užgastroliuoti“ ir dažnai tiesiog „pamiršta“ grįžti namo. Jaunos prancūzų režisierės Vanessos Filho debiutinis filmas šiek tiek primena anksčiau Lietuvoje rodytą Asios Argento juostą „Mergaitė su katinu“ (it. „Incompressa“) arba pernykštį Seano Bakerio hitą „Floridos projektas“ (angl. „The Florida Project“), taipogi kalbančius apie sunkias mamas ir vienišus, neprižiūrėtus vaikus. Tiesą sakant, žiūrint kaip šiame filme kankinasi mažoji Eli, taip ir kyla klausimas, ką veikia Prancūzijos vaiko teisių apsaugos tarnybos. Filme ekscentriškos Eli mamos Marlen vaidmenį atlieka Oskaro laureatė Marion Cotillard.

„Saulės dukterys“ (pranc. „Les filles du soleil“) (CO) – kiti kino kritikai gali sakyti ką nori, bet asmeniškai man ši prancūzų režisierės Evos Husson juosta tapo stipriu šiemetiniu atradimu. Filmas pasakoja apie kapitonę Bahar ir jos vadovaujamą Saulės dukterų batalioną kažkur Kurdistane. Šis išskirtinai moteriškas karinis dalinys yra skirtas kovoti su ISIS ekstremistais – kadangi jie tiki, jog žuvę nuo moters rankos nepateks į rojų. O Saulės dukterys turi ne vieną priežastį ISIS kovotojus pasiųsti Anapilin. Plačiajam pasauliui nušviesti Saulės dukterų veiklos atvyksta prancūzė karo žurnalistė Matilda, kuri iš kitų kovotojų ir pačios Bahar pasakojimų ir prisiminimų pamažu sužino šios neeilinės moters likimą. „Saulės dukterys“ – tai stipri žinutė apie ISIS kontroliuojamuose regionuose patiriamą siaubingą žiaurumą ir prievartą, bei gebėjimą nepalūžti, atsitiesti ir vėl bandyti toliau gyventi – net užgesusiomis akimis, kai vienintelė egzistavimo priežastis – siekis atkeršyti už patirtą skausmą. Galbūt verta sutikti, kad tai filmas labiau apie ką, o ne kaip – Bahar yra tiesiog statistinis – vienos nekonkrečios šio regiono moters – pavyzdys, režisierei labiau rūpi papasakoti, kas čia vykta, o ne tai, kaip konkrečiai Bahar tai išgyveno, kiti personažai beveik iš viso neplėtojami ir pasakojime dalyvauja kaip statistai; išmanantys karo sritį priekaištauja dėl tam tikrų nerealistiškų sprendimų. Tad visa tai įvertinus, „Saulės dukterys“ Auksinės palmės šakelės greičiausiai negaus, nors aš to linkėčiau. Klausimas, ar už Bahar vaidmenį bus įvertinta Goldshifteh Farahani. Kaip ten bebūtų, tačiau mano simpatijų prizo šis filmas nusipelno.

„Kariaujanti moteris“ (isl. „Kona fer í stríð“) (SC) – dar viena kariaujanti moteris, tik šįkart – viskas visiškai kitaip. Lietuvos žiūrovams jau neblogai pažįstamas islandų režisierius Benediktas Erlingssonas pristato savo naują juostą, kurios centre atsiduria ekstremistė Hala, savomis priemonėmis nuožmiai kovojanti su… Islandijos elektros pramone. Šiaip normaliame gyvenime Hala yra chorvedė, be to, ruošiasi įsivaikinti keturmetę mergaitę iš Ukrainos, tad niekas nė negalėtų pagalvoti, kad laisvalaikiu būtent Hala gadina elektros tinklus ir yra labiausiai Islandijos policijos ir kitų specialiųjų tarnybų ieškomas asmuo. Šią moterišką Don Kichotę suvaidino Halldóra Geirharðsdóttir. Juosta, kuri įvardijama kaip veiksmo trileris, iš tiesų yra dar ir nemenkai prifarširuota islandiško humoro, apie kurį įspėja netikėčiausiose vietose išlendantis muzikinis trio. Geros nuotaikos dozę garantuojantis reginys, kuris greičiausiai pasieks ir Lietuvos žiūrovus.

„451° Farenheito“ (angl. „Fahrenheit 451“) (HC) – ryškiai moterišką ir pakankamai stiprų šeštadienį (kuris, cituojant laikrodį, jau buvo ištiksėjęs iki paskutinės minutės) užbaigė… deja, nusivylimu tapusi nauja amerikiečių rašytojo Ray‘aus Bradbury’io distopijos „451° Farenheito“ ekranizacija. Panašu, kad režisierius Raminas Bahrani visiškai nesuprato knygos esmės, o tai, kas filmo pavidalu pasiekė ekraną yra niekas kitas, kaip išsityčiojimas iš šio stipraus kūrinio. Smarkiai pakeistas siužetas, nesilaikoma jo chronologijos, atsisakyta bent kelių svarbių personažų. Pagrindinis veikėjas – Gajus Montegas yra kvailas ir per visą filmą neišgyvena to esminio pasikeitimo, kuris įvyksta knygoje. Iš aktorių vienintelis Michaelas Shannonas pateisina lūkesčius, bet ir tai – eilinį kartą vaidina blogiuką (šįkart tai – kapitonas Betis). Medinis Michaelas B. Jordanas ir neišraiškinga bei blanki Sofia Boutella gero įspūdžio nepalieka. Tad šį „HBO“ projektą galima pagirti nebent už vizualinę pusę ir vykusį sprendimą įtraukti interaktyvų socialinių tinklų elementą. Visais kitais aspektais 1966 m. François Truffaut ekranizacija šį R. Bahrani nesusipratimą, dėl kurio R. Bradbury’is, tikėtina, vartosi kape, lenkia visa galva.

Gegužės 13 d., sekmadienis:

„Trys veidai“ (pers. „Se rokh“) (CO) – naujas, žiūrovams jau pažįstamo iraniečių režisieriaus Jafaro Panahi filmas. Vien jau šis sakinys turėtų priversti suklusti – bent jau visus tuos, kam žinoma J. Panahi situacija. O ji yra tokia, kad J. Panahi teismo sprendimu yra draudžiama kurti filmus – tiesa, per tą draudimo laikotarpį jis sugebėjo nufilmuoti jau ketvirtą. Bausmės taikymo pradžioje režisieriui dar buvo skirtas namų areštas, vėliau – leista išeiti iš namų ir dirbti su kinu nesusijusį darbą, šiuo metu leidžiama keliauti. Tačiau net ir tokie apribojimai J. Panahi nėra kliūtis kurti filmus, kuriuose jis pats ir vaidina. Naujausiame filme J. Panahi kartu su žinoma aktore Behnaz Jafari keliauja į Irano šiaurės vakaruose esantį kaimelį. Tokią netikėtą kelionę išprovokavo šokiruojanti vaizdo žinutė, kurią Behnaz gavo į savo mobilųjį telefoną – joje užfiksuotas jaunos merginos kreipimasis į žinomą aktorę ir… savižudybė. Vaizdo įrašas kelia gausybę klausimų ir dvejonių, tad B. Jafari kartu su J. Panahi ketina patys atvykę į vietą išsiaiškinti tiesą. Net praleidžiant pro pirštus aplinkybes, kuriomis šis filmas sukurtas, juosta yra stipri tuo, kad atskleidžia Irano provincijoje įsigalėjusias archaiškas mizoginistiškas tradicijas ir sudėtingą moterų situaciją. J. Panahi šiuo atveju kalba tvirtai ir aiškiai ne tik tų trijų, filme parodomų moterų balsu – tai tvirtas pasisakymas moterų teisių naudai. Auksinė palmės šakelė? Mano vertinimu – galbūt ir ne (nors per daug neprieštaraučiau), tačiau prisiminus istoriją, galima sakyti, kad šis filmas turi pakankamai neblogas galimybes rimčiau dėl jos pasivaržyti.

„Manto“ (CR) – indų aktorė Nandita Dias pristato jau antrą savo režisuotą filmą. Šį kartą tai – epinė biografinė drama apie indų – pakistaniečių rašytoją Saadatą Hasaną Manto, gyvenusį ir kūrusį politiškai sudėtingu laikotarpiu. Indijai atgavus ilgai lauktą nepriklausomybę netrukus įvyko taikiai nepraėjęs Pakistano atsiskyrimas – musulmonui S. H. Manto nebuvo kito pasirinkimo, kaip tik palikti savo mylimą Bombėjų ir paskui šeimą kraustytis į naują valstybę. Filme parodoma rašytojo atkaklumas, užsispyrimas, nesugebėjimas prisitaikyti ir nuolaidžiauti sistemai, kova už žodžio ir kūrybos laisvę – taip pat nuolat progresuojančio alkoholizmo sukeltos pasekmės. Beveik dviejų valandų filmas pateikia išsamų ir visapusišką šio rašytojo portretą Indijos ir Pakistano politinių įvykių fone.

„Didysis mistiškas cirkas“ (port. „O grande circo mistico“) (HC) – neslėpsiu, šis brazilų režisieriaus Carloso Diego filmas buvo mano laukiamiausiųjų sąraše. Filmas, pasakojantis apie Kiepsų šeimą, kuriai jau daugiau kaip šimtas metų priklauso cirkas. Aprašymas intriguoja, tačiau pats filmas truputį nuvilia, kadangi per penkias skirtingas Kiepsų šeimos kartas perbėgama labai paviršutiniškai ir probėgšmiais. Ir gal norėjosi šiek tiek daugiau pačios cirko magijos. Nors, filmo kūrėjų naudai reikėtų pasakyti, kad buvo pasistengta įtraukti neeilinių personažų, taip pat neblogai suveikia pasakiškas cirko stebuklų ir žiaurios realybės kontrastas. Paslaptingiausias filmo veikėjas – nesenstantis konferansjė Selavi („C‘est la vie“), lydintis žiūrovus per visas Kiepsų giminės kartas, stebintis jų vaikų gimimus, esantis šalia tiek sunkiomis, tiek džiaugsmingomis minutėmis. Tad nors ir galima papriekaištauti už neišnaudotą potencialą, šis filmas vis tik turi ką pasiūlyti žiūrovams.

„Laimingasis Ladzaras“ (it. „Lazzaro felice“) (CO) – jauna italų režisierė Alice Rohrwacher Kanuose pristato jau trečią savo filmą. Ankstesnis jos kūrinys „Stebuklai“ (it. „Le meraviglie“) 2014 m. buvo įvertintas Didžiuoju žiuri prizu. Iš pradžių jos naujasis filmas „Laimingasis Ladzaras“ stilistiškai primena „Stebuklus“ – ta pati Italijos kaimo aplinka, ta pati lėta laiko tėkmė, vasaros saulės kepinamos dienos. Italijos provincijoje tabako markizės Alfonsinos de Lunos valdose gyvena kelios gausios valstiečių šeimos. Čia tebegyvuoja savotiška vergovės forma – markizė juos išnaudoja, o jie negali nuo jos pabėgti, nes yra įsiskolinę. Vienas iš jų – naivus paauglys Lazaras dėl savo minkšto ir švelnaus būdo dažnai atsiduria nuošalyje ar yra tiesiog pamirštamas savo šeimynykščių. Vėliau filmas nejučia keičia stilių, į jį įpinami fantastiniai elementai, supainiojamos laiko plotmės, o visų – šįkart jau rimtai – pamirštas Lazaras pradeda savo Odisėją, ieškodamas markizės sūnaus Tankredžio. Sunku pasakyti, ar kritikų liaupsinamas filmas padarys įspūdį žiuri – istorija byloja A. Rohrwacher naudai. Nevienasluoksniame filme gausu įvairių simbolių, tačiau Italijos provincijos (siur)realizmas ir lėtas tempas priimtinas tikrai ne kiekvienam žiūrovui.

„Baseino valdovai“ (pranc. „Le grand bain“) (HC) – prancūzų aktorius Gilles‘is Lellouche‘as kartais sėda į režisieriaus kėdę – vienas tokių bandymų (antrasis) dabar ir buvo rodomas Kanuose. Juosta pasakoja apie ketvirtą dešimtį perkopusių vyrų sinchroninio plaukimo komandą – na vien jau amžius ir tai, kad jie visi yra neprofesionalai, leidžia suprasti, kad to sinchroniškumo, bent jau iš pradžių, kažkaip per daug tikėtis neverta. Visi šios grupės nariai turi didesnių ar mažesnių problemų – Bertranas dvejus metus neranda darbo ir dėl to skendi depresijoje, verslininko Markuso įmonei gresia bankrotas, Loranas susiduria su sunkumais šeimoje, senstantis rokeris Simonas nori užsitarnauti dukros pagarbą… Tačiau susirinkę baseine jie savas bėdas palieka už jo durų ir kartu tampa komanda. Žinoma, siužetas, apie tai, kaip visiški mėgėjai ir netgi nevykėliai, įdėję daug darbo ir suvieniję jėgas staiga gali toli perspjauti ir visus profesionalus, matytas jau ne kartą, o pabaigoje G. Lellouche‘as tikrai nepasikuklina. Tačiau juosta susižiūri smagiai ir padovanoja ne vieną juoko pliūpsnį, kartu paliesdama ir vieną kitą jautresnę temą. Be to, visai smagu vienoje vietoje kartu matyti tokias ryškias prancūzų (ir kelias pasiskolintas iš Belgijos) kino žvaigždes kaip Mathieu Amalricą, Guillaume‘ą Canet, Benoît Poelvoorde‘ą Virginie Efirą, Mariną Foïs ir kitus.

„Dvėsk, pabaisa, dvėsk“ (isp. „Muere, monstruo, muere“) (CR) – sakote, tik Larsas Von Trieras gali pašiurpinti ir pašlykštinti  žiūrovus? Jaunam argentiniečių režisieriui Alejandro Fadeliui, „Ypatingo žvilgsnio“ programoje pristatančiam savo filmą, tai pavyko tikrai ne prasčiau. A. Fadelis kviečia leistis į stebėtinai kokybiškai sukurtą tamsią Pietų Amerikos pasaką. Juosta prasideda šokiruojančiu vaizdu – ekrane matome moterį, perpjauta gerkle, su dar plačiau besiveriančia žaizda. Ji – tik pirmoji auka, apylinkėse siautėja žudikas, brutaliai kapojantis galvas. Vietinis policijos inspektorius Kruzas imasi tirti šią bylą ir turi vieną įtariamąjį – savo meilužės sutuoktinį Davidą, tačiau šis kaltę verčia pasirodžiusiai „pabaisai“. Ši tamsi, bet įtraukianti siaubo pasaka veda žiūrovus Guillermo del Toro ir Davido Lyncho takais, tačiau savita maniera, ir galiausiai atveda iki tikrai gerokai netikėto galutinio režisieriaus fantazijos pliūpsnio.

Bus daugiau