Duonos trupinių šioje pasakos „Jonukas ir Grytutė“ versijoje niekas nebarsto, kad laimingai surastų kelią namo. Būtent sugrįžimai prie originalaus pasakojimo yra tie trupiniai, padedantys „pareiti namo“ į senąją Brolių Grimų užrašytą pasaką ir pamatyti ją naujai moderniame, netgi feministiniame kontekste. Vasario 7 dieną Lietuvos žiūrovai ekranuose išvys „Jonuką ir Grytutę. Siaubo pasaką“ – vieną laukiamiausių šio žanro filmų. Tam priežasčių – daugiau nei viena.

Originalus požiūris

Amerikiečių režisierius Ozas (Osgoodas) Perkinsas – nebe naujokas kine ir siaubo filmų žanre. Jis kilęs iš kinematografininkų šeimos: režisieriaus tėvas, aktorius ir dainininkas, Anthony’is Perkinsas vaidino Alfredo Hitchcocko fimuose, o labiausiai jį išgarsino 1960 metų Normano Beitso vaidmuo „Psichopate“ (angl. „Psycho“). Taigi apie kiną O. Perkinsas tikrai išmano. Apie baimę – taip pat.

„Jonukas ir Grytutė. Siaubo pasaka“ yra trečiasis jo filmas. Pirmieji du („The Blackcoat’s Daughter“ ir „I Am the Pretty Thing That Lives in the House“), kaip ir naujasis, yra priskiriami siaubo žanrui. Kino kritikai pripažįsta – jo filmai yra netipiški tiek žanrui, tiek kategorijai (nei „arthouse“, nei komercinis). Tačiau kritikai perspėja, kad tokių filmų tik daugės. Netgi didžiosios kino pramonės žaidėjos nori festivalinių arba „arthousinių“ kūrinių. Maišosi stiliai, žanrai, trinasi ribos tarp meno rūšių.

Šioje terpėje Ozas Perkinsas jaučiasi tarsi žuvis vandenyje. Šis kūrėjas, dar vadinamas „lėtojo siaubo“ arba „tykinančios baimės“ meistru, yra originalus, kaip ir jo požiūris į dviejų šimtų metų vokiečių pasaką.  O. Perkinsas ne šiaip sau Grytutę iškėlė į pirmąją vietą (angl.  „Gretel and Hansel“), pavadinime apkeisdamas brolį ir seserį vietomis, bet ir sukeitė jų vaidmenis.

Originalioje Brolių Grimų 1812 metais užrašytoje versijoje brolis rūpinasi seserimi, todėl pasakos skaitytojams tarsi aišku, kad jis yra vyresnis. O. Perkinso filmuotoje versijoje „Jonukas ir Grytutė. Siaubo pasaka“ vyresnė yra Grytutė, jai – šešiolika, o brolis yra kone aštuoneriais metais jaunesnis.

Daugelyje pasakų moterys ar mergaitės turi laukti išgelbėtojo princo, išvaduotojo riterio ar ko nors, kas jas apsaugotų. Amerikiečių režisieriui Grytutė ir jos tapsmas moterimi, savojo kelio arba, kaip jis pats sako, savosios pasakos paieška yra daug įdomesnė nei įprastas pasyvus moterims pasakose priskiriamas vaidmuo.

„Greitai jis ims tavęs bijoti, kaip ir visi protingi vyrai. O baimę taip lengva paversti neapykanta“ – ragana Holda (aktorė Alice Krige) aiškina Grytutei, kodėl jai verčiau atiduoti brolį raganos valiai ir rūpintis savais reikalais. Tačiau senojoje Grimų pasakoje sesuo pergudrauja raganą, taigi ji nėra kvailutė suaugusiųjų auka. Ozas Perkinsas tą įsidėmi ir netgi savąjį filmą koncentruoja apie šią dviejų moterų (raganų?) dvikovą: kuri iš jų nugalės – Holda ar Grytutė?

Lėtai ir stilingai

Pirmieji žiūrovai, nors „Jonuko ir Grytutės. Siaubo pasakos“ premjera sausio pabaigoje ir sutapo su žiūrimiausiu futbolo finalu „Super Bowl“ – visišku filmų ir kitų renginių naikintoju, kino teatrų neišsižadėjo. Naująją  filmo versiją kai kurie jų įvertino „geriau nei originalą“. Kino kritikai taip pat liko nustebinti, kad „Orion Pictures“ neprivertė režisieriaus dirbti pagal komercinio kino taisykles, o leido išlaikyti jam būdingą lėtą pasakojimo ir įtampos kūrimo stilių.

Ozas Perkinsas mėgsta žiūrovus, jų pojūčius ir baimes iš lėto „kaitinti ant mažos ugnies“. Vienus kritikus iškart suerzino lėtas filmo tempas, kitus – Grytutės mintis įgarsinantis pasakojimas – neva šie dalykai sklaido filmo kerus. Tačiau būtent tai ir kuria filmo ritmą: režisierius verčia savo žiūrovus sėlinti per mišką, kad su kiekvienu žingsniu augtų įtampa ir nerimas, kad iš pasąmonės gelmių kiltų pačių žiūrėtojų baimės.

Hipnotizuojančiais vaizdais, žodžiais ir muzikos ritmais „Jonuko ir Grytutės. Siaubo pasakos“ žiūrovai tarsi įvedami į transą. Jie įsijaučia į seną kaip pasaulis istoriją apie blogio ir gėrio kovą. Tačiau režisierius visada turi paruošęs netikėtumų: jo nufilmuotas pasakojimas rodo, kad ne tamsiame miške slypi didžiausi pavojai ir tikrai ne miško žvėrys Jonukui ir Grytutei yra pavojingiausi. Vyresnioji sesuo supranta, kad labiausiai bijoti reikia žmonių ir jų pernelyg gerai atrodančių dovanų.

Alice Krige, filmų „Žvaigždžių kelias: Pirmas kontaktas“ (angl. „Star Treck: First Contact“, 1966), „Toras: Tamsos pasaulis“ (angl. „Thor: the Dark Worl“, 2013) žvaigždė, švelniai, lėtai, atsargiai gundo savo aukas – tarsi voras rezga patikimą tinklą. Kritikai baiminosi, kad patyrusi aktorė užgoš naująją siaubukų žvaigždę Sophia Lillies (išgarsėjusią filme „Tas“ (angl. „It“), 2017 metais pastatytą pagal Steveno Kingo romaną). Tačiau Grytutę įkūnijusi aktorė puikiai susitvarkė su šiuo iššūkiu.

Ne tik geros aktorės, bet ir kino menininkai – režisierius O. Perkinsas, operatorius Galo Olivaresas bei kompozitorius Robas Coudertas sugebėjo sukurti atmosferą, tinkamą niūriai pasakojimo atmosferai. Ši vokiečių pasaka Brolių Grimų užrašyta prieš du šimtus metų mena dar senesnius įvykius – Didįjį badą, kai Europoje  1315-1317 metais siautė bado epidemija, o tėvai išties palikdavo savo vaikus mirti. Taigi nereikėjo giriose ieškoti piktų raganų, burtininkų ar tankmėse tykančių žvėrių, artimiausi žmonės elgėsi blogiau už juos.

Filmo „Jonukas ir Grytutė. Siaubo pasaka“ kūrėjai sugebėjo kiekvienu kadru, šviesos ir tamsos kontrastų žaismu, kiekviena gerai apgalvota kadro ir aktorių aprangos detale, kiekvienu muzikos akordu ir išsakytu žodžiu atkurti tą kraupią atmosferą – per Europą prieš šimtus metų sėlinusį blogį, ir jį paversti meno aktu. Kiekvieną šio filmo kadrą, kaip pastebi kino kritikai, galima kelti ant drobės, nes jis yra atskiras meno kūrinys.

„Jonukas ir Grytutė. Saubo pasaka“ – Lietuvos kinuo teatruose nuo vasario 7 d.