Virtualioje erdvėje prasideda 2020 m. „Kino pavasaris“. Ką žiūrėti?

Virtualioje erdvėje prasideda 2020 m. „Kino pavasaris“. Ką žiūrėti?

Korona virusas ir dėl jo paskelbtas karantinas sujaukė ne vieno planus – visame pasaulyje masiškai atšaukiami turėję vykti renginiai, filmų premjeros, kino festivaliai (kol kas vieninteliai Kanai tvirtai laikosi ir tiki, kad gegužės pabaigoje ši pandemija jau bus atslūgusi ir festivalis įvyks), kino teatrai užveria duris. Ne išimtis ir Lietuva, kur dėl paskelbto karantino didžiausio ir, ko gero, kinomanų labiausiai laukiamo renginio – „Kino pavasario“ – organizatoriams teko staigiai taikytis prie kardinaliai pasikeitusios situacijos ir perkelti festivalį iš kino teatrų salių į namų kino ekranus.

Žinoma, filmų žiūrėjimas namie ir kino teatre gerokai skiriasi. Namie neįmanoma atkartoti tos visuotinės atmosferos ir bendrumo jausmo, koks apima šimtus žiūrovų, stebinčių filmą toje pačioje salėje. Šiemet teks apsieiti ir be festivalio svečių (nes jie neatvyko), klausimų atsakymų sesijų, nuolatinio šurmulio kino teatruose (nes jie uždaryti). Tačiau festivalis vyks. Kitaip, iki šiol neįprastai, bet vyks. Ir klausimas, ką žiūrėti, daugeliui vis tiek išlieka panašiai aktualus, kaip kad būtų festivaliui vykstant natūralia eiga.

Didžiausi optimistai net ir šioje situacijoje atranda privalumų. Žiūrėdami filmus namuose susidėliosite savo tvarkaraštį ir nereikės spręsti amžinosios kankinančios festivalio dilemos, kai vienu metu susidubliuoja du (ar dar blogiau) norimi pamatyti filmai, o ateities galimybės ne mažiau negailestingos. Namie niekas nekramtys jums į ausį spragėsių, nebus nesusipratėlių, kuriems mirtinai reikia kaip tik per filmą pasikalbėti arba atsiliepti į skambutį. Ir nebus tokių, kurie ėjo į veiksmo filmą su Vinu Dieseliu ar į kokią naują lietuvišką komediją, o pataikė į „Kino pavasarį“, ir dėl to – „Kokia nesąmonė…“.

Taigi, situacija gal ir neeilinė, bet vis tiek kaip niekada palanki žiūrėti filmus. Kokius? Čia jums pateikiame keletą rekomendacijų ir keletą nerekomendacijų (na, kad nešvaistytumėte savo laiko ir pinigų). Patikiname, kad visi aptariami filmai – mūsų jau matyti, tad galite būti garantuoti, kad nesiūlome katės maiše.

„Kino pavasaris“ 2020 m. REKOMENDACIJOS (dalies iš anksto skelbtos programos filmų kol kas nėra galimybės žiūrėti namuose, todėl į rekomendacijų sąrašą neįtraukėme):

  1. „Parazitas“ (kor. „Gisaengchung“) – gal net neverta šito filmo rekomenduoti. Visi nekantriausieji jau suspėjo jį pamatyti, visi prizų teikėjai – apdovanoti, visi kritikai – pagirti. Ar net ir šiek tiek pergirti. Tad jei esate iš tų, kuriems per didelės pagyros sukelia atmetimo reakciją – vis tik nepasiduokit savo skepsiui. Filmas tikrai vertas tiek visų gerų žodžių, tiek visų apdovanojimų, kuriuos pernai ir šiemet susižėrė. Na nebent „pasitaupysite“ jį vėlesniam laikui, kai kino teatrai vėl atvers duris ir bus galimybė „Parazitą“ pažiūrėti dideliame ekrane. Bet šiaip, jei nematėt – pamatyti būtina, jei matėt – galit ir pakartoti.
  2. „Liepsnojančios moters portretas“ (pranc. „Le portrait de la jeune fille en feu“) – tai filmas, kurio peržiūra prašyte prašosi kuo didesnio ekrano. Čia kiekvienas kadras – tiek koloritu, tiek kompozicija – atskiras paveikslas, kuriuo norisi kuo ilgiau gėrėtis. Tačiau išorinis grožis nėra tuščias – jausminga ir švelni meilės istorija, dinamiška santykių genezė, ryškūs pagrindiniai personažai įtraukia ir nepaleidžia. Tačiau, kita vertus, gal intymi namų aplinka kaip tik padės dar labiau priartėti prie pagrindinių veikėjų ir įsijausti į jų išgyvenamą dramą?
  3. „Atsiprašome, neradome jūsų“ (angl. „Sorry, We Missed You“) – filmas – socializmas, apie vargo peles – tai yra, itin nepasiturinčiai gyvenančią šeimą. Jie yra darbštūs ir sąžiningi – tačiau likimas ant jų galvų trypia nesėkmių kadrilį, o už tai dar paprašo ir susimokėti. Keno Loacho socialinė drama, savotiškas „Parazito“ antipodas, aštriai kritikuojanti kapitalizmo nejautrumą ir godumą.
  4. „Kristaus kūnas“ (lot. „Corpus Cristi“) – naujausia kaimynų lenkų Oskaro nominacija geriausio užsienio filmo kategorijoje. Filmas paprastas, gyvenimiškas (beje, pagal tikrą istoriją), puikiai atskleidžiantis tiek gyvenimo kolonijoje žiaurumą, tiek mažo provincijos miestelio gyventojų ilgai laikomą užgniaužtą pyktį ir kerštą, tiek kasdienybės humorą ir pagrindinio personažo vidinį pasaulį. Paprasta, bet beveik genialu.
  5. „Gražiausi gyvenimo metai“ (pranc. „Les plus belles anées de la vie“) – legendinio „Vyro ir moters“ (pranc. „Un homme et une femme“) (na, prisimenate – ša ba da badam, ša ba da ba dam) – tęsinys. Po 53 metų. Tiesa, vienas tęsinys („Po dvidešimties metų“) jau buvo. Ir galbūt galima sutikti su tuo, kad Claude’as Lelouchas iš savo klasikinio filmo dabar stengiasi išspausti viską, ką tik dar gali, ir net labai nekukliai naujajame filme tiesiogiai cituoja originalą, vis tik tai filmas, paliekantis šiltą ir skaidrų įspūdį – apie senatvę, žmonių santykius, jausmus ir amžiną meilę. Galima žiūrėti ir nemačius originalo, bet tiems, kas jį prisimena, „Gražiausi gyvenimo metai“ neabejotinai padovanos nemažą porciją nostalgijos. Su tais pačiais aktoriais – Anouk Aimé ir Jeanu-Louis Trintignantu.
  6. „Bakurau“ (port. „Bacurau“) – keistas, truputį futuristinis, truputį į temą su karantinu. Truputį – o gal net ir smarkiai – pašiepiantis amerikiečių militaristinę politiką. Netikėtas ir originalus, tačiau reikalaujantis persijungimo į tam tikrą absurdo priėmimo lygmenį. O tada – tegu kraujas liejasi laisvai!
  7. „Balta balta diena“ (isl. „Hvítur hvítur dagur“) – lėtai susikaupiantis emocinis pasakojimas apie atšiaurų islandą Ingimundurą. Tai vienas itin retų filmų, dėmesį koncentruojantis į vyresnio amžiaus vyro vidinį pasaulį ir psichinę sveikatą. Netipiškai islandiškam kinui šįkart įstabioji šios šalies gamta pasislenka kiek į šoną, bet tuo pačiu sudaro foną pagrindinio personažo būsenai, kurią taupiai, tačiau meistriškai perteikia aktorius Ingvaras Eggertas Sigurðssonas.
  8. „Nematomas gyvenimas“ (port. „A Vida Invisível“) – elegantiškas ir jausmingas, muzikalus ir skaudus, sentimentalus ir elegantiškai išsivyniojantis pasakojamas apie negailestingai perkirstą dviejų seserų likimą. Filmas, ne tik įtraukiantis į savo siužetines peripetijas, bet ir dar kartą kviečiantis susimąstyti apie moterų padėtį.
  9. „Visa tiesa apie divą“ (pranc. „La Vérité“) – Hirokazu Kore-edos europietiškas filmas su dviem prancūzų kino divom -Catherine Deneuve ir Juliette Binoche, šalia kurių dar atsiduria ir amerikietis Ethanas Hawke‘as. Ikoniškoji C. Deneuve iš esmės vaidina beveik pati save – brandžią kino žvaigždę, su tokio kalibro divai privalomais kaprizais, įnoriais, knygos verta gyvenimo istorija ir begaliniu buvusių mylimųjų sąrašu. Tačiau čia parodoma ir ta nematoma – naminė kino žvaigždžių pusė, primenant, kad visos ekrano deivės be kita ko kažkam yra mamos ir/ ar močiutės, turinčios spręsti ir šeimines problemas (ar kaip įmanoma jų vengti). Švelniu humoru nuspalvintas pasakojimas, nors ir nestokoja šiokio tokio chaoso, bet galiausiai palieka neblogą įspūdį ir vieną kitą klausimą pamąstymui po savęs.

NEREKOMENDUOJAME:

„Sinonimai“ (pranc. „Synonimes“) – taip, pernai šis film…, oi, atsiprašom, tai yra – nesusipratimas Berlyno kino festivalyje laimėjo Auksinį lokį (bet kai žiuri pirmininkauja garsi aktorė iš Prancūzijos, kitokio sprendimo tikėtis, ko gero, nė neįmanoma?). Iki absurdo kvailas, nelogiškas, nuobodus, ištęstas kratinys, kurį vainikuoja katastrofiškas kameros darbas, susikaustęs (o gal sušalęs – nes gana didelę laiko dalį nuogas) pagrindinis aktorius ir atseit juokinga turėjusi būti pornografinės juostos filmavimo scena. Jau pačios filmo premisos yra nelogiškos, neteisingos ir nerealistiškos – o paskui viskas važiuoja tik žemyn. Karalius nuogas (visom prasmėm) ir tegu jo nugriebtas Auksinis lokys jūsų nesuklaidna.

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles