Sergejus Loznitsa: „Mūsų visuomenė tampa infantiliška“

Sergejus Loznitsa: „Mūsų visuomenė tampa infantiliška“

Po premjeros Kanų kino festivalyje, kur ukrainiečių režisieriaus Sergejaus Loznitsos filmas „Donbasas“ (rus. „Donbass“) atidarė paralelinę konkursinę „Ypatingo žvilgsnio“ (pranc. „Un certain regard“) programą bei buvo apdovanotas už geriausią režisūrą, ši juosta dabar rodoma tarptautiniame Odesos kino festivalyje. Šis filmas parodo daugybę, dažnai absurdiškų, pilietinio karo, vykstančio Ukrainos rytinėje dalyje, aspektų. Paremtas tikrais įvykiais ir padalytas į 13 segmentų „Donbasas“ supina dramą ir groteską bei stačia galva neria į karo absurdiškumą.

Kino portalas „Cineuropa.org“ pakalbino šio filmo režisierių S. Loznitsą.

Kai buvome susitikę paskutinį kartą, kalbėjome apie tai, kad blogis kartoja pats save. Tačiau ši tema atskleidžiama ir „Donbase“.

Tai labai paprasta metafora. Kai pradedi žaisti su blogiu, niekada nemanai, kad galiausiai tu galėtum pats tapti dar viena jo auka. Žmonės, buvę už Stalino didžiojo teroro, kūrė melą, o paskui patys tapo jo aukomis. Genrikhas Yagoda, NKVD direktorius, arba Liaudies teisingumo komisaras Nikolajus Krylenko buvo įvardyti kaip fašistai ir jiems įvykdyta mirties bausmė. Prieš tai jie patys siuntė žmones myriop lygiai dėl tos pačios priežasties.

Mano paskutinis dokumentinis filmas „Pergalės diena“ (rus. „Den pobedy“) buvo parodytas per gegužės 9-osios minėjimą Treptower parke netoli Berlyno – t. y. tą dieną, kurią, anot sovietų istorikų, SSRS nugalėjo Vokietiją. Tačiau jie kažkaip pamiršta paminėti Sąjungininkų pastangas ir jų indėlį kovojant su Hitleriu. Treptower parko memoriale vis dar galima ant sienų išvysti Stalino citatas. Kiek aš suprantu, tai yra tiek pat nepakenčiama ir neteisinga, kaip kad ant Berlyno namų sienų užrašyti frazes iš „Mein Kampf“. Rusijoje šiuo metu yra didelis Stalino mitologijos atgimimas ir Stalinas jaunajai kartai vėl pristatomas kaip vienas didingiausių šalies lyderių ir kaip „efektyvus valdytojas“. Mano nuomone, tokie dalykai vyksta todėl, kad komunizmas niekada nebuvo teisiamas. Mums nepaprastai reikėjo „Niurnbergo proceso“ komunizmui. Tol, kol toks procesas neįvyks ir dogma bei jos praktika nebus įvardyta kaip blogis ir kaip nusikalstama veika, tol totalitarizmo pabaisa vis grįš ir grįš, tarsi feniksas, atgimstantis iš pelenų. Tai ydingas ratas ir aš norėjau įspėti žmones apie jo pavojų.

Tai labai tiesmukas įspėjimas, ypač iš jūsų. Kodėl šįkart nusprendėte viską ištarti daug aiškiau?

Kai kas vis tik liko tarp eilučių, bet kai kurie dalykai buvo pasakyti atvirai. Visi epizodai yra paremti realaus gyvenimo įvykiais – aš tik šiek tiek juos pakeičiau. Daugelį epizodų radau „Youtube“. Vieną epizodą – apie vokiečių žurnalistą ir jo ukrainietį kompanioną, vedlį ir fotografą aš nufilmavau su tuo pačiu ukrainiečiu vedliu. Iš pradžių jis man papasakojo kaip viskas vyko, o paskui aš parašiau sceną, paremtą jo pasakojimu. Vėliau, renkantis aktorius, aš supratau, kad jis turi „vaidinti“ pats save šiame filme. Man buvo labai svarbu viską išlaikyti kiek įmanoma autentiškiau. Galite galvoti, kad visa tai – mano vaizduotės vaisius, tačiau ne šįkart. Daugelis dalykų gyvenime yra tiesiog tokie – jie atrodo keistai ir neįmanomai, tačiau jie vyksta iš tikrųjų. Imkime pavyzdžiu pasaulio futbolo čempionatą: po viso to, kas įvyko, po visų tų Rusijos valdžios padarytų nusikaltimų – karo Ukrainoje, Krymo aneksijos – visi nusprendė tiesiog visa tai ignoruoti ir atvyko į Rusiją žaisti futbolo. Man atrodo, kad mūsų visuomenė tampa infantiliška.

Tai taip pat tampa proga panaudoti absurdišką humorą, kurio itin gausu jūsų filme.

Manau, kad čia, Ukrainoje, žiūrovų reakcija buvo visiškai kitokia nei Kanuose. Čia žmonės buvo labiau išgąsdinti to, ką pamatė, ir jie bijojo juoktis. Ukrainos auditorijai buvo lengviau susitapatinti su pasakojimu, pagauti kontekstus. Filmas turi savo šaknis, be kita ko – ir rusiškos literatūros tradicijoje. Paimkim, tarkim Bulgakovą ar Gogolio „Mirusias sielas“. Mirusios sielos? Tai juokinga. Mes turime šį ypatingą būdą aprašyti blogį, kadangi jei įvelki jį į humoro formą, jis atrodo nebe toks gąsdinantis. Literatūra gali sukurti tokio tipo apsaugą, ir savotiškai ją pratęsdamas, kinas taip pat gali tai daryti. Žinoma, žmonės buvo šokiruoti kai kurių epizodų, tačiau jie tiesiog įsimylėjo kitus segmentus, daugiausiai dėl to, kad aš rodau tai, kas jie tiesiog per daug gerai pažįstama. Kai turi gabalą labai karšto metalo, tau reikia ko nors, kuo galėtum jį paimti – pavyzdžiui, dirbtinės rankos. Humoras ir ironija mano filme yra tie reikalingi įrankiai, leidžiantys žiūrovams susidurti su tam tikromis sunkiomis temomis.

Kiek anksčiau buvote užsiminęs, kad norėtumėte sukurti filmą, kuriame nebūtų vieno pagrindinio veikėjo, ir galiausiai jums tai pavyko. Kodėl tai buvo taip svarbu?

Kiekviename šio filmo epizode aš rodau korupciją: finansinę, moralinę ar valdžios korupciją. Norėjau parodyti skirtingus žmones ir skirtingas šių įvykių perspektyvas platesniu rakursu. Kitame savo filme aš laikysiuosi panašios struktūros, bet padarysiu ją netgi dar kompleksiškesnę. Negali kalbėti visomis šiomis temomis, apie visuomenę, apie politinius judėjimus ar istoriją bendrai, pagrindžiant viena atskira patirtimi. Ketinu plėtoti šią naują kryptį kine ir dirbti su kino kalba, kuri leis man sukurti pasakojimą be protagonisto. Priežastis labai paprasta – jei susikoncentruoji ties vienu vieninteliu žmogumi, negali susidaryti viso vaizdo.

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles