Christopherio Nolano režisuota karinė istorinė drama „Diunkerkas“ (angl. „Dunkirk“) trečiadienį su trenksmu startavo pasaulio kino teatruose, tačiau dalis Prancūzijos žiūrovų jaučiasi šiek tiek įžeisti, kadangi šis filmas ignoruoja esminį Prancūzijos karių vaidmenį, gelbstint sąjungininkus britus. Matyt yra dėl ko.
Iš dalies galima kaltinti populiarųjį animacinį „Simpsonų“ (angl. „The Simpsons“) serialą, kad Prancūzijos vaidmuo Antrajame pasauliniame kare yra sumenkintas iki įžeidžiančio „sūrį valgančių pasiduodančių beždžionių“ (angl. „Cheese eating surrender monkeys“) pavadinimo.
Tačiau Prancūzijoje buvo tikimasi, kad C. Nolano į masinę auditoriją orientuotas filmas „Diunkerkas“, pasakojantis apie „stebuklingą“ 300 000 britų karių, įstrigusių šiaurinės Prancūzijos paplūdimyje, evakuaciją, bent iš dalies pasistengs išlaikyti istorinę tiesą ir pateiks alternatyvą iki šiol visai nepelnytai numenkintam Prancūzijos karinių pajėgų įvaizdžiui Antrajame pasauliniame kare.
Dar prieš pasirodant filmui Prancūzijos spauda pažymėjo, kad „anglosaksai turi nemalonią tendenciją išaukštinti britų kariuomenės žygdarbius ir į antrą planą nustumti Prancūzijos“.
Gerbiamas istorikas Dominique‘as Lormier‘as, kuris yra vienas iš daugelio istorikų, reinterpretavusių 1940-ųjų metų gegužės – birželio įvykius, tam kad būtų geriau atskleista Prancūzijos karių drąsa, prieš filmo premjerą kalbėjo: „Tikiuosi, kad šis filmas deramai parodys pasiaukojimą 30 000 prancūzų, kurie neleido kapituliuoti britų kariams, nebegalėjusiems toliau ginti teritorijos.“
Tuos 30 000 prancūzų karių skaičiumi gerokai viršijo 160 000 Vokietijos kariuomenė, kuri žygiavo per šiaurinę Prancūziją žaibo greičiu. Prancūzams teko brangiai sumokėti. Išgyvenusieji buvo suimti ir išsiųsti į kalėjimo stovyklas.
Kitur D. Lormier‘as rašo: „Savo istoriniu pasiaukojimu Prancūzijos kariuomenė neabejotinai apsaugojo Didžiąją Britaniją nuo sumušimo. Tai buvo taktinis ir strateginis Hitlerio pralaimėjimas, kuris tada jau nebegalėjo priversti Didžiosios Britanijos derėtis dėl separatistinės taikos“.
Britų vyriausybės rašytiniame pranešime, vėliau išplatintame per televiziją, taip pat pabrėžiamas svarbus prancūzų karių indėlis. „Informacijos ministerija paruošė žemiau išdėstytą pareiškimą, ir norėtų, kad tuo būtų vadovaujamasi“, skelbiama pranešime. „Kai britai su pasididžiavimu ir susižavėjimu stebi namo grįžtančias BEP (Britų ekspedicines pajėgas), jų jausmai yra ne mažiau skirti ir jų herojiškiems prancūzų sąjungininkams, kurių jūrų pajėgos, vadovaujamos admirolo Abrialo, saugojo saugų išėjimą iš Diunkerko, kurių karinis jūrų laivynas dalijosi su britais pavojingas išgelbėtų karių pergabenimo į Angliją užduotis, ir, dar daugiau, kurių kariai, vadovaujami generolo Prioux‘o, sąjungininkams atsitraukiant užėmė pavojingiausias ariergardo pozicijas, tokiu būdu didžiąja dalimi atkirsdami kelią į pakrantę“.
Tačiau prancūzų viltims, kad jų kariuomenės herojiškumas atitinkamai atsispindės į masinę auditoriją orientuotame C. Nolano filme, panašu, lemta sudužti. Žinoma, jei tikėsime „Le Monde“ publikuojama aštria šio filmo apžvalga. Šis Prancūzijos dienraštis kaltina britų režisierių dėl to, kad šis esąs „žiauriai nemandagus“ ir „abejingas“ Prancūzijos atžvilgiu, kadangi neatsižvelgė į jos vaidmenį, kurį ši atliko per 1940-ųjų gegužės „Diunkerko stebuklą“.
Apžvalgininkas Jacques‘as Mandelbaumas rašo, kad viena iš daugelio jo padarytų išlygų yra tai, kad filmo siužetas yra „grynai britiškas“. „Kelios dešimtys sekundžių, skirtų prancūzų kariams, kurie, be to, čia vaizduojami kaip ne itin draugiški, ginantiems miestą, keletas kitų, kuriems patikėti antraplaniai vaidmenys, tam kad būtų užmaskuotas britų pabėgimas iš žudynių; – tai neatspindi esminio prancūzų dalyvavimo šioje beprotiškoje evakuacijoje. Žinoma, niekas negali nuneigti kūrėjo teisės koncentruotis tik į vieną požiūrio tašką – tą, kuris yra priimtinas jam pačiam. Tačiau tik iki tol, kol tas požiūrio taškas neiškreipia realybės, kurią jis pretenduoja atvaizduoti. Kur šiame filme buvo 120 000 prancūzų karių, taip pat evakuotų iš Diunkerko? Kur dar 40 000 kitų, kurie pasiaukojo gindami miestą nuo priešo, pranašesnio tiek ginkluote, tiek karių skaičiumi?“, rašo J. Mandelbaumas.
Toliau tęsdamas apžvalgininkas galbūt jau nueina šiek tiek per toli, retoriškai klausdamas, kodėl filme nieko nesakoma apie Prancūzijos kariuomenę, kuri kovėsi su vokiečiais Lilyje ir neleido Vermachtui tiesiu taikymu pasiekti Diunkerko.
Galiausiai J. Mandelbaumas užduoda tokį klausimą: „O kur pats Diunkerkas, pusiau sugriautas bombardavimų, tačiau filme jis lieka nematomas?“.
„Le Monde“ apgailestauja, kad „šis retas karo momentas, pažymintis Prancūzijos kariuomenės heroizmą, iš šio požiūrio taško nėra tinkamai atskleistas“.
Taigi, turbūt verta prisiminti karo metų Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Winstono Churchillio žodžius, parašytus jau karui pasibaigus: „Didvyriškas Prancūzijos kariuomenės pasipriešinimas apsaugojo britus ir leido jiems tęsti karą“.
Tad jei apžvalgose yra nors dalis tiesos, naująjį C. Nolano filmą verta žiūrėti, tačiau nepamirštant to, kad tikroji istorija buvo gerokai kitokia.
