„Au au au“, taip susirinkusiuosius į renginį pasveikino Oslo „Ringen“ multikompleksinio kino teatro vykdančioji direktorė Marianne Zecca ir iš sausakimšos salės sulaukė panašaus atsakymo: pusė to vakaro auditorijos buvo šunys, atėję su savo šeimininkais.
Pirmasis visiškai skaitmeninis Šiaurės šalių kino teatras (turintis šešias 83 – 409 vietų sales), iki šiol organizavęs specialius seansus žiūrovams su kūdikiais, senjorams ir žmonėms, kurie žiūrėdami filmą nori megzti, dabar savo duris atvėrė šunims. Pirmajam seansui buvo pasirinktas amerikiečių režisierės Laurie Anderson dokumentinis filmas „Šuns širdis“ (angl. „Heart of a Dog“, 2015 m.).
„Man labai patinka šunys, todėl tai buvo labai įdomu – tikrai unikali kino patirtis“, pasakojo M. Zecca. Šunims nebuvo taikomas amžiaus cenzas, bet juos turėjo lydėti šeimininkas (vienas šuo / šeimininkas = vienas bilietas). Seanso metu garso takelis buvo nutildytas, o šviesa salėje tik pritemdyta, tam kad šunys neišsigąstų. „Manome, kad „Ringen“ kino teatro dalyvavimas tokioje veikloje – labai konkurencinga“, pridėjo Norvegijos kino platintojo „Arthaus“, Norvegijoje šį filmą išleisiančio rugsėjo 2 d., pardavimų direktorius Nille Stormoenas. „Turint omeny, kaip akivaizdžiai L. Anderson patinka šunys, mes negalėjome nė pasvajoti apie geresnę premjerą Norvegijoje, nei seansas, kuriame šunys ir jų šeimininkai kartu galėtų žiūrėti filmą.“
Praėjus beveik trisdešimčiai metų nuo tada, kai režisavo savo paskutinį ilgametražį filmą „Drąsos namai“ (angl. „Home of the Brave“, 1986 m.), amerikiečių avangardo menininkė, kompozitorė ir muzikantė L. Anderson mąsto apie savo ryšį su numylėtiniu – dabar jau iškeliavusiu į kitą pasaulį – pianinu grojančiu žiurkiniu terjeru Lolabelle, apie savo vyro (JAV roko muzikantas ir dainų autorius Lou Reed‘as) ir motinos mirtis, šeimos prisiminimus, įžvalgas bei budizmo mokymą.