Birželį Didžiojoje Britanijoje vykęs referendumas, kuriuo šios šalies piliečiai išreiškė valią išstoti iš Europos Sąjungos (ES) sukėlė itin stiprius protestus tarp britų kino industrijos profesionalų.
Pavyzdžiui, analitiko Stepheno Follows‘o atlikto tyrimo duomenimis 82 proc. kino industrijos atstovų buvo prieš „Brexit“, o „už“ pasisakė vos 5 proc., kas itin ryškiai kontrastuoja lyginant su 52 proc. už „Brexit“ pasisakiusių visų britų rinkėjų.
Kino industrijos profesionalai išreiškė ypatingą susirūpinimą dėl galimo Europos fondų finansavimo nutraukimo. 2007 – 2013 m. per „Kūrybiškos Europos“ „MEDIA“ paprogramę („Creative Europe MEDIA“) Didžiosios Britanijos kino pramonė įvairiais aspektais įsisavino daugiau kaip 100 mln. eurų.
„Variety“ duomenimis „Tai kirs finansavimui – ypač kino, – įskaitant mokymus, projektų vystymą, koprodukciją, festivalius ir ES filmų platinimą Britanijos kino teatruose bei britų filmų platinimą Europoje.“
„The Guardian“ netgi pakiša mintį, kad be „MEDIA“ paramos „britų filmai gali visai išnykti iš Europos kino teatrų“.

„MEDIA“ parama platinimui
Pagal skaičius, pateikiamus Europos audiovizualinės observatorijos „Lumiere“ duomenų bazėje, per 2007 – 2013 m. Didžioji Britanija pastatė 763 filmus, iš kurių didesnė pusė (408) buvo rodomi žemyninėje Europoje.
Iš šių britų eksportuojamų filmų maždaug trečdalis (149 filmai) gavo „MEDIA“ programos paramą platinimui, sudarančią 44,6 mln. iš viso Didžiosios Britanijos filmams skirto finansavimo.
Tarp žinomiausių britų filmų, sulaukusių „MEDIA“ finansavimo buvo „Geležinė ledi“ (angl. „The Iron Lady“, 2011 m.) – 1,5 mln. Eur; „Lūšnynų milijonierius“ (angl. „Slumdog Millionaire“, 2008 m.) – 1,3 mln. Eur; „Kvartetas“ (angl. „Quartet“, 2012 m.) – 1,3 mln. Eur ir „Belaukiant Eriko“ (angl. „Looking for Eric“, 2009 m.) – 1,3 mln. Eur.
Bet ar šie filmai iš tikrųjų Europos kino teatruose apsirodė geriau, nei tie užsienyje rodomi britų filmai, kurie „MEDIA“ paramos platinimui iš viso negavo?
„MeCETES“ projekto pateikti duomenys rodo, kad tarp lankomumo kino teatruose ir „MEDIA“ finansuotų britų filmų eksporto šešiose iš aštuonių tirtų rinkų egzistuoja teigiama koreliacija, tiesa, nei viena iš jų nėra itin žymi.
Kitaip tariant, „MEDIA“ paramą platinimui gavę eksportuojami britų filmai pasirodo nei blogiau, nei geriau, lyginant su tais filmais, kurie šios paramos negauna.
Vis dėlto, reikia turėti omeny, kad į šią statistiką įtraukti ir tokie britų filmai, kaip didžiulio pasisekimo sulaukusios Bondo ar Hario Poterio serijos, kurias finansuoja JAV kino studijos o platina jų europietiškieji filialai.
Tokie filmai negali pretenduoti į „MEDIA“ paramą, kuri yra skirta tik toms kino platinimo kompanijoms, kurios tiesiogiai ar didžiąja dalimi priklauso ES valstybių narių arba Europos ekonominės bendrijos valstybių narių piliečiams.
Tačiau paėmus tik tuos britų filmus, kurie yra išleisti aukščiau paminėtų nepriklausomų Europos kino platintojų, bendrasis vaizdas šiek tiek pasikeičia.
Šešiose iš aštuonių analizuotų Europos kino rinkų – Belgijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir Lenkijoje – yra ryški koreliacija tarp žiūrovų lankomumo ir „MEDIA“ paramos užsienyje rodomiems britų filmams.
Kitaip tariant, kuo didesnis finansavimas, tuo plačiau filmas yra rodomas.
Likusiose dviejose šalyse – Bulgarijoje ir Danijoje – aiškesnio ryšio tarp šių faktorių nepastebima, tačiau Bulgarijos atveju taip gali būti ir dėl tikslių duomenų apie kino platinimą trūkumo.
Taigi iš esmės tik Danijoje nematyti aiškaus ryšio tarp „MEDIA“ finansavimo ir eksportuojamų britiškų filmų platinimo.

„Box Office“ atsispindi „MEDIA“ parama
„MEDIA“ finansavimo įtaka kiekvienoje šalyje pasireiškia skirtingai.
Vokietijoje britų filmams, gavusiems 50 000 eurų „MEDIA“ paramos, prognozuojama 149 400 eurų didesnės pajamos, nei tokios paramos negavusiems, skirtumas – net 237 proc.
Italijoje šis efektas pasireiškia kiek kukliau – britų filmai, gavę 50 000 eurų „MEDIA“ paramos gauna tik 35 950 eurų, arba 26 procentais, daugiau.
Dauguma eksportuojamų britiškų filmų iš tiesų pasirodo daug geriau arba blogiau, nei nurodo statistiniai duomenys.
Pavyzdžiui, Oskarais apdovanota istorinė biografinė drama „Karaliaus kalba“ (angl. „The King‘s Speech“, 2010 m.), gavusi 50 000 eurų „MEDIA“ paramos, Vokietijoje sulaukė 2,4 mln. žiūrovų, arba, kitaip tariant 1 „MEDIA“ paramos eurui tenka po 49 žiūrovus.
Kita vertus, apie karaliaus Artūro laikus pasakojantis fantastinis veiksmo ir nuotykių filmas „Paskutinis legionas“ (angl. „The Last Legion“, 2007 m.), kuriame taip pat vaidino Colinas Firthas, sulaukė viso labo tik 75 647 žiūrovų, nepaisant to, kad gauta parama buvo net dešimt kartų didesnė (502 000 Eur), tai yra – 1 „MEDIA“ paramos eurui tenka 0,15 žiūrovų.
Taip yra todėl, kad koreliacija tarp filmo lankomumo ir „MEDIA“ finansavimo nėra ideali. Pozityvi „MEDIA“ parama platinimui lankomumo atžvilgiu atsispindi tik nuo 4 (Italija) iki 25 (Vokietija) procentų šią paramą gavusių filmų, kas rodo, kad yra dar daug kitų faktorių – tai paaiškina, kodėl kai kurie eksportuojami britų filmai pasirodo geriau nei kiti.
Taip pat yra labai sunku apskaičiuoti, kokią finansinę prasmę „MEDIA“ paramą gavusių filmų papildomai pritraukti žiūrovai reiškia britų kino rinkai.
Ekonominė nauda, kurią gauna filmą pastačiusi kompanija, priklauso nuo to, kaip „Box office“ pajamos yra dalijamos tarp kino teatrų ir platintojo, taip pat nuo to, koks susitarimas yra pasiektas tarp platintojo ir gamintojo, neskaičiuojant tokių skirtumų kaip bilietų kainos ir vietiniai mokesčiai.
Tačiau kaip ten bebūtų, „MEDIA“ finansuojamus britų filmus dažniausiai pamato daugiau Europos kino mėgėjų, nei tokios paramos platinimui visai negaunantys.

Politinės implikacijos
Žinoma, nepanašu, kad be „MEDIA“ paramos britų filmai staiga imtų ir išnyktų iš Europos kino teatrų.
Bet tiems užsienyje rodomi britų filmai, prie kurių platinimo neprisideda didžiosios Holivudo studijos – t. y. didžiajai daugumai nepriklausomų britų kūrėjų filmų – „MEDIA“ paramos platinimui nutraukimas, panašu, reikš ir mažesnes pajamas Europos „Box office“.
Tai reiškia ne tik mažesnį potencialų britų nepriklausomų kino kūrėjų pelną, bet tuo pačiu ir mažesnę galimybę kontinentinei Europai susipažinti su britų kultūra, identitetu, vertybėmis ir kūrybiškumu.
Kadangi derybos dėl „Brexit“ jau įsibėgėja, Didžiosios Britanijos politikams taip pat reikėtų pradėti galvoti apie tai, ar ši šalis sieks išlaikyti savo narystę ES „Kūrybingos Europos“ „MEDIA“ programoje (kaip tai daro ES nepriklausančios Norvegija ir Islandija), ar verčiau Didžiosios Britanijos vyriausybė užtikrins savo pačių sistemą ir paramą britų kino eksportui (panaudodama dalį tų pinigų, kurie būtų skirti narystei ES).
Bet kuriuo atveju, parama platinimui išlieka gyvybiškai svarbi, jei Britanijos kinas ir toliau nori pasiekti kontinentinės Europos žiūrovus.

Paruošta pagal cineuropa.org