Sausio 29 d. mirė legendinis prancūzų režisierius, ryškus Naujosios bangos (pranc. La Nouvelle vague) dalyvis, filmų „Gražioji vaidininkė“ (pranc. „La Belle noiseuse“) ir „Beprotiška meilė“ (pranc. „L‘amour fou“) kūrėjas Jacques‘as Rivette‘as. Jam buvo 87-eri.
Vaistininko sūnus Jacques‘as Rivette‘as labai anksti atrado savo aistrą kinui. Pažiūrėjęs filmą „Mano žmogus Godfris“ (angl. „My Man Godfrey“, 1936) ir perskaitęs apie tai, kaip buvo filmuojama Jeano Cocteau „Gražuolė ir pabaisa“ (pranc. „La Belle et la bête“, 1946 m.), Ruane jis vadovavo kino klubui ir 1949 m. sukūrė savo pirmąjį trumpametražį filmą „Iš visų keturių pusių“ (pranc. „Aux quatre coins“). Tais pačiais metais jis išvyko į Paryžių ir įstojo į Sorbonos universitetą, kuriame vis tik pasirodydavo rečiau nei Lotynų kvartalo kino klube. Šioje kino salėje jis susipažino su Ericu Rohmeru, su kuriuo 1950 m. kartu rašė kino kritikos žurnalui „La Gazette du cinéma“. Netrukus abu prisijungė prie „Cahiers du Cinéma“ redakcijos, kur susipažino su kitais tuo metu jau žinomais kino kritikais François Truffaut ir Jeanu Lucu Godardu. Jeano Douchet įvardytas kaip „Slaptoji šios grupės siela, paslaptingas mąstytojas, truputį linkęs į cenzūrą“, J. Rivette‘as vyriausiuoju „Cahiers du Cinéma“ redaktoriumi dirbo nuo 1963 iki 1965 m.
Stažavęsis pas Jeaną Renoirą (vienas iš J. Rivetto mokytojų, kuriam vėliau dedikavo dokumentinį filmą) šiam kuriant komišką muzikinę dramą „Prancūziškas kankanas“ (angl. „French cancan“) bei pas Jacques‘ą Beckerį statant romantinę komediją „Ali Baba ir keturiasdešimt plėšikų“ (pranc. „Ali Baba et les 40 voleurs“), J. Rivette‘as 1956 m. sukūrė trumpametražį filmą „Piemens smūgis“ (pranc.. „Le coup de berger“) naudodamas 35 mm kamerą. Juosta buvo nufilmuota Claude‘o Chabrolio bute ir, galima sakyti, būtent juo prasidėjo Naujoji banga. Po dvejų metų J. Rivette‘as sukūrė savo pirmąjį ilgametražį „Paryžius priklauso mums“ (pranc. „Paris nous apartient“, premjera įvyko tik 1961 m.). Šiame filme parodomos visos jo manijos: sąmokslas, teatras ir klajojimas Paryžiaus gatvėmis. 1966 m. išleistas jo antrasis filmas – Denis Diderot kūrinio „Vienuolė“ (pranc. „La religieuse“) ekranizacija, kurioje vaidino viena ryškiausių Naujosios bangos aktorių Anna Karina. Šis filmas buvo cenzūruojamas – šis sprendimas sukėlė didelio atgarsio sulaukusią palaikymo bangą, kuri tapo savotišku 1968 m. gegužės įvykių pranašu.
Įkvėptas avangardinių Marc‘O darbų ir Jeano Roucho „tiesos kinu“, J. Rivette‘as 1969 m. sukūrė savo „Beprotišką meilę“, pasakojančią apie krizę išgyvenančią porą – buvusį teatro režisierių (akt. Jean- Pierre Kalfon) ir jo aktorę (akt. Bulle Ogier, fetišinė J. Rivette‘o aktorė). Teatro menas dažnai atsidurdavo ir kitų jo filmų centre – pavyzdžiui „Meilė ant žemės“ (pranc. „L‘amour par terre“, 1984 m.) ar „Sužinok” (pranc. „Va savoir“, 2001 m.), nepamirštant „Ketverto gauja“ (pranc. „La bande des quatre“, 1989 m.). Pagarsėjęs dėl savo originalios darbo manieros (aktoriams dialogus pristatydavo tik paskutinę minutę, nepaisydamas galimų nesklandumų) ir filmų trukmės („Out 1“ trukmė – 12 val. 40 min.!) jis mėgavosi trindamas realybės ir fantasmagorijos ribas, kuo geriausiai galima įsitikinti pažiūrėjus jo filmą „Selina ir Žiuli plaukia valtimi“ (pranc. „Coline et Julie vont en bateau“, 1974 m.).
Sukūręs vizualiai patrauklių filmų, tokių kaip labai populiarus „Šiaurinis tiltas“ (pranc. „Le Pont du Nord“), J. Rivette‘as 1991 m. sulaukė palankios kritikos, gausios publikos ir Kanų kino festivalio žiuri dėmesio už savo filmą „Gražioji vaidininkė“, atskleidžiantį dailininko kūrybines kančias. Už „Gražiąją vaidininkę“, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko Emmanulle Béart, J. Rivette‘as iš Kanų parsivežė Didįjį prizą.
Po to J. Rivette‘as galėjo imtis ambicingo projekto, kuriame atkūrė legendinės prancūzų karžygės Jeanne‘os D‘Arc gyvenimą (pagrindinį vaidmenį atliko Sandrine Bonnaire). Ištikimas savo aktorėms (be aukščiau išvardytų su J. Riveette‘u dirbo Juliet Berto, Jane Birkin ir Jeanne Balibar) į kompromisus nesileidžiantis J. Rivette‘as, tuo pačiu metu atskalūnas ir autoritetas, vieną po kito sukūrė labai skirtingus filmus – po lengvos muzikinės mistinės komedijos „Viršus, apačia, dūžta“ (pranc. „Haut bas fragile, 1995 m.), pasirodė sunki mistinė fantastinė drama „Mari ir Žiuljeno istorija“ (pranc. „Histoire de Marie et Julien“, 2003 m.). Didelis XIX a. literatūros mėgėjas J. Rivette‘as per daug nenutoldamas nuo knygos siužeto 2007 m. ekranizavo Honoré de Balzaco kūrinį „Lanžė hercogienė“ (filmas pavadintas „Nelieskite kirvio“/ pranc. „Ne touchez pas la hache“).
Paraleliai per šio filmo premjerą Prancūzijoje, Paryžiuje esantis šiuolaikinio meno centras Centre Pompidou pristatė pilną J. Rivette‘o programą. „36 žvilgsniai nuo Saint Lupo viršukalnės“ – 21-asis ir paskutinis jo ilgametražis filmas, Prancūzijoje pasirodė 2009 m. rugsėjo 9 d. Juosta, pasakojanti apie tai, kaip cirko aktoriai nusprendžia tęsti savo pasirodymus po to, kai brutaliai buvo nužudytas jų patronas, yra tobulas jo ilgos ir turtingos karjeros apibendrinimas.
Mirus J. Rivette‘ui kinas prarado vieną iš didžiausių savo kūrėjų.
