Pagrindinį Tinos – keistos ir atstumtos moters, nerandančios vietos visuomenėje dėl savo neįprastos išvaizdos– vaidmenį filme „Riba“ (šved. „Gräns“) atlikusi švedų aktorė Eva Melander atidavė visą save. Režisieriaus Ali Abbasi sukurtos juostos pagrindinė veikėja – neįprasta būtybė, atrodanti tarytum Victoro Hugo Kvazimodo ir J. R. R. Tolkieno orko atžala. Bet tai – tik pati Tinos netikėtos meilės istorijos pradžia. Muitinėje dirbanti Tina pasižymi unikalia uosle – ji geriau nei šuo užuodžia kaltę ir baimę. Tačiau vieną dieną sutiktas į ją išoriškai labai panašus vyras Vorė (akt. Eero Milonoff) pabudina joje slypinčias nežemiškas galias.
Ši tamsi šiaurietiška pasaka dėmesio verta ne tik dėl įspūdingos pagrindinės aktorės transformacijos, tačiau tiesa ir tai, kad gatvėje sutikę E. Melander vargiai ją atpažintumėte. Realybėje E. Melander yra maloni švelnaus balso 43-ejų metų kino, teatro ir televizijos aktorė, kurios karjera tęsiasi jau daugiau kaip 15 metų. Mėlynakė blondinė niekuo neprimena animalistinio padaro, matyto „Riboje“ – tačiau žinant, kiek pastangų buvo įdėta norint pasiekti tokią transformaciją, akivaizdu, kad E. Melander vaidmuo „Riboje“ yra vienas įspūdingiausių 2018 m. pasirodymų kine.
Pati E. Melander apie savo pasiruošimą Tinos vaidmeniui pasakoja: „Mano vaidybos mokytojas vaidybos mokykloje man pasakė, kad mano asmenybė neturi man trukdyti įkūnyti vieną ar kitą personažą tokį, koks jis turėtų būti. Tai, kaip aš pati atrodau, yra viena, bet įkūnijant personažus man svarbiausia, kaip jie elgiasi ir atrodo. Mano asmeninės problemos negali užkirsti kelio personažo gyvenimui“.
Dar prieš pradėdamas filmuoti režisierius A. Abbasi paprašė E. Melander priaugti 10 kilogramų svorio. Galiausiai E. Melander dirbdama su treneriu ir dietologais iš viso priaugo 18 kilogramų – aktorė augino viršutinės kūno dalies raumenų masę, o pagal sudarytą dietos planą turėjo valgyti kas pusantros valandos!
„Visiškai sutikau su tuo, kad turime pakeisti mano kūną. Tai buvo tarsi ekstremalus sportas. Dalis mano smegenų jautė, kad tai beprotiška, bet tuo pačiu metu tai buvo labai įdomu“, apie savo pokyčius besiruošiant vaidmeniui pasakojo aktorė. Be to, buvo labai nepatogu: „Pylė prakaitas. Naktį sunku užmigti. Sudėtinga kvėpuoti. Bet aš buvau įsipareigojusi tai pasiekti“.
Tačiau fiziniai nepatogumai vien tuo nesibaigė. Per mėnesį trukusius filmavimus netoli Gotenburgo esančiuose miškuose, E. Melander kasdien praleisdavo po keturias valandas visažisto kėdėje – jos grimavimas prasidėdavo antrą valandą nakties. Po viso to laukdavo 10 valandų trukmės filmavimai. Maža to, jos veidą dengė devyni muliažai, dengiantys jos akių vokus, nosį ir burną – todėl per pertraukėles ji negalėjo nei užmigti, nei žiūrėti televizoriaus. Tik viršutinė lūpa likdavo neuždengta. Todėl aktorė pradėjo klausytis meditacinių įrašų. „Bandžiau persikelti iš savo kūno ir išeiti į kitą kambarį, esantį mano mintyse“, pasakojo ji.
E. Melander vaidinama Tina pasižymi unikalia ir neklystančia uosle – tai yra bene vienintelė jos naudinga savybė iki tol, kol ji sužino jos egzistenciją gaubiančią keistą paslaptį, suteikiančią jai naujų galių. Tačiau vien jau intensyvaus oro uodimo demonstravimas prieš kamerą buvo pakankamai sunki užduotis ir varžydavo jos veido raumenis. Tam, kad galėtų tai parodyti, E. Melander mokėsi iš šunų vaizdo įrašų „Youtube“ kanale. „Nosis ir lūpa juda kartu“, šios technikos paslaptis atskleidžia ji, suspausdama savo veidą taip, lyg šis būtų plastikinis. „Mano veidas buvo mano įrankis ir jis buvo padengtas silikonu, želatina ir klijais. Ir turėjau išmokti, kaip su tuo susitvarkyti“.
A. Abbasi užtruko beveik dvejus metus ieškodamas tinkamos aktorės, kuri galėtų vaidinti Tiną ir iš pradžių nenorėjo naudoti muliažų ir dėl to rinkosi išskirtinai atrodančias, bet vis dėlto netinkamas aktores. „Tikrai labai stengiausi surasti kitaip atrodančių, asimetriškų, apkūnių žmonių. Norėjau surasti šį kitoniškumą realybėje, bet supratau, kad per daug koncentruojuosi į išvaizdą. Šis filmas iš tiesų yra apie sudėtingą emocinę kelionę ir turėjau rasti aktorių, kuris galės tai padaryti“, apie aktorių paieškas pasakojo režisierius.
Anot jo, E. Melander jį sužavėjo tuo, kad sugebėjo perteikti pirmą kartą įsimylėjusio žmogaus patirtį. „Ji tiesiog nuraudo. Ši smulkmena mane kone sugraudino. Ji turi vidinį pasaulį, kurio kiti personažai neturi“ – aktorių atrankos detales prisimena režisierius. Bet tada jis turėjo atsižvelgti ir į praktinę pusę: „Bijojau, kad ji atrodo per daug gerai ir yra per liekna“.
E. Melander užsidegimas transformuoti save kilo iš daugiametės aktorinės patirties, kai jai tekdavo atlikti vaidmenis, reikalaujančius papildomo pasiruošimo. „Kai pradėjau vaidinti Švedijoje, visada jaučiausi taip, lyg pati turėčiau sukurti savo personažą, kadangi tiesiog jų nejaučiau. Jie buvo tiesiog parašyti iš familiarios perspektyvos: mergina, žmona, draugė. Pagrindinis pasakojimas visada būdavo apie ką nors kitą. Manau, kad turiu pakankamai patirties kurti personažus, kurie turi sielas ir savus gyvenimus, net jei jie būtų šykščiai aprašyti“, kalbėjo aktorė.
E. Melander truputį suerzino pirmasis „Ribos“ režisierius (kurį vėliau pakeitė A. Abbasi), kuris paskambino jai norėdamas paaiškinti vaidmenį, tačiau, panašu, varžydamasis apibūdino Tinos išvaizdą, vengdamas žodžio „bjauri“. „Manęs, kaip aktorės, tai niekada negąsdino. Gali bet kada pagražinti save. Televizijoje ir kine noriu matyti žmones tokius, kokius matau gyvenime, ne tik televizijos ar kino veidus“.
Tad neturėtų stebinti tai, kad ji labai išsamiai aiškina už filmo slypinčias intencijas – anot jos, Tina išsilaisvina iš ją varžančių varžtų ir atrandą naują tikslą. „Jei esi visiškas autsaideris ir jautiesi taip, lyg būtum nematomas, esi tiesiog atsijungęs. Ši meilės istorija leidžia jai tapti savimi. Ji ištrynė save. Kiek mes patys ištriname save tam, kad prisitaikytume? Tai kažkas, apie ką mes visi galvojame“, aiškino aktorė.
Tarp „Ribos“ premjeros Kanuose ir filmo pasirodymo kino teatruose, E. Melander dar kartą įspūdingai keitė savo išvaizdą eksperimentinėje teatrinėje adaptacijoje suvaidinusi Ričardą III – spektaklis šiuo metu teberodomas Švedijoje. Ir vėl, šis vaidmuo pareikalavo didelių jos pastangų. Ji pasirodo kiekvienoje dviejų valandų trukmės be pertraukos spektaklio scenoje ir šis vaidmuo reikalauja daugybės apgaulingų manevrų. „Tai labai žiauru, fiziška, daug judančio porolono ir balto popieriaus. Mes gadiname ir mėtome daiktus, dažais aptaškome sienas. Grindys yra pasvirusios ir slidžios. Tai savotiškas laukinis ir keistas vaidinimas“ apie spektaklį kalbėjo E. Melander. Tačiau ji nėra praradusi ryšio su Tina: „Abiems– tiek Tinai, tiek Ričardui III – nėra lengva dėl savo išvaizdos ir dėl to, kaip jie žiūri į pasaulį“.
Kol kas E. Melander turi agentą tik Švedijoje, tačiau ji domisi, kaip jos chameleoniškos savybės galėtų būti pritaikytos anglakalbiuose projektuose. Kaip savo ambicijų pavyzdį ji nurodo Julianne Moor ir Frances McDormand. Kalbant apie F. McDormand – ji yra itin tinkamas palyginimo pavyzdys: tikrame gyvenime E. Melander išoriškai yra panaši į šią dukart Oskaro laureatę, savo vaidmenyse naudojančią panašų apgaulingą balansą, kokį E. Melander pasiekė su savo naujausiu vaidmeniu. „Jau seniai pastebėjau, kad man artima maniera, kuria ji vaidina žmones, patiriančius vidinius jausmus, tačiau visada jos darbuose išlieka humoro jausmas. Visada galiu pasakyti, kad ji linksminasi. Ji rūpinasi savo personažais, tačiau tuo pat metu žvelgia į juos šiek tiek nutolusi“, kalbėjo E. Melander.
E. Melander palankiai priima savo galimybę pritraukti vienas į kitą nepanašius vaidmenis. „Žmonės neskambina man prašydami imtis tokių dalykų, kokius esu dariusi anksčiau. Jie man skambina, nes domisi tuo, ką aš dar galiu sukurti. Štai kaip aš priartėju prie verslo“, pasakoja aktorė. Ir galimybė neatpažįstamai lankytis kino festivaliuose jai išsaugo retą anonimiškumo privilegiją. Tai turi savų privalumų. „Kai žmonės manęs neatpažįsta, tai yra gera proga išgirsti nuoširdžią kritiką“.
