Vos prieš kelias savaites jis šventė savo 103-iąjį (!) gimtadienį ir kai kas galbūt net ir buvo patikėję, kad Kirkas Douglasas yra nemirtingas. Tačiau išmušė ir jo paskutinė valanda – kaip pranešė velionio sūnus Michaelas, legendinis Holivudo aktorius mirė trečiadienį: „Su giliu liūdesiu aš ir mano broliai pranešame, kad šiandien netekome Kirko Douglaso. Pasauliui jis buvo legenda, kino Auksinio amžiaus aktorius… Tačiau man ir mano broliams Joeliui ir Peteriui jis buvo tiesiog tėtis“.
Tikra žvaigždė
Michaelas Douglasas teisus. Jo tėvas buvo legenda. Žvaigždė. Amerikietiška svajonė.
K. Douglasas gimė 1916 m. gruodžio 9 d. JAV kaip Issuras Danielovičius Demsky’is. Jo tėvai buvo žydai imigrantai iš Rytų Europos, pabėgę iš Rusijos imperijos dėl staigiai kylančios antisemitizmo bangos. Atvykęs į Niujorką jis pasikeitė vardą į tą, kurį dabar žino visas pasaulis – iš pradžių scenai, paskui ir oficialiai. Savo studijoms Amerikos dramos meno akademijoje jis užsidribdavo dalyvaudamas imtynėse. 1941 m. jis debiutavo teatro scenoje, o po penkerių metų gavo ir savo pirmąjį vaidmenį kine – Lewiso Milestone‘o režisuotame film noir„Keista Martos Aivers meilė“ (angl. „Strange Love of Marta Ivers“, 1946 m.)
Aukso amžiaus karalius
Po Antrojo pasaulinio karo jo karjera pradėjo kilti. Kartu su kita Holivudo legenda Robertu Mitchumu jis vaidino kriminalinėje dramoje „Iš praeities“ (angl. „Out of the Past“, 1947 m.). Vėliau susipažino su Burtu Lancasteriu, su kuriuo suformavo vieną ikoniškiausių Holivudo Aukso amžiaus duetų (ypač filme „Susišaudymas Rytų Korale“ (angl. „Gunfight at the O.K. Corral“, 1957 m.). Paskutinis bendras jų pasirodymas buvo 1986 m., kai jiedu filme „Kieti vyrukai“ (angl. „Though Guys“) suvaidino nebe pirmos jaunystės gangsterius, o 69-erių K. Douglasas pats bėgo traukinio stogu!
Tačiau dar prieš tai buvo „Čempionas“ (angl. „Champion“, 1949 m.) – „Rokio“ (angl. „Rocky“) pirmtakas, pakeitęs K. Douglaso statusą. Už šiame filme atliktą boksininko vaidmenį K. Douglasas pelnė pirmąją iš trijų savo Oskaro nominacijų. Kitas dvi jis pelnė už vaidmenis filmuose „Blogas ir graži“ (angl. „The Bad and the Beautiful“, 1953 m.) ir „Gyvenimo geismas“ (angl. „Lust for Life“, 1956 m.), kuriame jis įkūnijo olandų dailininką Vincentą van Goghą. Galiausiai 1996 m. Oskaras jam skirtas už viso gyvenimo nuopelnus – „už 50 metų kaip kūrybinei ir moralinei jėgai kino visuomenėje“.
Būdamas ryškiausias šeštojo ir septintojo dešimtmečio aktorius, K. Douglasas filmavosi pas garsiausius režisierius: Howardą Hawksą („Aukštas dangus“/ angl. „The Big Sky“, 1952 m.), Richardą Fleischerį („20 000 mylių po vandeniu“/ angl. „20,000 Leagues Under the Sea“, 1954 m.; „Vikingai“ / angl. „The Vikings“, 1958 m.), Vincentą Minnellį („Gyvenimo geismas“), Kingą Vidorą („Žmogus be žvaigždės“/ angl. „Man Without a Star“, 1955 m.) ir, žinoma, pas Stanley Kubricką – antikarinėje dramoje „Garbės keliai“ (angl. „Paths of Glory“, 1957 m.) ir istoriniame epe „Spartakas“ (angl. „Spartacus“, 1960 m.). Vėlesni dešimtmečiai nebuvo tokie ryškūs. Dešimtajame dešimtmetyje patirta rimta sraigtasparnio avarija ir insultas galėjo visai nutraukti jo karjerą, tačiau net ir po tokių rimtų išgyvenimų K. Douglasas išliko aktyvus ir nenustojo filmuotis.
Prodiuseris, žmogus, kovotojas
K. Douglasas taip pat pasižymėjo stipria asmenybe ir įsitikinimais. Labai anksti, dar šeštajame dešimtmetyje, jis tapo prodiuseriu ir iš karto sulaukė sėkmės – su savo pirmuoju prodiusuotu filmu „Indėnų kovotojas“ (angl. „The Indian Fighter“, 1954 m.), kuriame jis atliko ir pagrindinį vaidmenį. Nuliūdęs dėl to, kad nebuvo atrinktas vaidinti istoriniame filme „Benas Huras“ (angl. „Ben Hur“, 1959 m.), jis ėmėsi prodiusuoti labai panašios tematikos „Spartaką“. Atleidęs režisierių Anthony Manną, jis pasamdė S. Kubricką, kuriam nesivaržė diktuoti savo preferencijų. Būten K. Douglasas S. Kubrickui pasiūlė garsiąją frazę: „Aš esu Spartakas“ (angl. „I am Spartacus“), o laikas parodė, kad tai buvo teisingas sprendimas. „Jis nekentė šios scenos, bet aš nenusileidau. Mes ilgai vienas ant kito šaukėme“, per savo šimto metų jubiliejų legendinės juostos filmavimo užkulisius prisiminė K. Douglasas. Net ir praėjus 50 metų po šio nutikimo vis dar šiek tiek grieždamas dantį, K. Douglasas S. Kubricką pavadino: „talentingu šmikiu“.
Spartakas tapo ne tik ryškiausiu K. Douglaso vaidmeniu. Jis taip pat simbolizuoja K. Douglaso dugiametį kovingumą. Per patį makartizmo įkarštį (tamsus Amerikos istorijos momentas, kai visur buvo medžiojami „komunistai“, įskaitant ir Holivudą) jo dėka scenaristo Daltono Trumbo pavardė buvo išbraukta iš juodųjų sąrašų ir pasirodė filmo pabaigos titruose. Ištikimas demokratas, toks išliko iki pabaigos. 2016 m., prieš Donaldo Trumpo išrinkimą JAV prezidentu, K. Douglasas išplatino virtualų laišką, kuriame išdėstė, kad šio kandidato kalbos jam priminė nacizmo augimą 1930 m.
Net ir būdamas fiziškai silpnas ir nepaisant po insulto sutrikusios dikcijos, itin garbaus amžiaus K. Douglasas išliko nuostabiai gyvas savo dvasia. „Niekada, niekada negalvojau, kad gyvensiu 100 metų. Tai mane sukrėtė, tikrai. Ir tai taip pat yra labai liūdna. Ilgiuosi Burto Lancasterio – mes daug ginčydavomės ir man to labai trūksta. Johno Wayne’o taip pat, nepaisant to, kad jis respublikonas, o aš – demokratas“, viename paskutinių savo interviu kalbėjo legendini aktorius.
Koks tėvas, toks ir sūnus
2018 m. jis dalyvavo atidengiant jo sūnaus Michaelo Douglaso žvaigždę Holivudo šlovės bulvare. „Nepaprastai didžiuojuosi tuo, kad esu tavo sūnus“, per ceremoniją ištarė Michaelas. Tas jausmas buvo abipusis. „Aš taip didžiuojuosi Michaelu, kadangi jis niekada neklausė mano patarimų. Aš norėjau, kad jis taptų gydytoju ar advokatu. O kai pirmą kartą žiūrėjau, kaip jis vaidina spektaklyje, pasakiau, kad jis pasirodė siaubingai blogai“, 2017 m. prisiminė K. Douglasas.
Galiausiai, K. Douglasas palaikė savo sūnaus karjeros pasirinkimą. Jis Michaelui netgi pasiūlė teises ekranizuoti romaną „Skrydis virš gegutės lizdo“ (angl. „One Flew Over the Cuckoo’s Nest“). Atsidėkodamas Michaelas atsisakė jam skirti pagrindinį vaidmenį. „Kai paklausiau, kam atiteko mano vaidmuo, ir ji atsakė, kad Jackui Nicholsonui, aš pasakiau, jog apie tokį niekada negirdėjau ir kad tai bus fiasko“ – ką gi, pasirodo, net ir patys geriausi kartais klysta.
K. Douglasas buvo vedęs du kartus: 1943 m. Dianą Love Dill, su kuria išsiskyrė 1951 m., ir 1954 m. Anne Buydens, kurią dabar paliko našle. K. Douglasas susilaukė keturių sūnų: su Diana – Michaelo ir Joelio, su Anne – Peterio ir Erico, kuris, deja, mirė 2004 m. Beje, abi K. Douglaso žmonos ilgaamžiškumu nenusileidžia jam pačiam – Diana Douglas sulaukusi 92 m. mirė 2015 m., o vos dvejais metais už K. Douglasą jaunesnė Anne (gim. 1919 m.) taip pat kaip ir jis sulaukė savo 100-ojo gimtadienio ir pergyveno savo sutuoktinį.
Paskutiniai štrichai
Net ir patyręs dviejų žmonių gyvybes nusinešusią sraigtasparnio avariją, insultą ir širdies smūgį (2001 m.), 2003 m. K. Douglasas išsikovojo teisę kartu su sūnumi Michaelu ir anūkų Cameronu vaidinti filme „Šeimos vertybės“ (angl. „It Runs in the Family“). 2004 m. jis suvaidino savo paskutiniame filme „Iliuzija“ (angl. „Illusion“). Tiesa, po ketverių metų, 2008 m. jį buvo galima išvysti televizijos dokumentiniame filme „Empire State Building žmogžudystės“ (angl. „Empire State Building Murders“), kuriame pasirodo ir jo gera draugė Lauren Bacall, padėjusi jam atverti duris į svaiginančią Holivudo karjerą.
K. Douglasas 1980 m. apdovanotas garbės Cezariu, 1996 m. jau minėtu garbės Oskaru, 2001 m. – Berlyno kino festivalio garbės Auksiniu lokiu. 1980 m. jis pirmininkavo Kanų kino festivalio žiuri.
Nuo 1963 m. jis buvo Geros valios ambasadorius JAV valstybės departamente, o už savo pastangas 1981 m. jis buvo apdovanotas Prezidento laisvės medaliu, o 1983 m. – Jeffersono apdovanojimu. Prancūzija jį taip pat pagerbė suteikdama Garbės legiono kavalieriaus titulą.
