Pirmadienį, liepos 27 d., po sunkios ligos mirė aktorė Gražina Balandytė. Jai buvo 83-eji.
G. Balandytė gimė 1937 m. birželi 27 d. Tulčių kaime, Mažeikių rajone. Gražinos tėvas Antanas Balandis buvo tiltų statybos inžinierius, mama Stanislava Mikuckaitė kilusi iš dvarininkų šeimos– aktorės giminės istorija siekia net XVI amžių. Tėvo sesuo gyveno Paryžiuje, iš ten į Tulčių dvarą parvežė prancūzę mergaitę, kuri dirbo guvernante ir mokė Balandžių šeimos vaikus prancūzų kalbos, namuose taip pat buvo pianinas. Būsimos aktorės tėvai turėjo samdinių, su kuriais gražiai elgėsi – būtent tai šeimai padėjo išvengti tremties į Sibirą, kai Lietuvą okupavo SSRS. Bijodama galimų represijų Balandžių šeima pasinaudojo Raudonosios armijos kareivio patarimu – perrašė valstybei visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir persikėlė iš pradžių į Telšius, o paskui į Klaipėdą. Nors buvę samdiniai apie tai žinojo, niekas neįskundė – priešingai, labai gailėjo savo buvusių šeimininkų ir visokeriopai rėmė per badmetį.
1948 m,. kai Gražinai buvo 11 metų, peršalęs ir susirgęs mirė jos tėvas. Vos 35-eri metų likusi našle su dviem vaikais (Gražina augo su 5 metais vyresniu broliu), buvusi dvarininkaitė Stanislava įsidarbino baterijų fabrike, kur dirbo sveikatai pavojingomis sąlygomis. Taip dirbdama būsimosios aktorės mama ilgainiui apnuodijo organizmą kenksmingomis medžiagomis, dėl ko vėliau susirgo vėžiu. Baimė būti deportuotiems taip pat niekur nedingo. Pati G. Balandytė nuo alkio ir šalčio anksti susirgo džiova.
Mokykloje, kurią lankė G. Balandytė, dailės pamokas vedė režisieriaus Gyčio Lukšo tėvas Romualdas Lukšas, dirbęs ir teatro dailininku. Tai jis tuomet dar tik trečiokę Gražiną pirmą kartą nusivedė į teatrą – tai buvo Klaipėdos muzikinis dramos teatras – tas pats, iš kurio balkono per karą kalbėjo Adolfas Hitleris.
Anot pačios aktorės, vaidinti ji norėjo nuo pat vaikystės – pirmasis vaidmuo buvęs mokyklos spektaklyje apie Pelenę. Tačiau baigusi mokyklą ji pakluso mamos valiai ir pasirinko medicinos studijas, po kurių (1955 m.) metus dirbo chirurgijos skyriaus sesele. Tuo pačiu metu ji vaidino Klaipėdos dramos teatre. Jokių teatro studijų G. Balandytė nebuvo baigusi, į sceną lipo kaip savamokslė, tačiau įgimto talento pakako jaustis lygia su diplomuotais aktoriais. 1958 m. trupė iš Klaipėdos persikraustė į Nacionalinį Kauno dramos teatrą, tad G. Balandytė, patarta tuometinio savo sužadėtinio rašytojo Kazio Sajos, taip pat atsidūrė tenai.
Vis tik G. Balandytė už K. Sajos neištekėjo – pirmuoju jos sutuoktiniu tapo garsus režisierius Raimondas Vabalas. Santuoka nutrūko dėl išdavystės, kurios G. Balandytė negalėjo atleisti. Su antruoju sutuoktiniu inžinieriumi Andriumi Čygu G. Balandytė susipažino 1963 – 1964 m., dar prieš išyrant pirmajai santuokai. Tačiau su buvusia žmona ir jos naujuoju sutuoktiniu R. Vabalas palaikė draugiškus santykius.
Teatro scenoje G, Balandytė sukūrė daugiau kaip 80 vaidmenų, todėl labiausiai ji atsimenama kaip teatro aktorė. Tačiau ir kine ji paliko savo pėdsaką – vaidino tokiuose filmuose kaip „Žydrasis horizontas“ (1957 m.), „Svetimi“ (1962 m.), „Laiptai į dangų“ (1966 m.), „Raudonmedžio rojus“ (1981 m.), „Mano mažytė žmona“ (1984 m.), „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (1990 m.), „Edeno sodas“ (2015 m.). 1997 – 2001 m. G. Balandytė vedė populiarią televizijos laidą „Ponios Gražinos virtuvė“.
Be kitų – valstybinių ir teatro – apdovanojimų – 2014 m. G. Balandytė už viso gyvenimo nuopelnus buvo apdovanota Auksine gerve.
