Žemė baigia apsukti dar vieną ratą aplink Saulę, iš plėšomo kalendoriaus beliko keli palaikiai lapeliai – atėjo didžiosios metų šventės, o kartu tai ir proga susumuoti, apžvelgti ir įvertinti tai, kas nutiko per 2018 metus. Žinoma, mums labiausiai rūpi tai, kas šiemet sukosi kino salių ekranuose – kas žavėjo, jaudino, kėlė emocijas ir įsirėžė į atmintį.

Nors bendras vaizdas, vertinant tiek Holivudo, tiek likusio pasaulio kino kūrybą, šiemet nepribloškė – galbūt net galima sakyti, kad kino prasme šie metai, bendrai vertinant, atrodo silpnokai – vis tik, net jei šie metai kino istorijai nepadovanojo „filmo – įvykio“, o paskelbtos kai kurių apdovanojimų nominacijų tendencijos sukėlė lengvą šoką, reikia pripažinti – bent keletą džiugių akimirkų kino teatre besibaigiantys 2018 m. mums padovanojo.

Net jei kai kurie dėmesio verti šių metų filmai dar tik pakeliui į kino ekranus, kaip ten bebūtų – kartu su mūsų komandos nariais kviečiame prisiminti, kokie gi buvo 2018-ieji – kino metai. Kitaip tariant – tęsiame savo kasmetinę tradiciją ir pristatome asmeninius kiekvieno komandos nario TOP 10 sąrašus.

Vainius Eiva

Nenumaldomu greičiu prabėgo tie 2018-ieji, atgabenę mums aibę puikių filmų. Žinoma, kartu ir daug prastų. Vienais džiaugėmės, kitais – nelabai. Nepaisant to, šiais metais yra tokių darbų, kurie įstrigo į atmintį ir vis norėjosi juos prisiminti, o gal net – ir dar kartą peržiūrėti. Šie metai darsyk patvirtino – kad ir kaip negailėtume kritikos, atsiranda darbų, nukeliančių mus į nenusakomą realybę, leidžiančių visiškai pasimiršti pasaulyje ir mėgautis kiekviena fantazijų pasaulio minute.

10. „Paveldėtas“ (angl. „Hereditary“) – nors ir turėjęs kelis kabliukus, visgi, puikai sudėliotas siaubo filmas, stingdantis kraują ir naudojantis tik psichologinius kabliukus.

9. „Tylos zona“ (angl. „A Quite Place“) – dar vienas puikus, iki smulkmenų išdirbtas siaubo filmas, verčiantis aikčioti ir laikyti užgniaužus kvapą, kad tik neišleistum nė garselio.

8. „Nerealieji 2“ (angl. „The Incredibles 2“) – nėra čia ką daug pridurti – 12 metų lauktas tęsinys, kuris visiškai nenuvylė.

7. „Paieška“ (angl. „Searching“) – netikėtai geras filmas, lyg šių metų atradimas, iki (beveik) pabaigos laikęs įtampą ir gerai vystęs puikią istorijos liniją.

6. „Mendė“ (angl. „Mandy“) – netikėtai geras siaubo filmas, visiška heavy metalkosminis, nurautas, absoliučiai išsitaškęs veiksmo ir kokaino mišinys, kuriam mintyse susigulėti reikia ne vienos dienos.

5. „Taip gimė žvaigždė“ (angl. „A Star is Born“) – jausmingai pasakojama istorija per genialiai sudėliotą debiutuojančio režisieriaus perspektyvą, kurioje dominuoja du žmonės, sukeliantys laviną emocijų.

4. „Žaidimų vakaras“ (angl. „Game Night“) – vienareikšmiškai – geriausia metų komedija, privertusi kvatotis ne tik iš absurdiškų situacijų, bet ir itin gerai apgalvotų juokelių.

3. „Deadpool 2“ (angl. „Deadpool 2“) – iki ašarų privertęs juoktis tęsinys, dar geresnis už savo pirmtaką ir metantis iššūkį bet kuriam kitam superherojų filmui.

2. „Keršytojai: Begalybės karas“ (angl. „Avengers: Infinity War“) – tikrai geriausias komiksais paremtas filmas šiais metais, kuriame yra viskas – istorija, kruopščiai sudėliotas veiksmas, puikus humoras ir be galo jausminga drama.

1. „Bohemijos Rapsodija“ (angl. „Bohemian Rhapsody“) – tai tikras džiaugsmas „Queen“ muzikos mylėtojui, kuri yra kaip kalėdinė dovana – gal ir ne itin gerai supakuota, su kreivu popieriumi ir daug lipnios juostos, bet viduje turinti prasmę ir iki sielos gelmių sujaudinančią muziką, finale susprogdinanti 10 minučių trunkančią euforijos ir ašarų bombą.

Donatas Valentėlis

Prabėgus dar vieniems metams susidaro įspūdis, kad šiuos metus turėjome kiek liūdnesnius. Kiekvienų metų gerumą vertinu pagal netikėtai iššovusius filmus, iš kurių arba nieko nesitikėjau, arba jie apskritai buvo taip vadinami – „no name’ai“. Šiais metais maloniu siurprizu tapo įtampą išlaikiusi „Paieška“ (angl. „Searching“), itin įtraukianti ir puikius operatoriaus sprendimus priėmusi juosta „Pirmasis žmogus“ (angl. „The First Man“) ir „Tylos zona“ (angl. „A Quiet Place“), puikus siaubo žanro, kurį apskritai žiūrėti vengiau, pavyzdys.

10. „Neįmanoma misija: atpildo diena“ (angl. „Mission: Impossible – Fallout“). „Neįmanoma misija“, neabejotinai, buvo viena laukiamiausių metų juostų. Buvo įdomu pamatyti ir tą Tomo Cruise’o sceną, kurios metu aktorius susilaužė kulkšnį. Visumoje – puiki veiksmo juosta.

9. „Paieška“ (angl. „Searching“). Visiškas šių metų siurprizas. Filmas sugebėjo įtampoje išlaikyti nuo pat pradžios iki pabaigos.

8. „Deadpool 2“ (angl. „Deadpool 2“). Ryanas Reinoldsas ir vėl puikiai ir vėl įsiliejo į vaidmenį. Atvirai pasakius, antroji dalis man patiko žymiai labiau už pirmąją dėl veiksmo scenų organiškumo.

7. „Pirmasis žmogus“ (angl. „First Man“). Jau senai nesu matęs tokio išskirtinio operatoriaus darbo, kurio dėka filmas buvo ištransliuotas kitaip. Tiesa, man asmeniškai nelabai patiko šalta Ryano Goslingo vaidyba, bet viską paperka tai, kaip buvo nufilmuota ir pristatyta pati istorija.

6. „Juodoji pantera“ (angl. „Black Panther“). Dar viena ta, kiek netikėta šių metų juosta. Iš „Juodosios panteros“ tikėjausi eilinio „Marvelinio“ produkto, tačiau savo pastatymu – man asmeniškai tai yra vienas geresnių komiksinių filmų.

5. „Keršytojai. Begalybės karas“ (angl. „Avengers: Infinity War“). Atvirai pasakius, nesitikėjau, kad ši „Keršytojų“ dalis privers kiek sudvejoti pagrindinio antagonisto „blogumu“. Tikrai, tai buvo vienas tų filmų, kur pagalvoji: „O gal visgi Thanoso tikslai ir nėra tokie blogi..?“

4. „Taip gimė žvaigždė“ (angl. „Star Is Born“). Neįtikėtinas Bradley Cooperio ir Lady Gaga’os tandemas. Teko ilgai prisiversti, kol galiausiai nuėjau į kiną, bet vardan muzikos – tikrai verta.

3. „Tylos zona“ (angl. „A Quiet Place“). Kiek kreivokai prasidėjusi juosta labai greitai įtraukė į veiksmą. Ir nors filmas tik per stebuklą nebuvo įtrauktas į „Kloverfyldo“ (angl. Cloverfield) visatą, galima teigti, kad tos vietos būtų nusipelnęs.

2. „Bohemijos Rapsodija“ (angl. „Bohemian Rhapsody“). Filmą privalu pamatyti vien dėl „Queenų“ muzikos ir aktoriaus Rami Maleko įsikūnijimo į legendinį Freddie Mercury.

1. „OAZĖ: Žaidimas prasideda“ (angl. „Ready Player One“). Ir visgi, Stevenas Spielbergas yra neįtikėtinas režisierius. Apie šią juostą girdėjęs buvau labai mažai (tiksliau, nenorėjau iš anksto sužinoti jokių siužeto detalių) ir tai tik pastiprino filmo įspūdį.

Karolis Račas

Taigi taigi taigi, metai eina į pabaiga, ir kaip ir kasmet, mintyse dėliojuosi, kas labiausiai įsiminė galvoje išėjus iš kino. Labiausiai patiko jau dabar krūvą apdovanojimų susižeriantis „Taip gimė žvaigždė“ – vienas iš tų jautrių filmų, kuris arba patinka, arba ne. Man jis tikrai net ašarą išspaudė, ir žavėjausi Bradley Cooperio drąsą tiek daug stengtis ir įsijausti į vaidmenį dainuojant. Iš lietuviško kino sužavėjo „Širdys“ – gražus romantiškas filmas, kuris nėra nuobodus ir jame yra ir daug komiškų elementų.  Nors nesu siaubo filmų fanatikas, bet labai nustebino „Paveldėtas“ ir „Tylos zona“ – siaubo filmai, kurie kiekvienas turi kažką savito ir ne visai bandyto šiame žanre. Daugiau tiesiog mėgavausi populiariaisiais veiksmo filmais ir animacija, kurie visada padeda išsinešti gerą nuotaiką namo.

10. „Skruzdėliukas ir vapsva“ (angl. „Ant-Man and the Wasp“). „Marvel“ ir vėl keri savo specialiaisiais efektais. Tikiuosi, jog žmonės kino salėje pasiliko iki pat titrų pabaigos – ten esanti scena nuteikė tikrai intriguojančiai.

9. „Pirmasis žmogus“ (angl. „First Man“)“. Kinematografinis gigantas, privertęs peržvelgti istorinius įvykius iš tų laikų žmonių perspektyvos.

8. „Našlės“ (angl. Widows“). Asmeniškai, „Našlės“ buvo viena tų juostų, nustebinusių labiausiai.

7. „Nerealieji 2“ (angl. „The Incredibles 2“). Apskritai, paskutiniu metu tų gerųjų animacijų nėra tiek daug, tad tikrai smagu kino salėje pamatyti tokių animacijų, dėl kurių sugebi namo parsinešti gerą nuotaiką.

6. „Neįmanoma misija: atpildo diena“ (angl. „Mission: Impossible – Fallout“). Eilinį sykį „Neįmanoma misija“ neleido nuobodžiauti. Tomas Cruise’as pats atlikdamas daugumą triukų ir toliau įrodinėja esantis vienas geresnių Holivudo aktorių.

5. „Juodoji pantera“ (angl. „Black Panther“). Šiaip nesu didelis „Marvel“ komiksų fanas, tačiau „Juodoji pantera“ patiko. Gal kiek labiau erzino nuspėjamas scenarijus, bet bendro įspūdžio tai negadino.

4. „Tylos zona“ (angl. „A Quiet Place“). „Tylos zona“ nėra tas tipinis siaubo filmas, intriguojantis savo scenarijumi.

3.  „Paveldėtas“ (angl. „Hereditary“). Mėgstu tokius siaubo filmus, kurie naudoja daugiau psichologinių kabliukų nei pigius šoktelėjimus iš baimės.

2. „Širdys“. Labiausiai patikusi šių metų lietuvių sukurta juosta. Buvo smagu ir vėl išvysti Rolandą Kazlą, o Justinui Krisiūnui pagarba už pasirinktą filmo temą.

1. „Taip gimė žvaigždė“ (angl. „Star Is Born“). Jautri drama, kuri, neabejotinai, arba paliks įspūdį, arba ne. Šiais metais man ši juosta paliko „giliausią“ įspūdį.

Viktė Džiaugytė

Jei pernai tiek Kanų, tiek Berlyno kino festivalių laureatai iš karto (dar net nežinant, kad būtent tie filmai taps nugalėtojais) pelnė ir mano asmenines simpatijas, šiemet situacija buvo kiek kitokia. Apskritai, nors galutiniame dešimtuke atsidūrė tikrai neblogi filmai, vis tik, ko gero, nė vieno iš jų, net tų, kuriuos įrašiau į pirmąsias pozicijas, reikalui esant nesirinkčiau kaip „to vienintelio filmo“, kurį žiūrėčiau iki gyvenimo pabaigos. Taip, aš mačiau ir Alfonso Cuaróno „Romą“ (dideliame ekrane), ir Bradley Cooperio „Taip gimė žvaigždė“ (angl. „A Star Is Born“), ir dar daug kitų tiek holivudinių, tiek „pasaulietinių“ filmų, tačiau, mano vertinimu, jie nenusipelno nei geriausiųjų dešimtuko, nei dvidešimtuko. Iš 115 matytų šiemetinių filmų į dešimtuką pateko daugiausiai (praktiškai vien tik) Kanų ir Berlyno festivaliuose rodytų juostų – kai kurios jų jau pasiekė Lietuvą, kai kurios dar tik pakeliui, kai kurių platintojai iš viso neketina rodyti. Kaip ten bebūtų, tai yra filmai, kurie sudomino savo problematika, patraukė režisūriniais sprendimais, nustebino gerąja prasme, ar žavėjo akis savo vizualika. Tad tai, kas 2018 m. kine buvo geriausio:

10. „Juodaodis iš Kukluksklano“ (angl. „BlakKklansman“) – už Spike‘o Lee virtuozišką žongliravimą aštriu humoru, neišgalvotos (sic!) situacijos absurdiškumu ir savotiška įtampa, visa tai, panaudojus ironiją, pritaikant šių dienų aktualijoms.

9. „Šaltasis karas“ (lenk. „Zimna wojna“) – už grožį, už stilingumą, už meilę ne choleros, bet visą Europą sustingdžiusio įšalo metu, už vaizdingą priminimą, kad „tais laikais“ nebuvo geriau.

8. „Šunų sala“ (angl. „Isle of Dogs“) – nors esu absoliučiai „kačių žmogus“ ir nors Wesas Andersonas gali ir geriau (ko iš jo ir tikėjausi), o pasakojama istorija šiek tiek pritrūko jėgos, vis tik tai yra labai gražus filmas, stebinantis iki tokio lygio, kad kartais net užsimiršti, kad tai – lėlinė animacija.

7. „Kaltė“ (dan. „Den Skyldige“) – netikėtai nustebinęs Gustavo Möllerio debiutinis filmas – už įtampą, už siužeto vingius, už minimalizmą ir už priminimą, kad geram kinui iš tiesų užtenka labai mažai.

6. „Paršas“ (pers. „Khook“) – už puikų balansavimą nepaslystant ant kičo ribos, supinant spalvingumą, absurdą ir juodąjį humorą – derinį, kurio šiuolaikiniame kine dažnai pritrūksta.

5.  „Ekstazė“ (pranc. „Climax“) – už šokį, virstantį transu, už linksmą vakarėlį, nejučia besitransformuojantį į tragediją, už klampią psichodelinę kelionę personažų pasąmonės labirintais.

4. „Vagiliautojai“ (jap. „Manbiki kazoku“) – už paprastumą, skaidrumą ir dar kartą keliamą elementarų, tačiau tuo pačiu metu ir sudėtingą klausimą apie tai, kas iš tikrųjų yra šeima.

3. „Degantis“ (kor. „Beoning“) – už poetiką, už mistiką, už simboliką, už murakamišką atmosferą – ko gero, didžiausias malonus siurprizas iš Kanų.

2. „Kafarnaumas“ (pranc. „Capharnaüm“) – už socialinį jautrumą, už nepagražintą realybę, už atsigręžimą į silpniausią ir pažeidžiamiausią visuomenės grupę.

1. „Saulės dukterys“ (pranc. „Les filles du soleil“) – už skaudžią istoriją, už atvirą žvilgsnį į režimą, už stiprias – beprotiškai stiprias – moteris, kad ir ką besakytų kritikai.

Vilmantas Venckūnas

Šiais metais džiaugiuosi dėl lietuviško kino. Apie kiekybinį ir kokybinį jo atsigavimą kalbama jau keletą metų, tačiau šiais metais įvyko smagus netikėtumas: lietuviška dokumentika pradėjo rinkti sales! Nors lietuviška dokumentika savo kokybe vaidybinį mūsų šalies kiną lenkia jau seniai, žiūrovai vis dar pagailėdavo pinigų mūsų kūrėjams. Šiais metais situacija pasikeitė iš esmės. Mindaugo Survilos kino poema „Sengirė“ sulaukė daugiau nei 60 tūkst. žiūrovų, o tai pagerino nepriklausomos Lietuvos dokumentinio kino žiūrovų rekordą! Simboliška, kad tai įvyko mūsų valstybės atkūrimo šimtmečio metais. O visas kitas mano sąrašas sudarytas iš paveikaus kino, mylimų autorių ir kokybiškos pramogos.

10. „Žaidimų vakaras“ (angl. „Game Night“). Visiškas šių metų siurprizas. Būtent tas malonus nustebimas po peržiūros ir ištraukė „Žaidimų vakarą“ iki mano geriausiųjų dešimtuko. Seniai neteko matyti taip detaliai, tiksliai ir kruopščiai sukurtos kvailokos komedijos. „Žaidimų vakaras“ seniai matyta kokybiško humoro dozė iš sapnų fabriko.

9. „Šventa vieta“ (angl. „The Place“). Paulo Genovese tampa „Kino pavasario“ žiūrovų numylėtiniu. Nors šis jo darbas netraukia „Tobulų melagių“ lygio, tačiau „Šventa vieta“ pademonstruoja kaip geras scenarijus ir statiškas siužetas vis dar gali tapti puikiu laiku kino salėje.

8. „Keršytojai. Begalybės karas“ (angl. „Avengers: Infinity War“). Jei ne paskutinis filmo trečdalis, tai būtų eilinis specialiaisiais efektais prisotintas bajavykas. Tačiau filmo kulminacija ir atomazga mums pademonstravo, kodėl jau dešimt metų einame iš proto dėl „Marvel“ filmų. Na, ir Tanosas yra pavyzdinis antagonistas. Tad sėskite Holivudo didžiavyriai ir didmoterės ir mokykitės kaip sukurti įsimintiną blogiuką.

7. „Utioja, liepos 22–oji“ (norv. „Utøya 22. juli“). Filmas, kurio antrą kartą, matyt, nežiūrėsiu. Tačiau ne dėl to, kad jis blogas. Tai buvo viena sunkiausių patirčių kino salėje, po kurios išeini visiškai palūžęs. Už tokį stiprų emocijos perteikimą ir privertimą abejoti žmogiškumu šiame pasaulyje, aš keliu kepurę prieš Eriką Poppe.

6. „Sengirė“. Jokių veikėjų, jokios istorijos. Tik Lietuvos senųjų girių gyvenimas. Jei kas nors būtų pasakęs, kad gamtos dokumentika man patiks, ar kad tai bus vienas sėkmingiausių ir geriausių lietuviškų filmų, būčiau pasukiojęs pirštą prie smilkinio. Tačiau Mindaugas Survila mane nuginklavo. Ir tikrai ne vieną mane.

5. „Šunų sala“ (angl. „Isle of Dogs“). Weso Andersono sustabdyto kadro animacijos filmas. Dėl to aš jo laukiau, dėl to aš juo mėgavausi, dėl to jis šiame sąraše.

4. „Pirmasis žmogus“ (angl. „First Man“). Damienas Chazelle‘as ir Ryanas Goslingas šį kartą ne šoka ar dainuoja, o pasakoja Neilo Armstrongo istoriją. Nusileidimo Mėnulyje scena absoliučiai fantastiška.

3. „Roma“. Dar vienas juodai baltas filmas. Ir dar vienas mylimas autorius. Alfonso Cuarónas iš kosmoso platybių grįžo į Meksiko rajoną tam, kad papasakotų asmeniškiausią ir vieną efektingiausių istorijų savo karjeroje.

2. „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“. Arūnas Matelis demonstruoja klasę. „Lūzeriai“ yra kokybiška dokumentika, kuri išsiskiria stipria emocija bei unikalia struktūra. Lietuviška dokumentika po truputį tampa mano mylima niša, kurios naujausių darbų laukiu su nekantrumu.

1. „Šaltasis karas“ (lenk. „Zimna wojna“). Pawełas Pawlikowskis pagaliau pristatė naujausią savo darbą. Jo paskutinis kūrinys „Ida“ yra vienas mano mėgstamiausių paskutinio meto filmų, tad visai neturėtų būti keista, kad „Šaltojo karo“ laukiau. Laukiau ir sulaukiau. Nuostabūs vaizdai, stiprūs veikėjai ir puiki režisūra. P. Pawlikowski, tu velnie, tau ir vėl pavyko.

Titas Juocys

Ne visus filmus, kuriuos norėjau pamatyti šiemet, pamačiau. Ne visi 2018 metams priskiriami filmai pasirodys Lietuvoje šiemet, o dar daugiau filmų, formaliai priskiriamų praėjusiems kino metams, mūsų krašte pasirodė tik šiemet, todėl jaučiu pareigą bent keletą jų įvardyti, nes nebuvo galimybės jų įtraukti pernai ir tokiu būdu jie tiesiog pranyktų šiame nedėkingame laiko tarpe tarp mūsų kino teatrų ir užsienio teatrų premjerų. Iš metų pradžioje matytų filmų garbingiausias vietas šiame sąraše užimtų, pavyzdžiui, „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ (angl. „Three Billboards Outside Ebbing, Missouri“) ir „Vadink mane savo vardu“ (angl. „Call Me by Your Name“). Pareiga atlikta. Laikas šių metų sąrašui.

10. „Žmogus-voras: į naują visatą“ (angl. „Spider-Man: Into the Spider-Verse“) – viena geriausių, o gal ir geriausia metų animacija. Tinkanti ir vaikams, ir komiksų filmų gerbėjams. Po šio filmo salę paliksite kur kas geriau nusiteikę, nei prieš ateidami.

9. „Outlaw King“ – galiu ir pats išversti pavadinimą, bet, kad nėra oficialaus, tai neklaidinsiu ir paliksiu originalų. Turiu silpnybę istoriniams filmams, o šiemet tik šis pasirodė vertas dėmesio. Mažiau blizgučių ir daugiau purvo bei kovų – tai taikliai apibūdintų šį filmą. Pridėjus milžiniškų loginių klaidų išvengimą išeina sąrašo verta kombinacija.

8. „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ – duoklė geriausiam lietuviško kino kūrėjui. Rimtas ir pagarbos vertas darbas, sugebantis nustebinti, o kartais ir lengvai sukrėsti.

7. „Juodoji pantera“ (angl. „Black Panther“) – nelabai ką ir yra pasakyti, dar vienas kokybiškas „Marvel“ kūrinys.

6. „Šaltasis karas“ (lenk. „Zimna wojna“) – atmosfera, kamera, vaizdai, dainos – tai, kuo šis lenkų kūrinys žavi visą pasaulį ir mane, tačiau turiu pridurti, jog meilės istorija ir sovietiniai vargai man, kaip su šia tema neblogai susipažinusiam asmeniui, nepadarė absoliučiai jokio įspūdžio ir atrodė silpnokai, nė kiek nerūpėjo jų likimas.

5. „Bohemijos Rapsodija“ (angl. „Bohemian Rhapsody“) – velniop tą biografinį netikslumą ir siužetinį silpnumą, kai esi didelis šios grupės gerbėjas ir gali bent paskutinėje scenoje pasijausti jos koncerte. Be šios scenos ir Rami Maleko vaidybos nežinia, ar ranka kiltų filmą įtraukti į sąrašą. Nors ką aš čia, gi „Queen“, todėl aišku, kad drįsčiau.

4. „Roma“ – kinematografinis šedevras. Nors ir lėtai pasakojantis istoriją, daugeliui apie nieką, bet tai, kokios detalės ir kaip jos pastebimos, yra nuostabu. Primena „Šaltąjį karą“, tačiau atsiduria aukščiau, nes sugeba užkabinti emociškai.

3. „Namas, kurį pastatė Džekas“ (angl. „The House That Jack Built“) – net pats nustebau jį čia įrašęs, nes mintys buvo nevienareikšmiškos palikus salę, bet praėjus kiek laiko viskas susigulėjo ir išryškėjo detalės, kurios šiandien nepaleidžia – provokacija, kelianti šypseną ten, kur turėtų kelti bjaurumą, puikiai parinktas muzikinis takelis, kuris yra ne tik fonas, bet ir papildymas pasakojamai istorijai ir pagrindinio aktoriaus vaidyba.

2. „Keršytojai. Begalybės karas“ (angl. „Avengers: Infinity War“) – subjektyvia nuomone, tai geriausias, intensyviausias, gražiausias ir pagaliau turintis tai, ko labiausiai trūko – padorų antagonistą, „Marvel“ visatos filmas.

1. „Taip gimė žvaigždė“ (angl. „Star is Born“) – maloniausias metų siurprizas, kuriame iš pirmo žvilgsnio banalus siužetas nė kiek neįkyri, skamba puiki muzika, koncertinė atmosfera ir įtikinama vaidyba.

Vilma Kulytė

Šie metai man – kupini įspūdžių. Lygiai tokie pat jie ir kino pasaulyje, kur save dar laikau naujoke. Per 2018 metus pavyko peržiūrėti daugybę filmų ir vieni jų tikrai labai sužavėjo, o kiti, deja, nuvylė. Tačiau apskritai, šiais metais didžiuosiuose ekranuose pasirodė tikrai nemažai labai gerų filmų, o kiti metai nusimato netgi dar stipresni!

10. „Paveldėtas“ (angl. „Hereditary“). Įvardijamas kaip vienas baisiausių šių metų filmų, jis toks tikrai nebuvo, tačiau tai tikriausiai įdomiausia siaubo istorija, kokią teko matyti. Viskas siužete labai susiję, tad dėmesys detalėms ir aplinkai labai svarbus, o pati atomazga palieka gilią nuostabą.

9. „Tarp pilkų debesų“. Mūsų tautos naikinimo istorija buvo pasakota daug kartų, bet naujausiame filme viskas pateikiama kitaip. Stiprus ir jautrus filmas, kuris priverčia susimąstyti ir gerbti praeitį.

8. „Tylos zona“ (angl. „A Quiet Place“). Filmas labai nustebino, kadangi pasirinktas dar nematytas istorijos aspektas. Jokios siaubūnų atvykimo priešistorės, tik labai sunkus vienos stiprios šeimos gyvenimas.

7. „Pirmasis žmogus“ (angl. „First Man“). Kiek kitoks filmas apie apie kosmosą. Tačiau tikrai stiprus ir parodantis viską kitu kampu – sunkią kelionę iki savo tikslo, nagrinėjantis žmonių išgyvenimus ir emocijas, kažkokiu būdu gebantis puikiai išlaikyti dėmesį.

6. „Alfa“ (angl. „Alpha“). Išskirtinis filmas su puikiais vaizdais ir neįtikėtina, nuotykių kupina jauno vaikino, likusio vieno, bei vilko išgyvenimų istorija. Tai filmas apie du kovotojus, kurie grumiasi dėl išlikimo ir galiausiai tampa neišskiriami draugai.

5. „Knygų klubas“ (angl. „Book club“). Labai mielas ir linksmas filmas, parodantis, kad gyvenimas gali būti labai smagus ir intriguojantis net ir tada, kai tau jau virš 50. Puikios, bet labai skirtingos aktorės atskleidžia vis kitokią istoriją, kurios palieka labai teigiamą įspūdį.

4. „Monstrų viešbutis 3: Atostogos“ (angl. „Hotel Transylvania 3“). Kadangi esu šios filmų serijos gerbėja, tai į filmą ėjau užtikrinta, kad man jis patiks. Neapsirikau. Jau pamėgti personažai ir vėl prajuokino iki ašarų, įdomus siužetas stebino, o filmui pasirinkta muzika tiko it čia buvusi.

3. „Bohemijos Rapsodija“ (angl. „Bohemian Rhapsody“). Labai lauktas ir labai daug vilčių teikęs filmas apie legendinę roko grupę „Queen“ išties vertas dėmesio. Puiki muzika, aktoriai ir gan išsamiai pateikta grupės gyvavimo istorija leidžia kur kas geriau pažinti šias legendas. Nepakartojama aktoriaus R. Maleko vaidyba nepalieka abejingų ir parodyta gal kiek glaustoka Freddy Mercury gyvenimo pusė leidžia bent dalimi geriau pažinti šį atlikėją.

2. „Su meile, Saimonas“ (angl. „Love, Simon“). Tikrai labai netikėta istorija. Galbūt aktualesnė jaunesnei auditorijai, tačiau ir man paliko neįtikėtiną įspūdį. Tai filmas, nagrinėjantis vidines žmogaus būsenas, jo išgyvenimus. Skaudus, tačiau labai tikras ir nuoširdus filmas, kurį turėtų pamatyti kiekvienas, kadangi filmas tikrai palieka ką apmąstyti.

1. „Taip gimė žvaigždė“ (angl. „Star Is Born“). Tikriausiai vienas labiausiai atminty įstrigusių šių metų filmų. Tai labai gyvenimiška istorija, kurioje parodoma labai stipri dviejų žmonių meilė ir prisirišimas, tačiau visai netikėtai atskleidžiamos ir labai skaudžios, bet svarbios šių dienų temos – priklausomybė ir tai, kur ji nuveda. Filmo metu skambanti muzika tiesiog gniaužia kvapą, o aktoriai savo nuoširdumu papirko tikrai ne vieną žiūrovą.

Motiejus Ramašauskas

Džiugu, jog kinas dar nesulaukia replikų, dažnai klaidingai kartojamų apie muziką: „senais laikais buvo geresnė“. Nepaisant to, metų eigoje nesustojo erzinti viena ant kitos lipančios antraštės apie dar vieną tęsinį, perdirbinį ar šalutinį projektą. Tai puikiai atspindi ir skaičiai: į Top 10 daugiausiai uždirbusių šių metų filmų pateko tik du, kurie nebuvo nei tęsiniai, nei superherojų filmai – tai „Bohemijos Rapsodija“ (angl. „Bohemian Rhapsody“) bei „OAZĖ: Žaidimas prasideda“ (angl. „Ready Player One“). Žinoma, ne viskas taip blogai – nepriklausomų filmų scena laikosi gerai, kaip ir visada, o originalūs filmai vis dar atranda vietą kino teatruose, nors surenka ir šiek tiek kuklesnes sumas. 2018-ieji, nors ir be standartus laužančių ir į modernią klasiką iškart taikančių šedevrų, buvo puikūs, o ateinantys, neabejoju, tikrai neatsiliks.

10. „Deadpool 2“ (angl. „Deadpool 2“). Supanašėjusių superherojų filmų metais šis „merc with a mouth“ grįžta dar juokingesnis, o Josho Brolino Kabelis užpildo tai, ko trūko pirmojoje dalyje.

9. „Neįmanoma misija: atpildo diena“ (angl. „Mission: Impossible – Fallout“). Nepaisant senų įsitikinimų apie ankstesniuosius filmus, vairą perėmęs Christopheris McQuarrie’as sukūrė vieną įspūdingiausių veiksmo juostų su Tomo Cruise’o kaskadiniais triukais, priverčiančiais tvirtai įsikibti į kėdę.

8. „Auklė Tulė“ (angl. „Tully“). Jasono Reitmano ir Diablo Cody duetas grįžo su „Juno“ vyresnei kartai.

7. „Tylos zona“ (angl. „A Quiet Place“). Vienas garsiausių metų siaubo filmų 90 minučių įtampą išlaiko mirtinoje tyloje.

6. „Grąžinti nepriklausomybę“. Prodiuseris Olegas Šurajevas įrodo, jog geram filmui užtenka tinkamo scenarijaus, kuris atgaivina net ir kiekviename filme matomus lietuviškus aktorius.

5. „Aštunta klasė“ (angl. „Eight Grade“). Ankstyvajame „YouTube“ išgarsėjęs Bo Burnhamas karjerą puikiai tęsė estradinėje komedijoje (angl. stand-up comedy), o jo režisūrinis debiutas atskleidžia dar vieną talentą ir vieną realistiškiausių bei natūraliausių filmų apie paauglius.

4. „84-tųjų vasara“ (angl. „Summer of 84“). Daugelio nepelnytai pro akis praleistas trileris užpildys tuštumą belaukiant naujųjų „Keistų dalykų“ (angl. „Stranger Things“) ir  „Tas“ (angl. „It“).

3. „Pirmasis žmogus“ (angl. „First Man“). Damienas Chazelle ir toliau tęsia nepriekaištingą karjerą, į 4 juostų filmografiją įmaišydamas naujų spalvų.

2. „Paieška“ (angl. „Searching“). Ne kasmet pamatome naujo žanro gimimą – „Paieška“ nesukūrė „darbalaukių filmo“ koncepto, bet pasimokė iš kolegų klaidų ir įgyvendino tai tobulai.

1. „Helovinas“ (angl. „Halloween“). Po 40 metų keistų ir nepavykusių klajonių, Maiklas Majersas sugrįžo toks, kokio tikėjomės pirmą kartą pamatę Johno Carpenterio originalą.